• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Abiturientų ir jų tėvų rūpesčiai

Autorius: Psichologė-psichoterapeutė Genovaitė Petronienė
2011-05-03 10:44:00

Abiturientų ir jų tėvų rūpesčiai
123rf.com

Minutę sustokite ir pagalvokite. ?aip jūs jautėtės paskutinėje klasėje? Kokią įsivaizdavote ateitį? Kaip vertinote save? Kaip jautėtės per egzaminus? Kaip jautėtės rinkdamasis profesiją? Kokios suaugusių pagalbos reikėjo ir nereikėjo?

Gyvenau provincijos mieste. Paskutinėje klasėje man jau labai kvepėjo laisve ir naujo gyvenimo galimybe. Gal dėl to atsipalaidavau bendraudama su žmonėmis ir pradėjau sau daug daugiau leisti – žinojau, kad vis vien manęs greitai čia nebus. Kur mokytis, man buvo gana neaišku, tiesą sakant, net nelabai žinojau, kokių specialybių būna, ir kažkodėl net nesinorėjo apie tai galvoti. Iš pradžių egzaminų bijojau nesmarkiai, bet mokiausi nesistemingai, o prieš pat egzaminus pradėjau labai bijoti – atrodė, kad visos turimos žinios gali netikėtai imti ir dingti iš atminties. Deja, niekas nei į mano mokymosi būdą, nei į jausmus nesigilino.

Žinoma, tai tik vienas iš abiturientiškos patirties variantų. Šiame straipsnyje apžvelgsiu įvairius abituriento rūpesčius ir aptarsiu, ką gali daryti tėvai, jei vaikas stipriai nerimauja, išgyvena vidinį konfliktą, yra lengvabūdiškas ar patiria kitas problemas.
 
Pagalba abiturientui renkantis profesiją

Nors profesijos rinkimasis sukelia ne tokias aštrias emocijas, kaip egzaminai, iš tiesų jis yra kur kas sunkesnis. Perspektyviausiomis laikomos specialybės abiturientus traukia lyg magnetas, susidaro didžiulė konkurencija, tačiau kyla klausimas, ar tos specialybės jiems tinka? Tyrimai rodo, kad 76 procentų abiturientų nesugeba apibūdinti savo charakterio, sugebėjimų ir neturi supratimo apie psichologinius reikalavimus jų pasirinktos profesijos atstovams. Beje, merginos daug labiau rūpinasi profesijos rinkimusi, dažniau kreipiasi į specialistus negu vaikinai.

Kokių psichologinių problemų dažniausiai kyla renkantis profesiją?

Lengvabūdiškumas

Kai kurie abiturientai mėgsta veikti beatodairiškai, lengvabūdiškai. Pavyzdžiui, su menu susijusią specialybę ketina rinktis žmogus, nesimokęs meno mokykloje, neturintis meninių gabumų.

Savęs nuvertinimas

Kartais abiturientai save nuvertina, pasirenka specialybę, neatitinkančią puikių sugebėjimų. Pavyzdžiui, mergina stoja mokytis medicinos seserimi, nors sugebėtų tapti gydytoja.

Abejingumas, emocijų slopinimas

Tokiais atvejais abiturientai nemąsto, ką reikės daryti toliau, negalvoja, ko norėtų, nesidomi profesinio orientavimo renginiais. Tokie žmonės įstoja bet kur, pavyzdžiui, ten, kur stoja draugai.

Rigidiškumas

Rigidiškas abiturientas sumano vieną, ne visada geriausią variantą ir nesugeba persiorientuoti. Dažniausiai jis ketina toliau studijuoti dalyką, kurį geriausiai mokėsi mokykloje.

Prieštaringumas

Dėl profesijos sunkiau apsispręsti tiems mokiniams, kurie nesutaria su tėvais ir mokytojais. Kai žmogus išgyvena prieštaringas emocijas, jis gali priešiškai reaguoti į išorės poveikį. Dar gilesnis vidinis konfliktas kyla tada, kai atsiranda prieštaravimas tarp didelio noro įgyti tam tikrą profesiją ir baimės, kad gali būti neįmanoma šio siekimo realizuoti.

Bėgimas

Kodėl taip veržiamasi studijuoti užsienyje, ypač jei kalbame ne apie tikrai aukšto lygio mokymosi įstaigas, o apie antraeilius užsienio universitetus, kur studijų kokybė dažnai toli gražu nepasiveja lietuviškos. Toks veržimasis gali būti susijęs su noru pabėgti nuo tėvų. Iš provincijos bėgama į didžiuosius miestus, iš didžiųjų miestų – į sostinę, o kur bėgti iš sostinės? Tik į užsienį! Bėgančių nuo savo tėvų vaikų noras vystytis ir patirti naujų išbandymų yra suprantamas ir pagrįstas. Tačiau šį klausimą galima išspręsti ir kur kas švelnesniu būdu – pavyzdžiui, sudaryti vaikui galimybę pagyventi atskirai tame pačiame mieste. Kartais gerai pasirinkti profesiją vaikas gali tik atsiskyręs nuo tėvų.

Kaip gali padėti tėvai renkantis profesiją? Ogi pasistengti išlikti objektyvūs ir draugiškai su vaiku svarstyti, ko šis trokšta, ko reikia būsimai profesijai, kokie jo sugebėjimai ir galimybės. Atsakymas atrodo paprastas, tačiau būtent tai jaunuoliui ir padeda.
 
Kaip padėti abiturientui suvaldyti egzaminų sukeliamą stresą?

Artėjant egzaminams abituriento nuotaika dažniausiai blogėja: mažėja optimizmas, jis jaučia didelę baimę, nerimauja, kad nepateisins tėvų lūkesčių. Kai kurie abiturientai užgriuvę knygas visą laiką mokosi, o kiti iš viso nebeprisiverčia dirbti. Kaip padėti abiturientui įveikti šiuos sunkumus?

Abiturientai, skirtingai nei paaugliai, gana gerai moka slėpti savo sunkius jausmus, todėl būna dėkingi tiems suaugusiesiems, kurie bando atspėti, kas dedasi jų širdyje. Jeigu noriu, kad žmogus atsiskleistų, geriausia – atsiskleisti pačiam, o ne tardyti, ar ne? Būtų puiku, jei tėvai vaikui papasakotų, kaip jie patys jautėsi ruošdamiesi egzaminams ir jų metu.

Išgirdę, kokius jausmus patiria jų vaikai artėjant egzaminams, daugelis tėvų skuba kritikuoti ir (arba) patarinėti. Bet jaunuoliui iš tiesų svarbu jausti savo jausmus. Pavyzdžiui, jeigu liūdna, tegul paverkia, galbūt jam reikia paverkti. Kai mes jam leidžiame jausti jausmus, šie keičiasi. Vertėtų tiesiog pabūti šalia, pasakyti „aš suprantu, kaip tau sunku“, apkabinti. Jei emocijos labai stiprios, galima nukreipti jaunuolio dėmesį į kitą veiklą, prieš miegą nuraminti kaip mažam vaikui pasakojant ką nors gražaus ir migdančio.

Kita vertus, per daug gailėtis abiturientų irgi nereikia. Abiturientas tik ir girdi, kad jam turėtų būti sunku, kol galų gale pats tuo patiki, ima gailėti savęs, galvoja, kad yra bejėgis, mano, kad pasaulis jam yra skolingas ir kažkaip turi tai kompensuoti.
 
Kaip valdyti stresą patiems tėvams?

Besijaudindami dėl abituriento daugelis tėvų nė nepastebi, kaip „apsikrečia“ vaikų jausmais, ir darosi nebeaišku, kurie iš jų labiau nerimauja dėl egzaminų: ar tėvai perima abituriento emocijas, ar abiturientas – tėvų. Kai kurie tėvai prieš vaikų egzaminus negali užmigti, įsivaizduoja vaiko pralaimėjimą ir žlugimą, o dar dažniau iš baimės jiems kyla noras vaiką kontroliuoti ir barti, kad šis nepakankamai ruošiasi. Žinoma, tai tik įbaugina ir suerzina ir taip įsitempusį mokinį. Kai kurie tėvai vengdami blogų išgyvenimų laikosi nesikišimo taktikos, net nepasidomi, kas su vaiku vyksta, ir nepagelbsti, kai jam reikia pagalbos.

Taigi, svarbiausia tėvų užduotis – įveikti savo pačių baimę. Kaip tai padaryti? Kad ir ką jų vaikas darytų – ar pirmą kartą išeitų už kiemo ribų, ar laikytų egzaminą, ar ruoštųsi vesti, – baimingiems tėvams visada bus baisu, jeigu jie neįsidrąsins ir nepamėgins juo pasitikėti. Tai nereiškia, kad jie turi užmerkti akis, svarbu, kad jie domėtųsi, palaikytų, išsakytų savo nuomonę, bet vaikas turi gyventi savo gyvenimą ir daryti savo klaidas. Augdamas vaikas turi atsiskirti nuo tėvų, bet ir tėvai turi atsiskirti nuo vaiko, rasti, kuo užsiimti savo gyvenime, o ne visą laiką gyventi vaiko rūpesčiais ir jausmais.

Kita aštri abiturientų tėvų problema – bandymas pakelti savo pačių vertę, grindžiant ją vaiko pasiekimais. Tai ypač būdinga tėvams, kurie patys pasiekė mažai ir jaučiasi nepilnaverčiai, arba tokiems, kurie nori, kad jų šeima visuomenės akivaizdoje atrodytų tobulai. Tokie tėvai mažai galvoja apie vaiko jausmus, jiems svarbiausia kuo aukštesni egzaminų balai ir kuo prestižiškesnė specialybė, kad būtų galima pasigirti pažįstamiems. Žinoma, tokių tėvų vaikas dėl egzaminų jaudinsis kur kas labiau nei tas, kurio tėvai yra empatiški ir tobulumo nereikalauja. Šiems tėvams norėtųsi priminti, jog kur kas svarbiau, kad jų vaikas gyvenime rastų savo vietą ir jaustųsi gerai, o ne būdamas nelaimingas iš paskutiniųjų šlovintų šeimą.
 
Vietoj pabaigos

Abiturientas – tai jaunas suaugęs arba baigiantis paauglio amžių žmogus. Pastarasis apibūdinimas labiau atitinka realybę, nes šių dienų pasaulis tapo toks sudėtingas, jog užaugti darosi vis sunkiau ir nebeįmanoma įsivaizduoti, kad šešiolikmečiai galėtų kurti šeimą, kaip būdavo senais laikais. Žinoma, jam jau nebebūdinga hormonų veikiama nuotaikų kaita, bet vis dar būdingas egzistencinių aktualijų išgyvenimas.

 Dabartiniai abiturientai puikiai susigaudo informacijos sraute, bet jų emocijos ir bendravimas dar labai toli nuo tikros suaugusiojo brandos. Daugelis vaikinų išauga vidutiniškai dvejais metais vėliau nei merginos. Sunkiau subręsta pernelyg globojami vaikai, konfliktiškų šeimų atžalos. Labai jautrūs ir kūrybingi žmonės ieško tapatumo ir išauga irgi kur kas vėliau, o dalis žmonių nesubręsta niekada.

Priklausomai nuo emocinės brandos turi skirtis ir tėvų elgesys: vieniems abiturientams reikėtų suteikti dar daugiau laisvės, o kitus visgi dar reikia kontroliuoti.

Tam tikru atžvilgiu abiturientas yra stipresnis už suaugusįjį – jis daug atviresnis naujai informacijai, didelis optimistas, gajus, greičiau atsigauna po krizių. O suaugusio vidinis gyvenimas gali būti jau nusistovėjęs ir net „užsistovėjęs“. Svarbu neužmiršti, kad reikia ne tik stengtis padėti abiturientui mokytis, įveikti egzaminų sukeliamą stresą ir pasirinkti tinkamą specialybę, bet ir išmokti juo pasitikėti, augti kartu su juo.
 
 
Taip pat galite aplankyti ir psichologės-prichoterapeutės Genovaitės Petronienės internetinę svetainę http://psichologas.info

 



Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus