• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Auginame keturis sūnus

Autorius: Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė, "Aš ir psichologija"
2011-06-16 18:45:00

Auginame keturis sūnus
123rf.com
Ilgai svarstyti, su kuo pasikalbėti apie tai, ką reiškia auginti sūnų, nereikėjo. Iš karto prisiminiau Raimundą ir Gintarą Česonius ir jų keturis berniukus – Matą (vienuolika metų), Justą (9 metai), Simoną (4 metai) ir pusantrų metukų Saulių. Kalbėjomės apie tai, ko jie labiausiai norėtų išmokyti savo berniukus ir ką reiškia auginti net keturis vyrus.
 
Ką reiškia būti keturių berniukų mama?

Raimunda: Man auginti berniuką, kuris ateityje bus vyras savo žmonai ar vaikų tėvas, reiškią didelę atsakomybę. Pati augau tik su sese, brolių neturėjau, tad dabar auginant sūnus, būna, kartais nežinau, kaip čia teisingiau pasielgus. Pavyzdžiui, kai susimuša: ar tai traktuoti kaip vyrišką poelgį ir tokius susimušimus toleruoti, ar vis tik juos drausminti. Atrodo, taip nesinori tos agresijos, ji nereikalinga. Kita vertus tai yra berniukų būdas išsikovoti savo vietą gyvenime. Bent jau mano tėtis, kuris irgi augo su dviem broliais, sako, kad be muštynių nei vienas berniukas neišauga. Manau, auginant mergaites namuose būtų ramiau ir tvarkingiau. Ramybės kartais tikrai pasigendu.
 Sako, kad berniukai labiau myli mamas. Iš tiesų, mano ryšys su sūnumis, ypač kai jie dar maži, yra labai artimas. Jiems vis dar reikia mamos apkabinimo, bučinių.Vyresnėliams jau tėtis yra svarbesnis, jiems tėtis yra autoritetas, jo nuomone jie labiau pasitiki, o mažiesiems aš esu pasaulio centras Vyresniesiems tėtis yra daugiau kaip draugas, o aš reiklesnė – esu ta, kuri tikrina, ar pamokos paruoštos, jų pareigos atliktos, ar nusiprausę, susiruošę į mokyklą ir t. t.

 Ką reiškia būti keturių berniukų tėčiu?

Gintaras: Didelę dovaną ir didelę atsakomybę, didelį džiaugsmą ir didelį rūpestį vienu metu. Kai grįžtu po darbo pavargęs, labai gera namuose rasti šeimą, apsikabinti vaikus, išgirsti kaip jiems sekėsi per dieną. Mano darbas dabar labai įtemptas, neįsivaizduoju, kaip pakelčiau tai be šeimos. Todėl mano šeima man yra vieta, kur atrandu pusiausvyrą.
 
Raimunda: Mes dukters neturim, tai negalim palyginti, kuo skiriasi auginti sūnų ir dukrą. Nors nemanau, kad yra kažkokių esminių skirtumų – juk vis tiek sieki išauginti gerą žmogų.
 Gintaras: Kai jau turėjom tris sūnus, galvojom, kad kai jie dar paaugs, įvaikinsim mergaitę. Bet kažkas galvojo kitaip (šypsosi – aut. past.) ir mes gavom dar vieną dovaną – berniuką. Keturi berniukai mums yra duotybė – nežinom, kaip būtų, jei būtų dar ir mergaitė ar mergaičių.
 
Raimunda: Berniukai irgi tokie skirtingi. Vienas, pavyzdžiui, rūpinasi savo išvaizda, mėgsta apsirengęs pasižiūrėti į veidrodį kaip atrodo, o kitam – visai tas pats: jei tik nesužiūrėsi, tai su skirtingų spalvų kojinėm išeis. Mes nesivadovaujam stereotipais, koks turi būti berniukas ir mergaitė. Gal ir visuomenėje dabar tie stereotipai ne tokie stiprūs. Nesakau vaikams: „Taip vyrai turi daryti (ar taip neturi daryti).“ Pavyzdžiui, vienas sūnus labai jautrus, greitai pravirksta. Nesakom jam, kad vyrai neverkia. Na, man atrodo, jog vyrai turi keistis kojines kiekvieną dieną (juokiasi – aut. past.). Nors esu kartą klaususi vyriausiojo sūnaus, kai laukiausi: „Ko norėtum: sesutės ar broliuko?“ Atsimenu, kad Matas sakė, jog mergaitė būtų gerai šeimoje, nes

jiems tada nereikėtų plauti indų. Vadinasi tų stereotipų vis tik vaikai „prisigaudo“ ir iš kitur.
 
Kaip keitėsi tėvystės išgyvenimas gimus pirmam, antram, trečiam, ketvirtam sūnui?

Gintaras: Besilaukiant ir gimus Simonui, trečiajam sūnui, itin pajutom džiaugsmą – kiekvieną akimirką. Pirmuosius sūnus per daug skubinom augti, vis lygindavom su kitais vaikais – vis jaudindavomės, jei kažką lėčiau darydavo nei kiti.
 
Raimunda: Taip, augant pirmiesiems vaikaims dar patys buvom jauni, trūko pasitikėjimo savimi kaip tėvais.Trečiojo sūnaus atėjimą planavom, labai laukėm, jau ir buvo praėję penkeri metai po antrojo sūnaus gimimo. Mėgavomės kiekviena laukimo, o vėliau augimo diena. Pastebėjau, kad jis ir yra kažkoks kitoks – labai mylintis ir moka gražiai savo meilę parodyti. Tikrai, su jaunesniaisiais atsipalaidavom, nesistengiam įsprausti jų į „rėmus“.

Su kiekvienu vaiku vis kitaip, jų pomėgiai nuo mažens skirtingi – labai įdomu. Jaunesnieji – iniciatyvesni. Tuo metu, kai gimė pirmieji sūnūs, motinystės atostogos buvo trumpesnės, aš turėjau gana anksti grįžti į darbą, vaikai daug laiko praleisdavo su močiute. O močiutė, kaip paprastai ir būna, labai globojanti, sauganti. Matau, kad ir dabar juos sunkiau sekasi mokyti savarankiškumo. Nors, močiutės rūpestingumas irgi davė rezultatų. Vyresnieji pirmieji puola pagailėti ir užjausti mažiukų kai jie užsigauna ar kai mama pabara.
 
Gintaras: Kita vertus, tai, kas vyksta dabar, lygiai taip svarbu – paskui irgi galbūt sakytume, jog kažkas buvo praleista, neatkreipėm dėmesio. Man atrodo, kad vis tik nereikia vertinti pagal tai, ko nepadarėm, o susitelkti į tai, ką dabar galim padaryti.
 
Raimunda: Mūsų vyresnieji sūnūs lanko muzikos mokyklą. Man vis atrodo, kad jiems reikėtų ir sportuoti, na, berniukai gi, bet jie įvairių sporto šakų yra bandę, tik nė vienos jų ilgam nepamėgo. Gintaras irgi nereikalauja, kad jie būtinai lankytų sporto būrelius. Jis turbūt kitoks nei kai kurie kiti tėvai.
 
Gintaras: Aš manau, kad jiems svarbu išmokti pasirinkti, kuo jie nori užsiimti.
 
Vis tik, Raimunda, pamini, kad norisi berniukus mokyti tam tikro vyriškumo. Kokio vyriškumo jie turėtų išmokti?
 
Raimunda: Kad nebūtų lepšiai (juokiasi – aut. past.). Nesinori ugdyti kraštutinio, stereotipinio vyriškumo. Man svarbu, kad jie turėtų savo nuomonę, būtų savarankiški, tvarkingi, mokėtų savimi pasirūpinti, kad nelauktų, kol moteris jį „aptarnaus“, kad pagarbiai elgtųsi su moterimis. Kadangi esu vienintelė moteris šeimoje ir daugiausia rūpinuosi buitimi, tai kartais man neramu, kad berniukams neatrodytų, jog moteris – tai ta, kuri privalo pasirūpinti vyru. Man būna labai smagu, kai berniukai pasisiūlo iššluoti grindis, išvalyti langą ar prižiūrėti mažesnį broliuką.
 
Gintaras: Noriu, kad jie išmoktų būti emociškai stabilūs, kad išmoktų išlaikyti vidinę ramybę. Visuomenėje situacija vis labiau įtempta, tad tai labai svarbu. Kaip mums tai sekasi padaryti – kitas klausimas. Emocinis stabilumas vyrui svarbu ir šeimoje, ir darbe, ir vairuojant automobilį. Jau dabar matom, kad vienam sūnui sunkiau sekasi spręsti, kaip reaguoti į stresines situacijas, kitam – lengviau. Norisi vaikui parodyti, kaip galima reaguoti į skaudžią tiesą, kaip galima išmokti pabūti su jausmu. To stereotipinio vyriškumo nesistengiam ugdyti – nespaudžiam vaikų sportuoti, nevartojam tokių pasakymų, kad tai, pavyzdžiui, nevyriška. Apskritai, vaikai daugiausia mokosi iš pavyzdžio. Aišku, tai gali būti ne tik tėvai, ypač vyresniame amžiuje, vaikai mokosi ir darželyje, mokykloje.
 
Raimunda: Kai vyresnieji vaikai dar buvo maži, nusprendėm, kad namuose nebus šautuvų. Žinoma, darželyje vaikai pamatė, kad šautuvus galima pasidaryti iš kaladėlių ir tą idėją parsinešė namo. Pakeitėm mes tą griežtą poziciją šautuvų atžvilgiu, nors man jie neatrodė patrauklus dalykas. Vyresnieji jau perėjo ir šautuvų, ir kardų, ir strėlių, lankų etapus. Dabar patraukliausias vyresniųjų „žaislas“ – kompiuteris. Jis tapo ir pagrindine drausminimo priemone.
 
Gintaras: Mes televizoriaus nežiūrim, dėl to vaikams gali būti sunkumų su bendraamžiais. Na, mes žiūrim filmus, bet sėdėjimo prie televizoriaus ir įvairių laidų žiūrėjimo pas mus nėra. Mūsų vaikai turbūt nėra „krūčiausi“, jei kalbame apie kompiuterinius žaidimus ar mobiliuosius telefonus.

Raimunda: Kartais jie pasiskundžia, kad kitų klasės vaikų telefonai geresni, naujesni ar jie turi savo kompiuterius ir gali visą dieną bendrauti su draugais per Skype. 

Kaip jūs savo nuostatą vaikams paaiškinate?

Gintaras: Mes kalbamės apie tai. Iš tiesų stengiamės orientavimąsi į materialumą „prigesinti“, kalbamės ir apie pinigų paskirstymą, leidimą. Kažką jie išgirsta, supranta, kažko galbūt ne.Čia vėlgi svarbiausia, kaip mes patys elgiamės. Manau, kad ne tiek svarbu ugdyti patį vaiką, svarbiau į save žiūrėti: koks aš esu, kaip aš elgiuosi su savo vaikais, kitais žmonėmis. Tam tikra prasme vaiko ugdymas – tai savęs ugdymas.
 
Raimunda: Pavyzdžiui, aiškinu vaikui, kad ilgas žaidimas su kompiuteriu kenkia jo regėjimui, o sūnus atkerta, kad aš dar ilgiau prie kompiuterio sėdžiu. Ir, iš tiesų, mano darbas toks, kad dirbu su kompiuteriu. Taigi, argumentus reikia parinkti labai atidžiai.
 
Gintarai, ar jautiesi esąs savo sūnums autoritetas?

Pats tokio klausimo nekeliu. Nesistengiu vaikams pateikti save kaip pavyzdį, akcentuoti savo pasiekimus, pabrėžti, kad jie turi į mane lygiuotis. Kai jiems reikia, jie patys ateina klausti patarimo, mano nuomonės. Man svarbu duoti tėčio meilę ir ramybę. Svarbu, kad sūnūs išmoktų klausyti savo širdies balso.

Norisi, kad vaikas suprastų, jog visų pirma jis yra geras. Į pyktį, nesėkmę, stresą nebūtinai reikia sureaguoti greitai, iš karto. Žinoma, vaikai yra impulsyvūs, bet norisi ilgainiui to išmokyti. Man svarbu, kad sūnūs atrastų būdus, kaip išlikti savimi, atrastų savo vidinį centrą.
 
O kas Tau, Raimunda, svarbiausia, ko norisi palinkėti savo sūnums?

Raimunda: Man labiausiai norisi, kad vaikai atrastų savo vietą gyvenime ir būtų laimingi.
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus