• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Drąsos pasakyti NE! patyčioms

2009-02-20 00:00:00

Drąsos pasakyti NE! patyčioms
Tapati.lt; Jupiterimages nuotr.
Naujausias Pasaulinės sveikatos organizacijos tyrimas, atliktas 2006-aisiais metais (jame dalyvavo 39 šalys), parodė, jog Lietuva yra tarp šalių, kuriose vaikai patiria patyčias ir tyčiojasi iš kitų: šalies rezultatai pagal patyčių mastą nekrenta žemiau ketvirtos vietos. Lietuvoje patyčių mastas vidutiniškai siekia 30 proc. (tiek yra vaikų, patiriančių patyčias bent du kartus per mėnesį).

Patyčios yra rimta problema, taip mano ir Vilniaus Vaikų linijos psichologė, projektų koordinatorė Jurgita Smiltė Jasiulionė. „Patyčios yra penketuke dažniausių problemų – 8–9% į vaikų liniją skambinančių ir besikreipiančių vaikų kalba apie patyčias“, – teigia ji.

Reaguodama į patyčių problemą Lietuvoje Jurgita kartu su kolega Robertu Povilaičiu tapo vieni iš kampanijos „Be patyčių“ (www.bepatyciu.lt) iniciatorių. Projektas startavo 2004 metais. Jurgita Smiltė iki šiol veda seminarus tėvams, mokiniams, mokytojams, įvairioms grupėms, ruošia metodinę medžiagą, nuolat teikia konsultacijas tiems, kurie kreipiasi pagalbos.

Su ja ir kalbėjomės apie tai, kas yra patyčios ir kaip į jas reikia reaguoti.

Kaip jūs supratote, kad patyčios yra rimta problema, į kurią reikia sistemingai reaguoti?

Anksčiau buvo manoma, kad patyčios yra toks įprastas reiškinys, jog į tai net nereikia reaguoti, – esą vaikai taip žaidžia, juokauja. Kai prieš keturis metus pradėjome kalbėti apie patyčias kaip apie rimtą problemą, sulaukėme reakcijų, esą tai ne problema, o normalus vaikų brendimui būdingas dalykas. Mes esame tiek įpratę prie patyčių egzistavimo, jog imame laikyti tai norma ir tarsi nebepastebime to.

Daugelis visuomenių skirtingu metu praregi ir įvardija patyčias kaip rimtą problemą. Švedai ir norvegai tai pastebėjo 8 dešimtmetyje, kuomet 3 paaugliai nusižudė, – tuomet buvo susidomėta, kaip čia atsitiko, kodėl įvyko savižudybės. Paaiškėjo, kad tai nutiko dėl nuolatinio bendraamžių priekabiavimo. Po šio įvykio buvo suprasta, kad tarp vaikų vyksta ne vien tik gražūs dalykai, ir šitam rimtam reiškiniui rado pavadinimą.

Mes šią problemą pamatėme visai neseniai, tik prieš kelerius metus, bet juk niekada nėra vėlu pradėti spręsti rūpesčius, kurie slegia.

Minėjote, jog yra nuomonė, kad iš patyčių išaugama ir nereikėtų tam skirti tiek daug dėmesio. Ką į tai atsakote?

Taip, vaikai išauga iš patyčių, tiktai neaišku, į ką. Kad vaikai išaugtų iš patyčių ta pozityviąja linkme, t.y., kad nebesityčiotų arba nebepatirtų patyčių, reikalinga sisteminga pagalba. O jeigu viską paliekame, nesikišame ir galvojame, kad vaikai tai tiesiog išaugs, – mes kuriame agresyvią visuomenę. Iš kur atsirado agresyvūs suaugusieji, kurie yra gatvėje, iš kur atsirado pikti tėvai, kurie auklėja savo vaikus netinkamais metodais? Jei nesiimame priemonių, patyčios tęsiasi. Gal problema ir keičiasi, modifikuojasi, nebelieka tokia akivaizdi ir plika akimi pastebima kaip vaikų tarpe, bet ji lieka. Vaikai apspjauna, patraukia kėdę – ir to neslepia, o suaugusieji tai daro rafinuotesniais būdais.

Kaip tuomet apsiginti nuo patyčių?

Patys vieni vaikai to neturėtų daryti. Labai svarbu, kad vaikas tokioje situacijoje neliktų vienas. Ir būtent dėl to didžiąją mūsų kampanijos dalį mes kreipiame ne į pamokymus, jog negražu tyčiotis, bet visų pirma į suaugusiuosius. Pastebime, kad vaikai dažnai kreipiasi į suaugusius pagalbos, bet jos tiesiog nesulaukia, arba suaugę nežino, kaip vaikui padėti, arba išvis nemano, kad į šiuos pagalbos prašymus reikėtų reaguoti. O pirmučiausia, ką vaikas pats gali padaryti, kai nesugeba apsiginti, – tai kreiptis pagalbos į kitus žmones, į artimuosius, kurie yra šalia.
 
Tai gali būti ne tik šeimos narys, bet ir bet koks patikimas suaugęs – mokyklos mokytojas, socialinis pedagogas, psichologas ar kitas žmogus, kuriuo vaikas pasitiki. Išties ši problema turėtų būti sprendžiama klasėje, mokykloje. Pagalba efektyvi tik tada, kai yra tinkamai reaguojama toje aplinkoje, kurioje patyčios vyksta. Mes galime vaiką pamokyti, kaip išvengti patyčių arba kaip į jas reaguoti, – pavyzdžiui, bandyti nekreipti dėmesio, arba atsakyti ne agresyviai, o įvardijant: „Man tai nemalonu, liaukis“, bet tam, kad patyčios išvis liautųsi, reikia dirbti su visa klase ir visa klasės atmosfera, nes dažniausiai patyčios vyksta būtent klasėje. Tai yra ne vieno ar dviejų vaikų, bet visos grupės problema.

Labai dažnai nutinka taip, kad vaikas, iš kurio tyčiojamasi, iškeliamas į kitą mokyklą ar klasę. Tada dažnai mokytojai pastebi, jog toje klasėje, iš kurios vaikas buvo iškeltas, atsirado nauja auka. Kai atsiranda tarsi tuščia vieta, o su klasės atmosfera nedirbama, pasirenkamas kitas patyčių objektas. Mes visada sakome, kad tėvai, sužinoję apie patyčias, turėtų stengtis spręsti šitą klausimą mokykloje, skatinti diskusiją tarp tėvų, tarp mokytojų.

Dar labai svarbu, kad sprendimo, ką daryti su patyčiomis, tėvai nepriimtų vieni patys. To vaikai labai bijo ir dažnai baiminasi. Telefonu kalbėdami su vaikais mes neretai išgirstame juos sakant, kad kai aš papasakojau mamai apie patyčias, ji nuėjo į mokyklą ir viskas pasidarė dar blogiau, nes visi sužinojo, kad aš pasiskundžiau. Blogai ne pats faktas, kad mama nuėjo į mokyklą. Blogai yra tai, kad vaikas šitame sprendime greičiausiai nedalyvavo. Jis pasakė mamai, o mama pati nusprendė, ką daryti.

Taigi rimta pagalba iš tiesų turėtų būti vykdoma dialogo principu. Kai vaikas papasakoja apie savo bėdą, mes kartu su vaiku nusprendžiame, ką daryti toliau. Tai reiškia, kad mama ar tėtis gali siūlyti vaikui, ką daryti toliau. Kartais vaikas nenori, kad tai būtų iš karto pasakoma mokytojai, kartais jam norisi gal tik pasikalbėti, paklausti, kaip jam reaguoti. Dažnai jam reikia laiko priprasti, pagalvoti.

Bet vis dėlto svarbu pasakyti vaikui, kad patyčių galima išvengti tik tada, kai klasėje bendrai visi įvardija patyčias kaip problemą. Ne visada apie viską reikia viešai kalbėti klasėje, išsakant visus atvejus, kada iš konkretaus vaiko buvo tyčiotasi. Tačiau svarbu įvardinti, kad patyčios yra, kad jos vyksta. Svarbu įvardinti, kad mūsų klasėje kažkas yra ne taip, ir pakalbėti apie tai, kaip jaučiasi vaikai, kurie tame dalyvauja, nes paprastai klasėje būna ne vienas vaikas, kuris tai išgyvena.

O kaip prakalbinti vaiką, kuris apie patiriamas patyčias nenori kalbėti?

Geriau paklauskime, o kas nutinka, kad vaikas nebekalba, nebesidalina problemomis? Pradinukai labai daug kalba apie savo rūpesčius. Suaugę į mažų vaikų pasakojimus apie tai, kad kažkas juos pastūmė ar kad kas nors sulaužė jų pieštuką, dažnai reaguoja ne visai tinkamai sakydami, kad vaikai kalba apie visokius nereikšmingus dalykus, niekalus. O tai ir gali lemti vaiko spendimą daugiau nebeatsiskleisti, nebesidalinti. Pagrindinis kelias – nuoširdžiai rūpintis vaiku ir kartoti jam, jog man rūpi, kas su tavimi vyksta.

Dažnai vaikai neišklausomi dar ir dėl to, kad tėvai, sunkiai dirbę ir grįžę namo vėlai vakare savo vaikų tik paklausia, ar viskas gerai, ar negavo dvejetų ir pan. Ir viskas. Dar kitas dalykas yra vertybinė krizė. Visuomenėje įvardijama, kad šeima nebėra tokia stipri kaip anksčiau. Prisideda dar ir emigracijos problema, kai tėvai išvažiuoja svetur geresnio gyvenimo vardan, bet dėl to nukenčia jų vaikai.

O kaip padėti vaikams, kurie patys skriaudžia ir tyčiojasi?

Skriaudėjo pozicijoje vaikai atsiduria dėl skirtingų priežasčių. Viena grupė taip elgiasi dėl to, kad jų namuose yra daug agresijos. Bet yra kita vaikų grupė – tai vaikai lyderiai. Jie puikiai žino socialines ribas, pageidaujamą, nepageidaujamą elgesį, jie yra socialiai labai kompetentingi ir patyčias išnaudoja savo statusui stiprinti. Tačiau išnaudoja tai netinkamu būdu.
 
Tėvams galiu pasakyti: taip, reikės daug kantrybės. Kai vaikas taip elgiasi, jis dažniausiai neina į dialogą su tėvais. Be abejo, tai reiškia, kad kažką tėvai auklėjime pražiūrėjo. Galbūt reikėtų kiek įmanoma ramiau aiškiai įvardinti tą faktą, kad vaikas tyčiojasi. Pasakyti vaikui, kad aš žinau, jog tu tyčiojiesi iš kitų. Šnekėsim, aiškinsimės su tavimi apie tai. Kita svarbi tėvų dalis, – kad patys tėvai įvardintų savo požiūrį į patyčias: jei tai neigiamas reiškinys, tada atitinkamai reaguosiu į tai kaip į kitas netinkamas elgesio apraiškas.

O kaip reaguoja vaikai, kurie nesityčioja, nepatiria patyčių, bet jas mato? Ar jie gali kuo nors pagelbėti?

Tie vaikai, kurie mato patyčias, labai skirtingai į tai reaguoja ir tai išgyvena. Vėlgi reikėtų drąsos skatinti pradėti patyčias stabdyti. Greitai paaiškėja, kad kai vienas pradeda nepritarti patyčioms, klasėje atsiranda dar bent keli, kurie irgi tam nepritaria. Tėvai galėtų padėti vaikams paaiškindami, kad abejingumas – tai paskatinimas vykti patyčioms ir toliau.
 
Reikia drąsos pasakyti, kad aš tam nepritariu ir drąsos parodyti draugiškumą tam vaikui, iš kurio yra tyčiojamasi, drąsos pasipriešinti kolektyvinei nuomonei, kuri realiai yra net nekolektyvinė, bet primesta kelių žmonių. Reikėtų kalbėtis su vaiku, pavyzdžiui, paklausiant, ar reikia reaguoti, kai matai gatvėje mušant žmogų, – tai gerai ar blogai?
 
Daug kam net nekyla abejonių, jog tai blogai ir kad reikia padėti, reikia pranešti policijai. Taigi per tokius pavyzdžius galima kalbėti ir paskatinti vaiką netylėti matant, jog iš kažko yra tyčiojamasi.
 
Zurnalas TAPATI 

 



Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus