• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Gyvenimas su siautėjančiu vaiku

Autorius: Mama.lt
2010-09-30 08:00:00

Gyvenimas su siautėjančiu vaiku
Jupiterimages.com

Apie Emmanuelle Rigon knygą „Nenustygstantis, nenuorama, hiperaktyvus: gyvenimas su siautėjančiu vaiku“ (2010, „Baltos lankos“, Iš prancūzų kalbos vertė Lina Barštytė ir Klementina Novatorovaitė, viršelio dailininkas Zigmantas Butautis)

Prieš kelis mėnesius knygynuose pasirodė garsios prancūzų psichologės ir psichoterapeutės Emmanuelle Rigon (Emanuel Rigon) knyga apie vis dažniau mūsų visuomenėje sutinkamą reiškinį – hiperaktyvius vaikus. Galima drąsiai teigti, kad ši asmenine specialisto praktika ir įžvalgomis paremta studija turėtų būti labai aktuali tėvams, pedagogams ir visiems, kasdieniame savo gyvenime susiduriantiems su sunkiai valdomais vaikais.

Visų pirma, ši knyga skamba kaip protestas bepradedančiam įsivyrauti dalies visuomenės požiūriui į hiperaktyvų vaiką kaip į nurašytą, netinkamą, neprisitaikantį bendruomenėje ir, kas visiškai neleistina, kaip į potencialų bendruomenės taisyklių laužytoją ar nusikaltėlį.

Antra, ši knyga yra kaip gelbėjimosi ratas tėvams, išvargusiems, išgyvenimų dėl savo visuomenės atstumiamo vaiko nukankintiems, dažnai likimo valiai be jokios pagalbos paliekamiems su širdį ir sielą ėdančiomis kaltėmis dėl „blogai auklėjamo“ vaiko. Knyga pažadina viltį ir nurodo konkrečias pagalbos savo hiperaktyviam vaikui gaires.

Trečia, ši knyga kaip alternatyvą medikamentinei terapijai siūlo kitų terapinių strategijų ir pirmenybę teikia psichologinei terapijai šeimoje, kūno ir elgesio bei socialinių įgūdžių lavinimui ir tik pačiais kraštutiniais, individualiai pritaikytai atvejais siūlo griebtis vaistų.

Autorė neanalizuoja bioneurologinių hiperaktyvumo priežasčių, ji kalba apie šeimos, ugdymo įstaigų, aplinkos įtaką vaiko hiperaktyvumui skatinti. Pasak E. Rigon, kūdikiams nuo pirmų mėnesių tėvų brukami skambantys, kalbantys žaislai ir per didelis vaikų stimuliavimas gali įsiūbuoti jų hiperaktyvumą.

Prie to prisideda ir nuolatinis tėvų skubėjimas, nervinė įtampa, didelis tėvų darbo krūvis. Vaikams labai lengvai prikabinama etiketė „hiperaktyvus“. Terminas „hiperaktyvus“ tam tikra prasme išvaduoja tėvus nuo kaltės jausmo, priešingai nei daug sakantys terminai „nerimas dėl išsiskyrimo“, „vienatvės sindromas“ ar „depresija“, kurie kaltės našta prislegia tėvų pečius.

Didelę įtaką hiperaktyvumui skatinti turi ugdymo įstaigos, mat čia vaikas patiria daug neigiamų dirgiklių: per ilgas buvimo tarp žmonių laikas (vienus didesnė grupė sutramdo, o kitus tik dar labiau dirgina), dideli mokyklos reikalavimai ir nuo pat pradžių labai sunkios programos (o tėvai trokšta gerų rezultatų), dėmesio problemos, kurios trukdo sulaukti geresnių rezultatų.

Pastebima, kad hiperaktyvaus vaiko žaidimas pasižymi daugybe padrikų kūno judesių, neturinčių prasmės, ir visiškai neprimena prasmingo žaidimo.

Autorė padeda suprasti tokių vaikų elgesį, aiškina, kad vaikas, įsijautęs į veiksmą ir atitrūkęs nuo mąstymo, negali susikaupti ir ramiai samprotauti. Fizinis judrumas yra jausmų – nerimo ir pozityvių emocijų – išraiška. Taip atsikratoma tam tikros įtampos, ji išspinduliuojama į išorę, o apie susikaupimą nėra nė kalbos, nes jo vidinis pasaulis nurimsta tik kartkartėmis.

Be to, atkreiptinas dėmesys į paradoksalų dalyką – judėjimas padeda plėtoti mintis. Tai būdinga hiperaktyviam vaikui. Dažniausiai hiperaktyvumą lydi nervinis tikas, mikčiojimas, nerangumas iki dispraksijos, impulsyvumas (impulsyvumas – lengviausias būdas atsipalaiduoti) bei agresyvumas.

E. Rigon argumentais pagrindžia, kad nėra vieno „hiperaktyvumo“, o yra nemažai sutrikimo rūšių, apibūdinamų viena sąvoka „hiperaktyvumas“, nors jis pasireiškia tiek lengva, tiek sunkia forma.

Svarbiausias veiksnys, skatinantis per didelį vaiko aktyvumą, – šeimos arealas, uždaras judrumo skatinimo ratas, nepakankama vidinė pusiausvyra, tėvų psichologiniai ir tarpusavio santykių sunkumai, mamos (tėvo) depresija, tėvų nenuoseklumas, žemas vaiko pasitikėjimo savo jėgomis lygis, labai menka vaiko savivertė, nemeilė sau, depresija, nerimas.

Impulsyvumas, destruktyvus elgesys su kitais vaikais suteikia jam daug neigiamų potyrių. Hiperaktyvus vaikas iš esmės žaidžia ne su kitais vaikais, o su savimi, dalyvaujant kitiems, jo žaidimai „be scenarijaus“, tik su judesiais, nėra tęstiniai.

Dėmesio nesutelktumas, taip pat ir prasti santykiai su suaugusiaisiais, negebėjimas kurti ilgalaikių santykių pasmerkia vaiką vienatvei ir nuolatinei kančiai išgyvenant bausmes. Paprastai toks vaikas tarsi sukasi apie savo ašį – tėvams tai papildoma idėja suprasti hiperaktyvaus vaiko elgesį ir jį koreguoti.

Autorė perspėja, kad itin svarbu padidėjusio vaiko aktyvumo nepaversti vien mokymosi, emocijų, elgesio ar neurobiologine problema.

Su juo susijusios šeimos problemos, nuotaikos sutrikimai, nuolatinis savęs nuvertinimas, kraštutinis nepastovumas. Su tuo glaudžiai susiję ir elgesio sutrikimai, pvz., negebėjimas iškęsti nesėkmės, nusivylimo, frustracijos.

Iš specialistų patarimų tėvams ryškėja, kad vaikų elgesio korekcija prasideda nuo tėvų ir kitų su vaiku susijusių žmonių susivaldymo.

Taigi tėvai drąsinami kuo anksčiau pradėti elgtis nuosekliai: labai judriems vaikams nustatyti taisykles ir ribas, nelaukti, kol jų elgesys „įsisiūbuos“, taps visai nepakenčiamas ir „išves tėvus iš proto“.

Pateikdama ryškių pavyzdžių iš gyvenimo autorė parodo, kaip mokyti vaiką suprasti priežasties ir pasekmės ryšį.

Pasak autorės, hiperaktyvus vaikas turi paradoksalų savo elgesio ir bausmės suvokimą: bausmę jis suvokia kaip neteisingą, nes tikrai neketino blogai pasielgti, tiesiog jis negeba numatyti savo elgesio pasekmių, o kadangi nesieja priežasties ir pasekmės, netrukus vėl pasielgia taip pat ir tuo dar labiau papiktina aplinkinius.

Viena už kitą griežtesnės bausmės nuveda į aklavietę. Be to, viena bausmė dar daro įtaką vaiko elgesiui, o 7–8 – nebe.

Didelę praktinę patirtį turinti specialistė knygoje pateikia visą tėvų poveikio savo vaikui sistemą: pradeda nuo to, ką gali nuveikti patys tėvai (stiprinti vaiko savivertę, padėti vaikui suvokti savo judrumą, tiek pagirti, tiek ir sudrausti, kartu imtis aktyvios veiklos, mokyti vaiką apgalvoti savo veiksmus), ir nurodo, ką vaikas gali gauti iš aplinkos (sportas, būreliai).

E. Rigon faktais griauna visuomenėje įsivyravusius mitus apie didesnio aktyvumo vaikus (pvz., mitas, kad „svarbiausia vaikui leisti išsilieti“. Ne! Beprasmis ir nevaldomas vaiko blaškymasis neturi tapti jo įpročiu).

Apibendrinant galima pasakyti, kad pagalba vaikui turi būti kompleksinė ir įvairiapusė, individualiai pritaikyta konkrečiam hiperaktyviam vaikui, ir tą pagalbą vaikas padedamas tėvų taip pat turi gauti iš aplinkos. Tačiau pirmenybė vis dėlto atiduodama terapijai šeimoje, kūno ir elgesio įgūdžių lavinimui ir tik kraštutiniais atvejais – vaistams.
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus