• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Kiap užauginti vyrą?

Autorius: Jolita Zykutė, "Aš ir psichologija"
2011-06-21 13:17:00

Kiap užauginti vyrą?
123rf.com

Kaip užauginti tikrą vyrą? Nejaugi toks klausimas niekados neatėjo Jums į galvą ir niekados neburbėjote, kad tikri vyrai, kaip, beje, ir tikros moterys, šiais laikais turbūt išnyko? Ilgimės, norime mes tų tikrų vyrų (kaip ir tikrų moterų). Ir tai gerai. Tad trumpas pasakojimas tėvams, kaipgi juos auginti?

Kalbamės su psichologu Mykolu Valainiu.

Šiuolaikinis vyras ir vyras, koks jis buvo prieš 50 metų, skiriasi. Ko gero, tai turėtų keisti ir šiuolaikinius elgesio modelius, kaip auginti vaikus? Kokie jie turėtų būti? 

Vyriškumas – tai savybių bei charakteristikų, kurios suvokiamos kaip būdingos tikram vyrui, visuma. Tikro vyro paveikslas keičiantis laikams ir epochoms taip pat keitėsi prisitaikydamas prie naujos kultūrinės aplinkos bei visuomenės standartų. Tam tikros bendros tendencijos tikro vyro paveiksle, tokios kaip drąsa, ryžtas, racionalumas, garbingumas, fizinė ištvermė, išliko nepakitusios per amžius, tačiau jų atspalviai kito.

Tai, kas pasikeitė per pastaruosius 50 metų, įvardinčiau kaip tūkstančius metų vyravusio patriarchato saulėlydį. Nors ta saulė dar tikrai nenusileido, bet įvyko labai ryškūs pokyčiai, vertinant tėvo vaidmenį šeimoje, vyro ir moters diadoje, vaikų auklėjime. Šiais laikais nieko nestebina vyras, gaminantis vakarienę šeimai ar keičiantis vaikui vystyklus. Tėvo buvimas šeimoje tampa ne tik matomas, bet ir jaučiamas. Tėvo vaidmens vaikų auklėjime pagrindiniai pokyčiai – tai, kad šiuolaikinis tėtis yra jausmingesnis, šiltesnis, labiau įsitraukęs į šeimos gyvenimą. Be abejo, tai teigiami poslinkiai.
 
Vaikystėje ne vienas berniukas girdėjo: „Neverk, nes tikri vyrai neverkia...“ Tiesa, dabar taip berniukams sakoma rečiau. Kas slypi už tokių žodžių?

Už šių žodžių slypi destruktyvus poveikis augančio berniuko psichologijai. Nors šiais žodžiais tarsi bandoma išugdyti stoišką vyrą, kuris nepabūgdamas atlaikytų įvairias gyvenimo negandas, nepasiduotų panikai ar bejėgiškumui, tačiau rezultatas gaunamas gana priešingas. Juk tokiais pasakymais berniukai mokomi slopinti savo jausmus, kylančias emocijas.

Mano nuomone, šiuos žodžius vaikas suvokia maždaug taip: „Tai, dėl ko tu sielvartauji, yra gėdinga ir nepriimtina, tad pasilaikyk savo jausmus sau.“ Deja, žmogaus funkcionavimas paremtas proto ir jausminės srities bendryste. Kai vyras užauga išugdęs tik protinius gebėjimus, jis neabejotinai susidurs su aibe problemų, visų pirma santykių srityje. Juk išmokęs slopinti ir iki galo nepažinęs savo jausmų, jis nesugeba suprasti ir kito žmogaus jausmų, įsijausti į kito padėtį.
 
Koks būtų teisingas reagavimo į berniuko verkimą būdas?

Svarbu padėti vaikui identifikuoti savo jausmus ir aplinkybes, dėl kurių tie jausmai kilo. Vietoj žodžių „būk vyras, susiimk, neverkšlenk čia“ geriau ištarti vaikui: „Matau, kad labai nuliūdai, gavęs tą blogą pažymį...“ Taip perduodame vaikui žinutę, kad matome jį, suprantame jo jausmus. Vaikas taip pat pajus mūsų palaikymą, kad jo nesmerkiame, kad liūdėti ir verkti normalu.

Dažnai vaikams, ypač berniukams, verkiant, tėvai patiria vidinę įtampą, nes ir užjaučia vaiką, ir baiminasi, jog guosdami jį gali paskatinti tokį elgesį ateityje. Suprask, „jei kartą apkabinsime sūnų ir paguosime, jis po to gali tapti moteriškas, skystas, verčiau patiems būti šaltiems ir racionaliems ir nuo mažumės grūdinti vaiką, kad pasaulis nėra toks svetingas ir smagus, ugdyti kovotojo mentalitetą“. Gaila, bet tokia filosofija dažniau pakenkia nei padeda. Vienintelis dalykas, kurio toks tėvų elgesys tikrai išmoko, tai susvetimėjimas, savo jausmų neigimas.
 
Vieno tyrimo metu buvo nustatyta, kad kūdikystėje ar ankstyvoje vaikystėje žvelgdami į mergaitę tėvai savo veido mimika atkartoja visas jos reakcijas: jei mergaitė šypsosi, jie šypsosi, jei liūdi – jie irgi liūdi. O žvelgdami į berniukus tėvai veido išraiška atkartodavo tik jo linksmas reakcijas, tokias kaip šypsena. Vadinasi, tėvai net ir nepastebėdami auklėja berniuką. Gal toks tėvų elgesys yra prigimtinis? O gal galima jį pakeisti?

Toks tyrimas puikiai iliustruoja tą pasąmoninį auklėjamąjį darbą, kurį atliekame, norime to ar ne. Nežinia, kiek tokioms reakcijos įtakos turi kultūriniai aspektai, kiek tai gali būti genetiškai užprogramuota, tačiau faktas yra tas, kad tai, ko apie save nežinai, vargu ar gali pakeisti. Juk prieš bet kokį pokytį visų pirma įsisąmoninama tai, kas vyksta, o tokių jūsų paminėtų subtilybių neretas tėvelis nepastebi, maža to, net ir pastebėjęs nemato nieko blogo.
 
Kokias klaidas dažniausiai daro tėvai, augindami berniukus ir siekdami užauginti tikrus vyrus?

Manau, pagrindinė klaida (auginant tiek mergaites, tiek berniukus) ir yra siekis užauginti „kažką“, juk vaikas nėra molio gabalas, iš kurio galėtum lipdyti tai, ką nori. Bandydami unikalią vaiko asmenybinę sanklodą įdėti į tam tikrą šabloną, mes neabejotinai tik trukdome jo natūraliai raidai. Manyčiau tėvų uždavinys nėra kažką formuoti iš vaiko, jiems tereikia rūpintis, kad ta aplinka, kurioje vaikas auga, būtų palanki, draugiška jo saviraiškai, saviugdai.
 
„Berniukus auginti sunkiau nei mergaites“, – dažnai sako mamos. Tiesa?

Žiūrint ką tos mamos turi omenyje. Jei tai, jog auginant berniukus (kuriems yra svarbi fizinė iškrova ir aktyvi veikla) tenka ir pačiam ar pačiai daugiau judėti, tuomet sutikčiau su tuo teiginiu. Iš tiesų, auginant berniukus tenka sunkiau ir daugiau pasportuoti patiems tėveliams.
 
Kokie galėtų būti idealūs tėvo ir sūnaus santykiai keičiantis amžiui (nuo vaikystės iki suaugusiojo)?

Tėvas, auginantis sūnų, be abejo turi prisitaikyti prie augančio vaiko poreikių tam, kad tie santykiai išliktų ar taptų artimi, nuoširdūs ir tvirti. Juk taip dažnai tėvo ir sūnaus bendravimas paremtas pagarbos siekiu, dėl kurio aukojamas kitas, net svarbesnis, poreikis būti mylimam. Tad sakyčiau, kad mylinčio, priimančio, neatstumiančio tėčio vaizdinys yra aksioma, kuri užtikrina gerą tėvo ir sūnaus ryšį. Be abejo, svarbų vaidmenį atlieka ir tėvo demonstruojama drąsa gyventi, tvirtumas sunkiais gyvenimo momentais ir kitos savybės, tačiau šie bruožai viso labo yra antriniai, nes be priėmimo, gebėjimo rodyti meilę ir prielankumą taptume tais „popieriniais“, „sausais“ tėvais...
 
Motina viena (be tėvo) augina sūnų. Kur jam rasti vyriško elgesio modelį, jei namuose to nemato?

Nors tėvo reikšmė vaiko asmenybės vystymuisi yra be galo didelė, visgi žmogaus psichika tuo ir nuostabi, kad geba prisitaikyti prie įvairių, kartais net itin nepalankių aplinkybių ir gyvenimo situacijų. Tėvo nebuvimas dar nėra prielaida, kad berniukas užaugs nevyriškas. Tokiu atveju vyriškos figūros modeliu, su kuriuo berniukas galėtų tapatintis, gali tapti senelis, dėdė ar artimas šeimos draugas.
 
Ką daryti, kad berniukas (net augantis pilnoje šeimoje) nebūtų „mamytės sūnelis“?

Žiūrint, ką turite omenyje sakydama „mamytės sūnelis“. Tiems, kas remiasi kraštutiniu požiūriu į tai, kas vyriška, gali užkliūti ir tokios vaiko savybės, kaip jautrumas, emocingumas. Ne visi berniukai užaugę tampa kareiviais, inžinieriais ar informatikais, tarp jų būna ir menininkų, poetų.

Dažnai tenka matyti ir sutikti vienišų mamų, kurios augindamos savo sūnus taip stengiasi kompensuoti tėvo nebuvimą, kad pradeda vaiką pernelyg globoti, rūpintis jo gerove. Per daug globojamas sūnus tampa nesavarankiškas, neiniciatyvus, bailus, nuolat laukiantis iš kitų pagalbos, nurodymų, ką ir kaip daryti.
 
Kai kas tikina, kad dalyvavimas medžioklėje, skerdžiant gyvulį ir pan. berniukui padeda tapti vyru. Ką apie tai manote?

Net ir praslinkus daugeliui amžių nuo tų laikų, kai vyrai medžiodavo mamutus ir gindavo bendruomenes nuo laukinių plėšrūnų, kai kurie dalykai iš tiesų išliko nepakitę, tik ietį pakeitė mobilusis telefonas. Juk vyrai, kaip ir prieš tai, taip ir dabar labiau nei moterys yra orientuoti į rezultatą, konkurenciją, visai kaip medžioklėje. Moterys nukreipia dėmesį į socialinių ryšių, bendradarbiavimo siekimą. Tikėtina, kad tam tikra lyčių asmenybės charakteristika tapo genetiškai užkoduota ir yra perduodama iš kartos į kartą. Vis tik nesutikčiau, jog reiktų specialiai vežti paauglį į kaimą, kur jis pamatytų skerdžiamą kiaulę tam, kad taptų tikru vyru. Juk tas kiaulės skerdimas irgi nebūdavo savitikslis, tai būdavo tuometinio gyvenimo dalis. Laikai pasikeitė. Šiais laikais kur kas svarbiau, kad tėvas išmokytų berniuką, pavyzdžiui, džentelmeniškumo, bendravimo su moterimis subtilybių, juk tie laikai, kai tėvai spręsdavo vedybų klausimą, praėjo negrįžtamai.

 
Man įdomus berniuko iniciacijos į vyrus klausimas. Kai kurios kultūros net šiandien yra išsaugojusios iniciacijos ritualus. Kodėl ji tokia svarbi ir kaip iniciacija vyksta (ar galėtų vykti) mūsų šiuolaikinėje visuomenėje?

Žodis „iniciacija“ kilo iš lotynų kalbos žodžio initium, reiškiančio įėjimą, pradėjimą. Kultūrinėje plotmėje berniuko iniciacija į vyrus yra ilgo vaiko tapatumo formavimosi proceso galutinė stotelė. Tai yra vaikystės, taip pat ir paauglystės, pabaiga ir suaugusiojo gyvenimo pradžia, kai suteikamos tam tikros privilegijos ir atsakomybė. Deja, šiais laikais pats iniciacijos ritualas arba veikiau jo liekanos yra daugmaž pogrindinis procesas su vienu kitu oficialiu berniuko virsmą vyru pažyminčiu įvykiu, tarkime, balsavimo teisės įgijimu.

 Greitėjant gyvenimo tempui ir yrant bendruomeniniams ryšiams buvo prarasta vyresniųjų kaip vedlių per įvairius gyvenimo etapus reikšmė. Juk tipiškas šiuolaikinės šeimos tėvas dažniausiai būna per daug užsiėmęs ar pasimetęs, kad galėtų būti vedliu berniukui tame transformacijos procese, kai pradeda dygti barzda, siautėja hormonų audros, atsiranda seksualiniai bei partnerystės poreikiai. Tenka pripažinti, kad pernelyg dažnai tėvas tame procese telieka tik pasyvus stebėtojas, o paauglys tą trūkumą kompensuoja ieškodamas gyvenimo vedlių internete.
 



Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus