• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Paauglių lūpomis

Autorius: Psichologė Ramunė Žumbakienė, "Aš ir psichologija"
2011-03-24 15:00:00

Paauglių lūpomis
123rf.com

Duris praveria dviese – mama ir paauglė. Vos tik jos atsisėda ant kėdžių, iš mamos lūpų nuskamba pirmas žodis – „nesusišnekam“. Taip dažniausiai atrodo situacija psichologo kabinete, kai mamos atveda paauglius.

Būna atvejų, kai pas psichologą su paaugliu ateina abu tėvai, bet taip paprastai nutinka po kokio nors juos sukrėtusio įvykio. Vis tik mama – dažniausiai su paaugliu ateinantis asmuo.  Įprastai pirmo pokalbio metu jie itin dažnai vienas kitą pertraukinėja, taiso ir tikslina faktus, kaltina vienas kitą absoliutindami įvykius, sakydami „tu visada...“ arba „tu niekada...“, „o aš tau.....“, „o tu man...“. Pokalbis būna kupinas nuoskaudų, pagiežos ir pykčio. Galiausiai kuris nors iš jųdviejų pritrūksta jėgų ir pravirksta. Prireikia ne vienos konsultacijos, kol nors viena kaltinanti pusė pradeda girdėti kitą. Būtent girdėti (apie supratimą dar nekalbame), nes, norint išgirsti, pašnekovui reikia suteikti galimybę išsisakyti be pertraukinėjimo, be kritikos, leisti pakartoti tą pačią mintį ne vieną kartą.  Dažniausiai tolesni susitikimai skiriami tėvams ir paaugliui atskirai. Taigi, susikalbėjimas užtrunka. Procesas, jei skaičiuotume susitikimus, būna ilgas ir reikalauja daug pastangų.

Šis straipsnis – tai bandymas kilstelėti uždangą, esančią tarp šiuolaikinių paauglių ir jų tėvų, nors šiek tiek sutrumpinti jų susikalbėjimo kelią.
 
Ką paauglys pasakytų, gavęs galimybę išsakyti savo tiesą?

Norėdami suprasti, ką paaugliai pasakytų, jei jiems būtų sudarytos sąlygos pasidalinti savo nuomone atvirai, organizavome nedidelę paauglių apklausą skirtingose Kauno miesto ir rajono mokyklose. Apklausti vaikus man padėjo kolegės psichologės J. Misiūnienė, E. Gudelienė, B. Kasputytė, R. Dobrovolskienė. Paauglių buvo prašoma anonimiškai, bet nuoširdžiai atsakyti į tris atvirus klausimus ir kelis klausimus jau su pateiktais atsakymų variantais. Moksleiviai galėjo laisvai pasirinkti, ar dalyvauti apklausoje. Dalis paauglių atsisakė iš karto, vos tik buvo paprašyti skirti keletą minučių atsakyti į penkis klausimus. Tyrime iš viso dalyvavo 56  (48 merginos ir  28 vaikinai) 14–18 metų amžiaus paaugliai.

 Jaunuoliams nebuvo lengva atvirauti ir išsakyti, kas jiems iš tiesų rūpi (nors apklausą sudarė vos keletas punktų ir atsakinėjo tik tie, kurie tikrai norėjo). Dauguma dairėsi į kitus, delsė. Penktadalis apklaustųjų taip ir neatsakė į atvirus klausimus. Kalbėti apie save ir išsakyti savo poziciją net ir anonimiškai vaikams pasirodė ne menka užduotis. Jų paslaptys ir vidiniai išgyvenimai jiems išties labai brangūs – apklausa parodė, kad net trumpas anonimiškas atviravimas jiems kelia nesaugumo ir baimės jausmus.

Nors šios apklausos analizė nepretenduoja į neginčijamas tiesas apie šių dienų paauglius, tai yra žvilgtelėjimas „pro rakto skylutę“ į šiandieninius bręstančius jaunus žmogučius, išgyvenančius prieštaravimų ir savęs ieškojimo laikotarpį – paauglystę.
 
Atvirumas – jautriausia styga

Analizuojant paauglių užpildytas anketas kai kurie netikėti rezultatai mane nudžiugino. Tik 3 proc. pasisakiusiųjų mano, kad jų problemos tėvams nerūpi, ir nė vienas nemano, jog tėvai pasityčiotų iš jų problemų. 27 proc. paauglių teigia, kad atvirauja su tėvais, jais pasitiki. Paauglių pasakymai: „atvirauju“ (14 m. vaikinas), „žino apie mane viską, aš jais pasitikiu“ (16 m. vaikinas), „jie apie mane žino viską kaip tėvai“ (18 m. mergina), „žino tai, kas yra gerai“ (17 m. vaikinas), „tėvai žino apie mane viską, ką norėčiau“ (17 m. mergina).

 Buvau linkusi daryti išvadą, jog tokie duomenys galėtų suteikti tėvams vilčių, kad tėvai ir vaikai paauglystės laikotarpiu nebūtinai yra dvi priešingos stovyklos. Taip besvarstydama atkreipiau dėmesį į kiek netikėtą kai kurių vaikų akcentavimą, kad atvirauja ir šnekasi sau rūpimais klausimais tik su mama. Anketoje nebuvo išskirta ar prašoma tikslinti, su kuo vaikai atvirauja ar kuriam iš tėvų norėtų kažką apie save papasakoti, tačiau net 15 proc. paauglių patys tai pabrėžė. Iš jaunuolių atsakymų buvo matyti, kad tie, kurie linkę atvirai kalbėtis su tėvais, apgailestauja, jog dėl kažkokių priežasčių negali šnekėtis su tėčiu. Jiems, ko gero, labai trūksta atviresnių, nuoširdesnių santykių su juo.

Apklausos rezultatai parodė, kad 30 proc. paauglių nesišneka su tėvais, nes galvoja, jog tėvai jų nesupras, o 12 proc. apklaustųjų pabandė būti su tėvais atviri ir to pasigailėjo. Atlikta apklausa nebuvo skirta asmeninėms kiekvieno atvejo analizėms, tačiau iš vaikų pasisakymų galima daryti prielaidą, kad vaikų atvirumas paauglystėje – jiems itin jautri vieta. Čia kaip su styginiu instrumentu: ne taip užkabinta styga sudarko visą nuostabų grojimą.

Po nesėkmingų bandymų atvirauti vaikai užsidaro, nenori su tėvais bendrauti, elgiasi demonstratyviai priešiškai. Jie lyg norėtų pasakyti: „esu ne mažas vaikas ir viską galiu daryti pati, tačiau ne visada to noriu“ (14 m. mergina), „aš pats kuriu savo ateitį“ (18 m. vaikinas), „manimi galima pasitikėti, nereikia dėl manęs visą laiką abejoti“  (17 m. mergina), „esu savarankiškesnė, nei jiems atrodo“ (17 m. mergina), „aš turiu asmeninį gyvenimą“ (15 m. mergina). O kiti nusprendžia: „gėda atvirai kalbėtis“ (17 m vaikinas), „nesijaučiu su tėvais artimas“ (16 m. vaikinas), „jaučiuosi užsidariusi nuo tėvų“ (16 m. mergina), „man nerūpi, ką jie mano“ (18 m. vaikinas).

Tėvų palaikymo stokoja net 39 proc. apklausoje dalyvavusių paauglių, ypač kai jie  stengiasi nuoširdžiai pasikalbėti, bet jiems nesiseka. Jie labai norėtų, kad tėvai apie juos žinotų: „nesu tinginys“ (16 m. vaikinas), „kartais būnu kitokia, nei jie mano tuo metu“ (16 m. mergina), „esu gabus, talentingas, bet man iš tikrųjų reikia raminamųjų vaistų“ (19 m. vaikinas), „nesu toks, kuris nieko nesupranta“ (16 m. vaikinas),  „esu pakankamai protinga“ (17 m. mergina), „visi mane vadina keistuoliu“ (17 m. vaikinas), „man nepatinka jų auklėjimo būdai“ (15 m. mergina), „ne visada man pavyksta gauti gerus pažymius, nors ir stengiuosi“ (15 m. mergina).

 Kai kurie vaikai, atsakydami į klausimą, ko norėtų, kad apie juos žinotų tėvai, išsakė norą, kad tėvai labiau domėtųsi jų savijauta: „norėčiau, kad labiau domėtųsi, kaip aš jaučiuosi“ (16 m. mergina), „kartais labai blogai jaučiuosi dėl namuose tvyrančios įtampos, kylančių barnių“ (17 m. mergina), „esu nepatenkinta savo išvaizda“ (18 m. mergina), „man niekas nerūpi“ (18 m. vaikinas).
 
Paaugliški nutylėjimai

Tėvai iškilusius sunkumus su paaugliais vaikais tiek aptardami tarpusavyje, tiek psichologo kabinete (kai kada su savo bendradarbiais ir draugais) skundžiasi, kad šie atsikalbinėja, nuolat prieštarauja, be to, dar ir meluoja, slapukauja ar iš viso nesikalba. Apklausos duomenų analizė patvirtino, kad paaugliai yra linkę nutylėti būtent tai, dėl ko tėvai labiausiai nerimauja. Lyg siekdami suvaldyti audringas tėvų reakcijas ir galimas sankcijas (tėvų bausmes), paaugliai nutyli apie taisyklių laužymą, įvairiausių draudimų nepaisymą (23 proc. atsakiusiųjų), apie blogus pažymius, pamokų praleidinėjimą (12 % atsakiusiųjų), kad rūkė, gėrė, vartojo narkotines medžiagas (23 % atsakiusiųjų). Likusieji paaugliai parašė, jog niekada tėvams nepasakytų apie išlaidavimą, savo jausmus ir draugystę, apskritai apie savo sunkumus ar ką iš tiesų mano. Apklaustieji paaugliai tvirtino, kad savo tėvams niekada neatskleistų šių dalykų: „aš jų nekenčiu“ (16 m. vaikinas),  „palūžau“ (17 m. mergina), „kai kurie jų sprendimai man atrodo nepriimtini“ (16 m. mergina), „nepatinka jų auklėjimo būdai“ (15 m. mergina), „man įdomios tėvų problemos“ (18 m. vaikinas), „ką veikiu laisvalaikiu su draugais, bent jau ne viską“ (17 m. mergina), „kokie mano pokalbiai su draugais“ (14 m. mergaitė), „kad per vieną dieną išleidžiu 100 Lt“ (17 m. vaikinas), „esu kitoks“ (17 m. vaikinas), „turiu merginą“ (15 m. vaikinas), „mokykloje būna labai sunku tiek su draugais, tiek su mokytojais, tiek su mokslais“ (18 m. mergina). Tačiau pasitaikė ir štai toks atsakymas: „jei paklaustų, pasakyčiau viską“ (17 m. mergina).
 
Jiems tikrai rūpi

Pavargę nuo nestabilių santykių su savo vaikais tėvai mano kabinete dažnai išsako nuoskaudą, jog jų paaugliai beširdžiai, negerbia tėvų, jog jiems niekas daugiau nerūpi, tik jų pačių santykiai su draugais ir kaip iškaulyti iš tėvų pinigų. Suprantu, kad tuo metu kalba tėvų nusivylimas ir nuoskaudos, ypač tada, jei jie tikrai įdeda nemažai pastangų, siekdami suprasti savo atžalą. O ir paaugliams yra toli gražu ne tas pats, kuo gyvena jų tėvai. Tik apie tai šneka jie labai retai, net ir atvykę konsultuotis su psichologe (čia turiu omeny tuos atvejus, kai kreipiasi jie patys). Apie tai, kas jiems iš tiesų rūpi, pradeda kalbėti ne anksčiau kaip po penkto ar šešto susitikimo, kartais dar vėliau.
 Mano praktika rodo, jog ir tėvai, ir paaugliai svajoja apie tarpusavio supratimą, apie akimirkas, kai galėtų kalbėtis atvirai, užduoti vieni kitiems labiausiai rūpimus klausimus. Tačiau stiprūs jausmai, nerimas ir baimės daužo šias svajones į šipulius. Ir net psichologinių konsultacijų ciklas ne visada padeda tuos šipulius sudėlioti. Apklausos duomenimis, net ketvirtadaliui atsakiusiųjų rūpi tėvų išgyventa paauglystė ir jų patirtis. Jiems norisi sužinoti, „nuo kada jie tapo savarankiški“ (15 m. vaikinas), „kokia buvo jų paauglystė“ (15 m. vaikinas), „kada mama pirmą kartą pasibučiavo“ (18 m. mergina), „kokie jų jaunystės, paauglystės nuotykiai“ (17 m. mergina), kokios buvo „jų paauglystės problemos“ (15 m. mergina).

Kitam ketvirtadaliui pasisakiusiųjų rūpi tėvų tarpusavio santykiai ir kuo jie gyvena. Šie paaugliai susirūpinę, bet niekada tėvų nepaklaustų, „kaip jie jaučiasi“ (14 m. mergina), „kuo būtent serga tėtis“ (17 m. mergina), „kokie jų asmeniniai santykiai“ (18 m. mergina), „ką jie dirba“ (17 m. mergina).

Tik 8 proc. atsakiusiųjų, jei tik turėtų pakankamai drąsos, norėtų tėvų paklausti, kaip ateina pirmoji meilė. Tačiau trečdaliui rūpi tiesa apie jų pačių gimimą ir tai, ką apie juos galvoja gimdytojai: „kaip aš gimiau“ (17 m. vaikinas), „kokia iš tiesų yra mano atsiradimo istorija“ (18 m. vaikinas), „kas yra mano tėtis“ (16 m. mergina), „ar aš įvaikintas“ (17 m. vaikinas), „ar jie myli mane“ (14 m. mergina).

Šio straipsnio pabaigoje sąmoningai nedarau jokių apibendrinimų. Iš vienos pusės, todėl, kad ši apklausa kaip mokslinis tyrimas nėra statistiškai patikima, iš kitos pusės – šio straipsnio tikslas buvo šnekėti su skaitytoju paties paauglio lūpomis. Skaitydami straipsnį greičiausiai pastebėjote, kad paaugliai apie intymumą neatviravo. Kita vertus, dirbdama su jaunuoliais matau, jog intymumas ir seksualiniai santykiai jiems labai rūpi – šioje srityje jie patiria ypač daug sunkumų ir sumaišties. Deja, šį kartą negavau nė vieno paauglio sutikimo straipsnyje pasidalinti savo rūpesčiais ir mintimis šia tema.

 Galbūt, perskaitę paauglių prisipažinimus suprasite, ko jūsų vaikas norėtų paklausti, bet nedrįsta ir kaip jūs galėtumėte padrąsinti jį atsiverti, kad būtų išgirstas. 
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus