Priklausomybė nuo draugų  2 

Vilma Mažeikienė, Psichologė psichoterapeutė

Šeimos gyvenimas, tekėjęs įprasta kasdiene vaga, pasak vienos mano konsultuotos mamos, staiga pasisuko 180 laipsnių kampu: devynerių metų dukra sėdi raudodama ant grindų, nes jos batai nepakankamai gražūs, o drabužiai per prasti, kad jais apsirengusi galėtų pasirodyti draugėms. Dėl to bendraamžiai iš jos šaiposi, ją ignoruoja.

Tėvų nuomonė nebesvarbi

Ši situacija, be abejo, šokiruoja abu tėvus, nes jie buvo įpratę rengti dukrą taip, kaip patiems atrodė gražu ir patogu. Dar didesnį šoką sukelia tai, kad mergaitė vietoj anksčiau taip laukto pasivaikščiojimo su tėvais staiga pasirenka bendravimą su draugėmis.

Tokie ir panašūs rūpesčiai kamuoja daugelį tėvų, nes vaikai, sulaukę mokyklinio amžiaus, labai pasikeičia. Suaugusieji sutrinka, nes negali suprasti, kas atsitiko ir kaip į tai jiems reaguoti. Jie stebi, kaip vaikas kasdien darosi vis mažiau priklausomas nuo jų nuomonės, vertinimų, priežiūros. Kartu didėja bendraamžių, draugų įtaka, nes apie tai, kas gražu, teisinga ir įdomu, vaikas sprendžia remdamasis šių nuomone ir vertinimo kriterijais. Apibendrintai galima teigti, kad daugumai vaikų nepriklausomybė nuo tėvų perauga į priklausomybę nuo bendraamžių.

Vaikų visuomenė

Ikimokyklinio amžiaus vaikai draugų susiranda greitai – šie linkę žaisti su kiekvienu, nesvarbu jo amžius ar lytis. Mokyklinio amžiaus vaikai darosi išrankesni ir jaučiasi labai nelaimingi, jei neturi draugų.

Kartu žaisdami ir bendraudami vaikai tarsi sukuria atskirą, dažnai suaugusiems nesuprantamą vaikų visuomenę. Joje egzistuoja sava kalba (jaunimo žargonas), tam tikra apranga ir savitos elgesio taisyklės. Jų nesilaikant vaikui gresia patyčios. O baimė tapti atstumtuoju tokia didelė, kad vaikas pasiruošęs keisti savo elgesį – juk svarbiausia pateisinti bendraamžių lūkesčius.