• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Vaikas ir mirties baimė

Autorius: mama.lt
2010-03-15 18:00:00

Vaikas ir mirties baimė
jupiterimages.com nuotr.

Būdami 5-8 metų amžiaus vaikai išgyvena baimės piką. Ir visos jų baimės vienaip ar kitaip susiję su mirtimi. Jie bijo būti užpulti, susirgti, tamsos, fantastinių būtybių, gyvūnų, stichinių nelaimių, ugnies, karo ir panašiai – visko, kas gali kelti grėsmę jų gyvybei.

Kodėl staiga atsiranda tokie jausmai? Tokio amžiaus vaikas atranda svarbų dalyką: kad viskas pasaulyje turi pradžią ir pabaigą. Jis ima suvokti, jog žmonės miršta, kad tai neaplenks nei jo paties, nei jo tėvų. Beje, vaikai labiau bijo netekti tėvų, nei numirti patys.

Kodėl vaikus apima mirties baimė?

Pirmaisiais gyvenimo metais vaikas nesuvokia mirties. Visa, ką jis regi aplink save, laiko pastoviu dalyku. Nuo 5-erių metų mažylio intelektas padaro stiprų šuolį, ima vystytis abstraktusis mąstymas, sparčiai tobulėja pažintiniai gebėjimai. Vaikas ima suvokti erdvės ir laiko sąvokas, taip pat tai, kad kiekvienas gyvenimas, net ir jo paties, turi pradžią ir pabaigą. Priėjęs tokios išvados vaikas ima nerimauti dėl savo artimųjų ateities, pats ima bijoti numirti.

Ar visi vaikai bijo mirties?

Mirties baimė aplanko beveik visus vaikus. Tai dažniausiai nutinka 5-8-tais gyvenimo metais. Kiekvienas mažylis šią baimę išgyvena savaip, tai priklauso nuo daugybės aplinkybių: kur ir su kuo jis gyvena, kokie įvykiai vyksta šiame jo gyvenimo etape. Labiau išreikšta mirties baimė aplanko tuos vaikučius, kurie jau turi karčios patirties – netekę kokio nors artimo žmogaus, pvz. tėvų, kartu gyvenusių senelių. Taip pat labiau mirties bijo dažnai sergantys vaikai bei mažyliai, augantys be artimo vyro – žmogaus, kuris mamos rūpestį ir meilę papildytų stipria emocine ramybe ir apsauga. Mirties baimei lengviau pasiduoda emociškai imlūs, jausmingi vaikai. Mergaitės šią baimę išgyvena stipriau ir kiek anksčiau, nei berniukai.

Tačiau yra ir tokių vaikų, kurie apskritai nejaučia šios baimės. Tai nutinka tada, kai tėvai vaikams sukuria „auksinį narvelį“ – nesuteikia nė menkiausios progos pajusti, kad galima ko nors bijoti. Deja, tai – ne visai teigiama taktika. Dažniausiai tokie vaikai užauga abejingais, ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų nė truputėlio nesijaudinančiais žmonėmis.

Rečiau mirties bijosi ir vaikučiai, kurių tėvai serga chronišku alkoholizmu. Taip nutinka todėl, kad šių mažylių emocinis jautrumas būna gana menkai išsivystęs, jų jausmai – trumpalaikiai, interesai nepastovūs.

Kartais mirties baimės neturi ir vaikai be jokių emocinio ar intelektinio vystymosi nukrypimų – tie, kurių tėvai išsiskiria optimizmu, pasitikėjimu savimi, spinduliuoja gyvenimo džiaugsmą.

Bet vis dėlto toks baimės nebuvimas – dažniau išimtis, nei taisyklė. Tuo tarpu daugumą sveikų vaikų anksčiau ar vėliau aplanko. Ir tai parodo, kad vaikas žengė svarbų žingsnį asmenybės brandos link. Šią baimę jis turės išgyventi, įsisąmoninti kaip dalį savo gyvenimiškos patirties, suvokti ir išmokti ją įveikti.

Kol baimės jausmas iki galo nesuvoktas ir „neapdorotas“, jis kankina mažylį gana ilgai, sekina jo valią, emocijas, trukdo bendrauti ir gali pagimdyti daugybę kitų baimių. O kuo daugiau baimių – tuo mažiau savirealizacijos galimybių, tuo mažiau šansų tapti laimingu, mylėti ir būti mylimam.

Tėvų klaidos

Kaip kovoti su vaiko baimėmis? Kartais tėvai pasirenka pačius netinkamiausius metodus.

1. Šaiposi ir pokštauja apie tai, ko vaikas bijo. Tai tik paskatina vaiką užsisklęsti savyje, bet pačios baimės nepanaikina. O įžeistas pašaipų ir nesuprastas mažylis ilgam praranda pasitikėjimą pačiais artimiausiais žmonėmis.

2. Kaltina ar baudžia. Nekaltinkite ir juolab nebauskite vaiko už tai, kad jis bijo. Mažylis ieško pagalbos ir nusiraminimo, nes pats nesugeba valingai kontroliuoti savo jausmų. Jei galėtų – pats akimirksniu ištrintų visą savo nerimą ir būgštavimus, nes šie jam tikrai nepalengvina gyvenimo.

3. Ignoruoja. Juk apsimetus, kad problemos nėra, ji tarsi išnyksta. Tačiau tai – blogas sprendimas. Problema išnyksta tėvams, bet ne vaikui. Toks elgesys tik atvers didesnę prarają tarp vaiko ir jūsų.

4. Vadovauja savo pavyzdžiu. Taisyklė „aš to nebijau – kodėl tu turėtum bijoti“ įsibaiminusiam mažyliui veiksminga lygiai taip pat, kaip ir jums – šuolių su parašiutu instruktoriaus paprotinimas: „aš nebijau – kodėl jums kinkos dreba?“. Jūs nebijote, nes jau išmokote šią baimę įveikti. Jūsų atžala – dar ne.

5. Patys neįveikia pesimizmo. Jei patys tėvai neišmoko nuolat negalvoti apie tai, kas gali nutikti blogiausia – vargu ar padės savo vaikui kovoti su baimėmis. Vis primenate, kiek vaikų žūsta keliuose, užuot tiesiog pasikartoję drauge su atžala saugaus eismo taisykles? Išvydę, jog vaiko kraujo tyrimas po gripo rodo sumažėjusį hemoglobino kiekį, puolate į paniką, kad jis susirgo kokia rimtesne liga, tad gerą mėnesį mindote medikų slenksčius ieškodami „o gal“? Visa tai akimirksniu sugeria sveikasis „ligoniukas“. Hemoglobino kiekį sparčiai atstato pilnavertė mityba, o jūsų nerimo pagimdyta baimė įleidžia šaknis ilgam.

6. Leidžia žvelgti baimei į akis. Kai kuriems suaugusiesiems tokia taktika išties padeda – sakoma, kad iš arčiau pažvelgus, daugelis baimių atrodo netgi juokingos, esą bijome nežinomybės, o ne paties reiškinio. Todėl pajutę, kad vaiką apėmė mirties baimė, kai kurie suaugusieji stengiasi kuo daugiau apie ją aiškinti: vedasi į tolimų giminaičių laidotuves, ramiai leidžia žiūrėti siaubo filmą paaiškindami, kad visa, aks jame yra – tik vaidyba ir butaforija. Deja, jei mažylį apėmusi tikra baimė, tokios priemonės ją taip pat tik dar labiau sustiprins. Apie pačias baimes, jo jausmus, išgyvenimus kalbėti reikia ir netgi būtina. Tačiau verčiau kol kas apsaugoti nuo su mirtimi susijusių vaizdų.

O ką daryti?

Kovojant su vaiko baime svarbiausia – ne ją ištrinti, o leisti suvokti, įsisąmoninti ir parodyti, jog lyginant su džiaugsmu, kurį teikia gyvenimas, ši baimė nėra svarbi ir labai grėsminga.

1. Vaiko baimė – tai ženklas tėvams, kad vertėtų dar labiau tausoti mažylio nervų sistemą. Tai pagalbos šauksmas, kurį būtina išgirsti. Kuo stabilesnę ir saugesnę atmosferą savo atžalai sukursite namuose – tuo geriau jis jausis. Baimę padeda įveikti net ir tokie paprasti ir kasdieniški dalykai, kaip pastovus dienos režimas, tinkamai derinant darbą ir poilsį, kasdieniai ritualai (pvz. draugiškas pašnekesys prieš miegą ar rytais kartu atliekama mankšta), rutininės pareigos, kurias vaikas jau pajėgus atlikti (pvz. palaistyti gėles, išnešti šiukšles ar pan.).

2. Baimė – tai jausmas, kurį reikia... gerbti. Nesureikšminkite jo, neakcentuokite, bet leiskite vaikui suprasti, kad apie jo išgyvenimus žinote, juos suprantate. Padėkite jam suvokti, jog ši baimė – natūralus jausmas, kuris tikrai praeis. Bet jei mažylis panorės apie tai pasikalbėti – jūs būtinai išklausysite. Ir nepamirškite papasakoti apie savo vaikystėje patirtas baimes – tai padės jūsų mažyliui suvokti, jog šis nemalonus jausmas tikrai praeis ir netrukdys jam gyventi ateityje.

3. Atitraukti vaiką nuo jam nemalonių išgyvenimų labiausiai padeda... teigiamos emocijos ir įdomi veikla. Pasirūpinkite, kad jūsų atžala kuo rečiau nuobodžiautų, pasiūlykite įdomios veiklos, skatinkite jo kūrybinius gebėjimus, fizinį aktyvumą. Tai padės palengva išstumti baimę, jai neliks vietos.

 
4. Nemeluokite apie mirtį. Net ir labai mirties bijančiam mažyliui būtina pasakyti, jei miršta kas iš artimų žmonių. Tiesą jis vis tiek sužinos, tad slėpti ir išsisukinėti neturėtumėte – tai sukeltų dar daugiau abejonių ir siaubo. Svarbiausia – kaip jūs apie mirtį pasakysite. Akcentuokite jos priežastį, kuri jūsų vaikui būtų tolima: senatvė, labai reta liga ir panašiai. Ir leiskite vaikui pačiam apsispręsti, ar eiti į laidotuves. Jei jis nenorės – gerbkite šį jo sprendimą. Atsisveikinti su mylimu žmogumi galima ir ne prie karsto – tegul mažylio atmintyje šis žmogus išlieka amžinai linksmas, besišypsantis ir gyvas.
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus