• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Vaikiška draugystė

Autorius: Eli.lt
2009-07-05 08:00:00

Vaikiška draugystė
Jupiterimages nuotr.
Poreikis bendrauti su bendraamžiais paprastai atsiranda apie trečiuosius vaiko gyvenimo metus. Kaip tik tada tėvai ir pastebi, kad jų švelnus aukselis, norėdamas pasiskolinti iš smėlio dėžės draugo žaislą, lyg niekur nieko tvoja kastuvėliu šiam per galvą, arba paleidžia dūdas vos pastebėjęs, kad draugas prisilietė prie jo triratuko. Vaikas pradeda mokytis bendrauti, o tėvams kartu su mažuoju tenka spręsti pirmąsias jo bendravimo problemas.


Nors toks elgesys tėvams atrodo didžiulė bėda, 2-3 metų vaikui jis – kuo normaliausias. Nuo jo paprastai ir prasideda pirmieji vaikiški kontaktai. Mažasis trokšta savo bendraamžių draugijos, tačiau dar nesugeba pažaboti savo vaikiško egoizmo. Šiame amžiuje vaikų kontakto pobūdį diktuoja situacija, viską lemia dažnai kylantys konfliktai. Mažyliai veikiau būna šalia vienas kito ir žaidžia atskirus žaidimus, nei iš tikrųjų imasi bendros veiklos. Tačiau netrukus, po metų-kitų, vaikas prisijungs prie draugo žaidimo, taip pamažu išmokdamas ir siužetinių žaidimų su sutartinėmis taisyklėmis.


Maždaug apie 7-uosius gyvenimo metus siužetiniai žaidimai tampa sudėtingesniais ir ilgesniais, palengva pereidami į bendravimą, kartais ir visai nesusijusį su žaidimu. Šio amžiaus vaikai jau gali keistis nuomonėmis apie matytus filmus, aptarti jiems aktualius įvykius, net šiek tiek paliežuvauti. Bet svarbiausia šiuo metu – pelnyti bendraamžių pagarbą.


Ar tėvai – tinkamas pakaitalas draugams?

Kartais nutinka taip, kad vaiko aplinkoje tiesiog nėra bendraamžių. Arba nesiseka su jais sutarti. Ką daryti tada? Ar suaugusieji gali pakeisti draugus?
Šiuo klausimu yra įvairių nuomonių, nuo vienareikšmiško atsakymo, kad "negali", iki abejonių nekeliančio "gali", jei suaugusysis sugebės prisijungti prie vaikiškų žaidimų kaip lygiavertis partneris. Tiesa, kai kurie psichologai mano, kad tėvai, gebantys beatodairiškai "pulti į vaikystę" ir žaisti su vaiku kaip lygus su lygiu, dažnai rizikuoja prarasti savo kaip tėvų autoritetą – juk lygiavertis partneris turėtų ir įsižeisti, pamatęs, kad vaikas žaisdamas sukčiauja, ir nepagrįstai supykti, ir ekspromtu pakeisti žaidimo taisykles savo naudai, kaip kad tai daro mažieji. Tuo tarpu toks tėvų elgesys vaiką išties gali supainioti – juk jis ir po valandėlės dar sunkiai atskirs, ar tėvai vis dar žaidžia, ar jau prasidėjo realus gyvenimas. Vaikai šios ribos apskritai nelabai jaučia.

2 psl.
Puslapis 1 iš 2Kitas


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus