Aistė Garškaitė

Psichologė

Aistė Garškaitė

Adresas: Pakaunės PSPC psichikos sveikatos skyrius, Garliavos šeimos klinika

Telefonas: 8 606 68633 (Kaune)

•   Individualiai konsultuoja paauglius ir suaugusius.
•   Veda relaksacijos ir emocijų valdymo mokymus grupėse.

Kada verta kreiptis į psichologą?
•   Esate nepatenkinti esamais tarpusavio santykiais šeimoje ar su artimiausios aplinkos žmonėmis;
•   vargina žema savivertė ir nepasitikėjimas savimi;
•   negalite priimti sprendimo jums svarbiu gyvenimo klausimu;
•   išgyvenate krizę dėl pasikeitusių gyvenimo aplinkybių, pavyzdžiui dėl netekties, skyrybų, ligos;
•   dažnai jaučiatės vieniša/as, būnate prislėgtos nuotaikos ar abejojate gyvenimo prasmingumu;
•   turite sunkumų darbe, kurie sąlygoti jūsų profesinio vaidmens ar santykių su kolegomis;
•   turite priklausomybių, kuriomis norėtumėte atsikratyti.

Reda

Sveiki. Turiu nemažai problemų, kurios trukdo normaliai, pilnavertiškai gyventi. Esu labai nedrąsi, drovi - tai paveldėjau iš mamos, visiška intravertė, mane glumina didelės žmonių kompanijos, nemoku tinkamai pasireikšti, bijau nepažįstamų žmonių, man sunku su jais pradėti bendrauti. Suprantu, kad visiems neįtiksi, šiais metais perėjau į naują mokyklą ir lyg šiol vaikštau viena. Kas mane geriau pažįsta, vertina kaip labai gera draugė. Vaikino susirast man išvis neįmanoma, esu per daug uždara, atrodau gan vaikiškai, netraukiu aš jų ir tiek. Nemoku bendrauti, kažkoks užburtas ratas...

Sveika, Reda.
Perskaičiau Tavo laišką, kuriame nupasakojai savo sunkumus, tačiau man liko neaišku, ko tikėtumeisi ir norėtum iš manęs, kaip psichologės. Norint gauti atsakymą, reikia klausti. Galiu tik parašyti savo mintis, kurias man sukėlė Tavo laiškelis.
Visų pirma noriu paprieštarauti, kad asmenybės būdo bruožus, keliančius sunkumus bendraujant, „paveldėjai“ iš mamos. Tai veikiau perimtas ir išmoktas elgesys, kuris, ypač jauname amžiuje, gali būti nesunkiai keičiamas. Noriu pabrėžti, kad sugebėjimas bendrauti yra įgūdis, kuris gali būti lavinamas. Lengvai bendraujančiais žmonėmis ne gimstama, o tampama.
Manau, klysti manydama, kad kitiems žmonėms yra lengva pradėti bendrauti, kad jų neglumina kalbėjimas prieš didelę auditoriją, pavyzdžiui, klasę, kad jie visuomet jaučiasi laisvai didelėse draugijose. Stebėdami kitus žmones vertiname jų elgesį, tačiau dažnai nežinome, ką jie iš tikrųjų jaučia ir išgyvena savyje.
Jei turėčiau galimybę su Tavimi kalbėtis tiesiogiai, būtinai paklausčiau, o ką Tu pati darai, kad susibičiuliautum su klasiokais? Suprask, kad būtent Tau reikia draugų, todėl ieškoti „priėjimo“ prie tau patinkančių žmonių ir kurti su jais bendrumo ryšius turi Tu pati. Atkreipk dėmesį, gal kartais pati nepastebi ar atstumi žmones, kurie norėtų su Tavimi geriau susipažinti.
Rašai, kad nemoki bendrauti, tačiau aš noriu Tau pasiūlyti šį įsitikinimą apie save pakeisti užduotimi – „Aš mokausi bendrauti“. Mokantis ne viskas iš karto lengvai pavyksta, tačiau su įgudimu ir patirtimi ateis ne tik išorinis, bet ir vidinis laisvumas.
Sėkmės!

Gute

Sveiki, nežinau ką daryti ir kaip elgtis. Draugavau su vaikinu tris metus, dabar mūsų santykiuose krizė. Jis nežino, ar myli mane, ar ne. Nežinau, kaip man elgtis, aš jį myliu ir noriu būti su juo. Atleisčiau jam net išdavystę, nes jis turėjo kitą. Visus tuos tris metus mes gyvenome skirtinguose miestuose. Neseniai atsirado galimybė man persikelti pas jį, bet jo reakcija į tokią žinią buvo ne tokia kokios tikėjausi. Jis nieko neatsakė, nors mes svajojome ir laukėme, kada būsime kartu. Nežinau, ar man leisti jam pačiam apsispręsti, ar bandyti išsaugoti ir kovoti dėl jo meilės.. Be jo, neįsivaizduoju savo gyvenimo ir skaudu labai, kai jis yra pasimetęs.

Sveika.
Dažnai kartoju savo klientams, kad bet kokie santykiai visuomet liečia du žmones ir reikalauja kiekvieno iš jų apsisprendimo ir pasirinkimo. Kiekvienas turi pasirinkti, ar jis nori šiuos santykius vystyti ir kurti bendrą ateitį, ar – ne. Iš „savo pusės“ gali padaryti viską, ką manai esant tinkama ir reikalinga, tačiau tai bus tik pusė.
Skaitydama Tavo laišką prisiminiau seną posakį, kad per prievartą mylimas nebūsi. Manau, kartais yra labai svarbu laiku sustoti ir neeikvoti savo jėgų ir laiko bandant kurti santykius poroje už save ir už partnerį.

Paulina

Turejau dvi drauges Ritą ir Danielę, bet mes susipykome dėl smulkmenos ir jau 2 mėn. nesikalbam. Mes visos 3 klasiokės. Taip pat turėjau draugę Rūtą, kuri buvo man visas pasaulis, mes viena be kitos kaip dangus be saulės. Ir Rūta be jokios priežasties su manim nebedraugauja, ji dabar draugauja su Daniele ir Rita. Taip pat mes visos 3 (aš, Rita ir Danielė) turėjome slaptą knygą, kurioje surašome savo paslaptis. O dabar paaiškėjo, kad mano vardas toje knygoje išbrauktas ir parašytos Rūtos vardas. Praėjus keliom savaitėm nuo mūsų susipykimo Danielė ir Rita mane pravardžiuoja ir žemina, o aš apsimetu nieko negirdinti. Noriu Danielė ir Rita susigrąžinti. O Rūtai nežinau, ar atleisiu, kai ji taip begėdiškai nuo mane nusigręžė. Taip pat pastebėjau, kad jos man pavydi berniukų dėmesio. Nors man tik 12 m., esu išvaizdi mergaitė. Kai tai pastebėjau, pradėjau nereaguoti į berniukų komplimentus, bet nieks nepasikeitė. Kaip man jas susigrąžinti?? O gal šis susipykimas tik sustiprins mūsų draugystę?

Sveika, Paulina.
Per tą laiką, kol mano atsakymas pasiekė Tave, galėjo daug kas pasikeisti Tavo santykiuose su (buvusiom) draugėm, o taip pat ir Tavo gyvenime. Norėčiau Tau patarti, kuo daugiau ir atviriau kalbėtis bei dalintis savo rūpesčiais su suaugusiu žmogumi, kuriuo pasitiki. Galiu užtikrinti, kad nuoširdus pokalbis, reiškiant savo jausmus ir mintis, geriausiai padeda susivokti savo vidiniame pasaulyje ir bendrai gyvenime.
Sėkmės!

AŠ

Labas, Aiste. Jaučiu, kad reikia specialisto, ir, manau, kad nors kažkiek galėsi man pagelbėti. Jaučiu labai didelę trauką vyrui, kuris yra laimingai vedęs. Aš irgi turiu šeimą, bet mano priešingai nei jis nesu laiminga, vyro nemyliu, jo negeidžiu fiziškai, nemiela su juo būti, nes jis nėrs šeimos žmogus.
Ką man daryti? Kaip susitvarkyti su geismu, su aista kaskart, kaip ji sutinku. Jis apie tai žino, aistra jis jaučia taip pat. Dabar apie tai kalbėti vengiam, nes jis mato, kaip man yra sunku. Bandom kurį laiką nesusitikti, bet tai nieko negelbėja, ir man, ir jam to reikia. Mūsų santykiai dar nebuvo intymus, bet ko toliau, tuo labiau sunku tai valdyti. Būčiau dėkinga už patarimą. Ačiū.

Laba diena.
Skaitydama Tavo laišką, prisiminiau Oscaro Wilde‘o posakį: „Vienintelis būdas atsikratyti pagundos - jai atsiduoti”. Jei rimtai, aistra ir geismas tai fiziologinės ir psichologinės reakcijos, kurias ir vertėtų atitinkamai vertinti. Geismą ir aistras geriausiai kursto paslaptingumas, nuotykių jaudulys ir rizika. Gerai, jei pasikalbėtum atvirai su patikimu žmogumi apie savo emocijas ir išgyvenimus, tai padės sumažinti vidinę įtampą.
Siūlau pažiūrėti į savo situaciją iš šalies. Ką Tau gali duoti šie nauji santykiai? Ko tikiesi? Ką gali prarasti? Kaip supranti dviejų žmonių santykius poroje? Kokiomis vertybėmis vadovaudamasi kūrei šeimą? Kokie Tavo poreikiai yra / nėra patenkinami dabartiniuose santykiuose? Ką norėtum pakeisti? Ką gali keisti? Geriausia, jei į šiuos klausimus atsakytum raštu, o vėliau atidžiai perskaitysi tarsi skaitytum kito žmogaus laišką. Tikiuosi, tai padės Tau pačiai save geriau suprasti ir rasti tinkamiausią sprendimą.

Sima

Laba diena, su vaikinu draugauju jau beveik 3 metus. Jis jau pusę metų yra užsienyje ir ten dirba. Aišku, reikia džiaugtis, kad dirba, bet išvykęs ten ėmė neberašyti SMS, paaiškindamas, kad brangu, parašyti per skype negali, nes interneto nebūna, tačiau, kai internetas būna, jis man nerašo, kai aš parašau, sako, neturiu laiko - einu pažaisti. Dabar išvis jau 5 dienas, nei žinios negaunu. Domėjausi jo šeimos, ką žino, bet sakė, kad nieko nežino. Man pradėjo simpatizuoti kitas vaikinas, kaip ir aš jam, bet kaip man žinoti, ką jaučia tas, kuris užsienyje - visgi 3 metai ne niekas. Kaip man jį suprasti? Aš vis abejoju ir nežinau, ar galiu suteikti vilčių tam, kuris simpatizuoja man. Bijau, kad kai grįš vaikinas iš užsienio, aš jam atleisiu ir grįšiu, o taip gali būti įskaudintas kitas.

Laba diena, Sima.
Suprantu, kad yra skaudu, kai artimas žmogus ima vengti ir nenori atvirai pasikalbėti. Ko gero, ir tau kyla daug stiprių ir prieštaringų jausmų, pavyzdžiui, susirūpinimas, pyktis, nuoskauda, pasimetimas, viltis, kad viskas susitvarkys. Pas psichologą į konsultaciją atėję žmonės dažnai prašo „padėti susitvarkyti su jausmais“. Kaip tai padaryti? Pirmas žingsnis – leisti sau jausti. Antras – suvokti, ką jauti ir išgyveni. Trečias – įvardinti žodžiu patiriamas emocijas ir jausmus. Ketvirta – jau galima priimti reikalingus sprendimus atsižvelgiant į vidinius išgyvenimus ir gyvenimišką patirtį. Kai yra ignoruojami jausmai, elgesys ir pasirinkimai taip pat stokoja sąmoningumo. Tokiais atvejais neretai seka skundas: „Ir kodėl man vis nesiseka?!”.
Nėra gerai, kai nauji poros santykiai pradedami dar neužbaigus prieš tai buvusių. Manau, visų pirma reikėtų pačiai apsispręsti, ar nori ir toliau palaikyti ryšius su dabartiniu savo vaikinu ir kokio bendravimo norėtum; ar įsivaizduoji jūsų bendrą ateitį ir kokią. Tada reikėtų abiem pasikalbėti ir išsiaiškinti, ar jūsų norai sutampa. Po to galėtum pati spręsti ir rinktis, kaip elgtis toliau.
Galbūt supratau Tave ne visai teisingai, tačiau man susidarė įspūdis, kad „suteikdama vilčių“ Tau simpatizuojančiam vaikinui, sieki pakurstyti dabartinio savo draugo pavydą ir atsilyginti už nuoskaudą, kurią Tau suteikė. Nemanau, kad tai pagelbės kuriant darnius santykius.
Galiu Tau duoti vienintelį patarimą, kurį, įprastai patarimų nedalinantys psichologai, leidžia sau pasiūlyti – atviras, sąžiningas ir nuoširdus pokalbis santykiams visuomet suteikia aiškumo.

Aneta

Laba diena. Mylėdamasi su vaikinu savo ar buvusiu, nejaučiu jokio malonumo, pasitenkinimo, žinoma, aš savajam pasakau, kartais net porno pažiūriu, vis užplūsta mintys apie tos pačios lyties atstovę ir seksą, galvoju, kad mergina suteiktų tai, ko vyrai nesuteika. Gal aš nenormali? Arba bioseksuali? Ką jūs apie tai manote? Ačiū.

Laba diena.
Manau, kad seksualinės fantazijos yra natūralus dalykas, tačiau ne visi žmonės atvirai linkę apie tai prisipažinti. Tačiau dažnai nuo fantazijų ir svajonių iki konkrečių pasirinkimų ir veiksmų yra labai toli. Žmonėms kartais reikia nemažai laiko ir įsiklausymo į savo potraukius ir norus, kol atranda tikrąjį lytinį identitetą. Todėl siūlyčiau neskubėti, klausytis ir stebėti save. Pagalvok, apie ką mėgsti fantazuoti? Ar norėtum tai įgyvendinti? Pasvarstyk, ar šioms fantazijoms gali turėti įtakos tai, kad Tavęs netenkina dabartiniai santykiai su draugu?
Beje mane nustebino Tavo klausimas: „Gal aš nenormali?“. Nesuprantu, ką Tu laikai „nenormalumu“. Siūlyčiau apie tai pamąstyti. Galbūt esi ribojama su lytimi susijusių stereotipinių įsitikinimų labiau, nei pati manai.

Rita

Sveiki, man 18metų, mano ūgis 173 cm, o sveriu 60 kg. Ir labai kompleksuoju dėl savo svorio, manau, kad esu stora. Mintys apie valgi, apie figūrą, svorį pastoviai mane kamuoja. Pamačius žmogų, iškart mintyse įvertinu jo figūrą ir panašiai. Bandau laikytis dietų, bet neišeina, vakarais pratrūkstų ir privalgau labai daug, o vėliau labai gailiuosi ir einu išsivemti. Nežinau net ką jau bedaryti, į ką kreiptis, į psichologą ar kur.

Sveika, Rita.
Sveikatai palankus kūno svoris nustatomas skaičiuojant kūno masės indeksą (KMI).
KMI = kūno masė (kg) / (ūgis (cm) * ūgis (cm)).
Jei KMI tarp 20 – 24, kūno masė laikoma normalia.
Tavo KMI = 20, todėl Tavo susirūpinimas savo išvaizda ir kūno kilogramais yra psichologinio pobūdžio problema, kurios nesprendžiant didėja rizika išsivystyti valgymo sutrikimui.
Specialistams gerai žinoma, kad kiekvienu laikmečiu būna „madingi“ vis kitokie susirgimai, pavyzdžiui, prieš daugiau nei šimtą metų, moterims dažnai pasitaikydavo isteriškas elgesys, vėliau „populiarėjo“ migrena, kolitas (storosios žarnos uždegimas). Prieš trejetą dešimčių metų padaugėjo varginamų depresijos ir kitų nuotaikos sutrikimų. Pastaruosius dvidešimt metų vis daugiau žmonių serga valgymo sutrikimais. Noriu pažymėti, kad valgymo sutrikimai (dažniausi iš jų nervinė anoreksija ir nervinė bulimija) pagal Tarptautinę ligų klasifikaciją yra priskiriami psichikos ir elgesio sutrikimams, todėl vien psichologo ar psichoterapeuto pagalbos nepakanka, reikia vartoti gydytojo – psichiatro paskirtus vaistus.
Siūlau nedelsti ir kreiptis pagalbos į Valgymo sutrikimų centrą Vilniuje (daugiau informacijos rasite http://www.valgymosutrikimai.lt/ ) arba į sveikatos priežiūros centro, kuriame esi prisirašiusi, dirbantį gydytoją – psichiatrą ar psichologą.

Elija

Sveiki, nežinojau, kur daugiau kreiptis. Man 14, tuoj sueis 15. Man dažnai būna liūdna, užeina didelės depresijos, nieko nebesinori, ašaros pačios rieda, pasidaro viskas nebemiela, norisi, kad manęs nebūtų. Kaip įveikti tai?

Sveika.
Iš trumpo laiškelio yra labai sunku suprasti, kas galėjo sąlygoti tokius nuotaikos pakitimus. Jei tai nepraeina ilgiau nei porą mėnesių, manau, būtina kreiptis į psichologą. Kadangi esi nepilnametė, reikėtų, kad Tave palydėtų mama, tėtis, ar globėja (-as). Siūlyčiau visų pirma kreiptis į savo mokyklos psichologą. Taip pat psichologai nemokamai konsultuoja pedagoginėje psichologinėje tarnyboje bei sveikatos priežiūros centruose.
Suprantu, kad gali būti labai nedrąsu pasakyti savo artimiesiems, kaip jautiesi ir kad ir norėtum pasitarti su psichologu. Tačiau noriu pabrėžti, jog į psichologus dažniausiai kreipiasi sveiki žmonės, kuriuo nors savo gyvenimo laikotarpiu turintys sunkumų ir siekiantys save geriau suprasti, kad patys galėtų keisti savo gyvenimą.

Gintare

Laba diena, norėjau paklausti jūsų patarimo. Man 21 metai, esu studentė, ruošiuosi išvažiuoti į užsienį studijuoti, tačiau tėvai reguliuoja mano gyvenimą, kiekvieną žingsnį, ir neleidžia draugauti su mylimu žmogumi, smerkia jį ir diskriminuoja nežinodami priežasčių, o paaiškinti aš nežinau kaip – tiesiog apima baimė ir dažnai verkiu. Kartais man atrodo, kad jie išvis neišleis ten studijjuoti ir tai mane labai skaudina. Aš nežinau, kaip tėvams paaiškinti, kad noriu išvažiuoti studijuoti ir kad mano draugas geras ir normalus, o jie net nenori klausyti tuo skaudindami mane. Aš labai bijau prarasti tą, kurį myliu labiausiai.

Sveika, Gintare.
Deja iš Tavo laiškelio nelabai suprantu, kokiu klausimu norėtum mano patarimo. Pabandysiu parašyti savo pastebėjimus pagal tai, kaip supratau Tavo sunkumus.
Manau, jog į vieną problemą supainiojai du skirtingus dalykus. Vertėtų atskirti norą studijuoti užsienyje ir norą būti su tau brangiu žmogumi. Ar tėveliai prieštarauja norui tęsti studijas? Nesutinka, kad išvažiuotum studijuoti į užsienį? Ar tėvai nepritaria Tavo santykiams būtent su šituo žmogumi? Kuriam iš mano minėtų dalykų, jie prieštarauja labiau?
Reikėtų, kad ir pati sau atsakytum, kiek Tavo norą studijuoti užsienyje įtakoja noras išlaikyti santykius su draugu?
Manau, tokiose situacijose svarbu neskubėti priimant sprendimus, svarbu leisti sprendimams patiems „subręsti“. Skubėjimas, drastiški žingsniai, neįsiklausymas į kitų žmonių nuomones ir jausmus būdingesnis paaugliams. Šiuo raidos tarpsniu, jaunas žmogus linkęs labiau kelti savo reikalavimus, nei pats eiti į kompromisus. Patikėk, tikriems norams kaip ir brandiems santykiams reikia laiko, įsiklausymo į save ir kitą žmogų. Todėl teisingiausio atsakymo reikėtų ieškoti tiek savo pačios viduje, tiek kalbantis su tėvais ir draugu, kad ir kaip kartais tai būtų sunku.

Martynas

Labas vakaras, turiu nedidelę bėda, kuri auga ir bijau sulaukti rimtos ligos. Naktimis vaidenasi ir su laiku, kuris jau tęsiasi ne vieną mėnesį darosi vis sunkiau save priversti pasąmonę netikėti tai, ką matau ir jaučiu. Aš sugebu atsipeikėti tik po kurio laiko, tuo tarpu kai po truputį įsijungia mano logiški paaiškinimai, kurie man leidžia toliau miegoti. Norėčiau sužinoti, ar tai išsprendžiama problema, nes bijau sužeisti kitus, tuo tarpu, kai mano pasąmonė manęs neklauso ir mato tai, ko nėra. Nuo to pas mane baisi nemiga ir dienos šviesoje esu visiškai neaktyvus asmuo. Papildoma problema, kurią pastebėjau – tai pyktis, agresija, kurią ne visada gaunasi valdyti. Dažniau supykstu ir dažniau užsidarau savyje. Esu pakankamai ramaus būdo žmogus ir esantys faktai mane gąsdina. Šiuo metu jaučiu didelę depresiją dėl esamų finansinių problemų, ir numanau, jog tai viena iš nemigos ir vaidenimosi priežasčių. Esu beveik palaužtas ir laikausi ant bedugnės, į kurią įkristi nenoriu. Siekti tikslų ir būti aktyviam dienos metu man trukdo būtent ši problema. Pats nebesugebu susitvarkyti, todėl prašau pagalbos. Didelis ačiū.

Labas, Martynai.
Turiu prisipažinti, kad Tavo aprašyta savijauta ir išgyvenimai man sukėlė susirūpinimo. Žinai posakį, kad atsargumas – gėdos nedaro, todėl, būdama Tavo vietoje, nedelsčiau ir kreipčiausi konsultacijai pas gydytoja – psichiatrą. Galima ateiti tiesiai į Psichikos sveikatos centrą, kurį rasi šalia sveikatos priežiūros centro, kuriame esi prisirašęs. Paskambinęs į savo gydymo įstaigos informaciją, gali sužinoti, kur toks centras yra, kokia priėmimo pas gydytoją – psichiatrą tvarka ir koks jo darbo grafikas. Siekiant išsaugoti besikreipiančio asmens anonimiškumą, šeimos gydytojo siuntimas nėra reikalingas ir dažniausiai net nereikia registruotis bendroje registratūroje. Sužinai, kur dirba gydytojas – psichiatras ir kreipiesi tiesiai. Jei bus reikalingas detalesnis psichodiagnostinis tyrimas: atminties, dėmesio, mąstymo,asmenybės ar nuotaikos, gydytojas nukreips pas psichologą. Taip pat, esant reikalui, paskirs reikiamą gydymą ar pasiūlys konsultuotis su psichologu.

Mona

Labas, Aiste,
Man 21 metai. Su savo vaikinu draugauju jau 3 metus. Maždaug po pusės metų draugystės pradėjome labai pyktis ir tai tęsėsi gana ilgai. Pykčiai dažniausiai būdavo susiję su jo noru kontroliuoti mane (tiesa, šį dalyką tik visai neseniai supratau). Pasak jo, maždaug 90% pykčių buvo dėl mano kaltės, tačiau po atkaklaus aiškinimosi aš visgi prisiimdavau kaltę sau (nors dažniausiai nesijausdavau vienintelė esanti kalta), nes pykimasis mane labai išvargindavo. Kad ir kiek daug pykomės, man nedingo noras stengtis tam, kad išsaugočiau draugystę, nes viduje jaučiau tą ugnelę (nežinau, ar ją galiu pavadinti meile...). Tačiau dabar viskas pasikeitė, kadangi jau 2 metus gyvename kartu ir matau šį žmogų "iš dar arčiau"... Nebeliko viduje tos ugnelės, kažkas manyje numirė, liko tik didžiulis prisirišimas, pripratimas prie to žmogaus... Man tas keista, nes pykstamės dabar kur kas mažiau. Aš supratau, kad tai ne mano žmogus, kad nenorėčiau turėti tokio vyro. Bet išsiskirti man vis tiek kažkas kliudo.... Aš bijau vienatvės, bijau, kad nesugebėsiu rasti to tikrojo žmogaus, bijau žengti į tą nežinomybę.... Dabar gyvenu prieš savo moralę, nes gaunasi taip, jog naudojuosi šiuo žmogumi.
Labai prašau patarti ką nors, ką nors konkretaus, kas mane padrąsintų....
Dėkoju už atsakymą.

Labas, Mona.
Jei teisingai Tave supratau, iš manęs tikiesi padrąsinimo, paskatinimo, kad galėtum lengviau priimti ir įgyvendinti apsisprendimą skirtis su vaikinu, su kuriuo nematai bendros ateities ir nenori būti kartu. Deja, negalėsiu pasidalinti atsakomybe už Tavo gyvenimą, tačiau gal Tau pravers mano pastebėjimai.
Įprotis, prisirišimas, sukelia gana apgaulingą saugumo jausmą, o pokytis, net ir mažiausias, didiną nerimą ir neapibrėžtumą. Norint, ko nors siekti, keisti,veikti gyvenime, būtina drąsa. Bet kokios abejonės ir ilgi svarstymai rodo, kad žingsnis yra reikšmingas ir reikalaujantis rimto apsisprendimo.
Netikrumą dėl ateities gali padėti sumažinti savo baimių suvokimas. Pavyzdžiui, rašei, kad bijai vienatvės. Pamąstyk, ko bijai iš tikrųjų? Kad nebus su kuo praleist laisvalaikio? Kad neturėsi su kuo pasikalbėti? Liksi pati už save atsakinga? Pati kelk klausimus ir ieškok atsakymų.
Prisimink žmones, į kuriuos gali kreiptis pagalbos, kai būna sunku. Galbūt vertėtų pasikalbėti su kuo nors iš jų? Kas iš Tavo artimųjų galėtų pastiprinti, padrąsinti, išklausyti?
Lemiamu postūmiu gyvenime gali būti atviras ir tiesus atsakymas į klausimą: „Ar aš noriu gyventi taip, kaip iki šiol dar 10, 20 metų ar net visą savo likusį gyvenimą?“
Linkiu drąsos kuriant tokį savo gyvenimą kokio norisi!

Lara

Sveiki. Turiu šiek tiek kvailą klausimėlį. SIAUBINGAI bijau stomatologų, o dabar kai bėda prispyrė ir teko pas vieną apsilankyti, man pareiškė, kad turės ištraukti protinį dantį!!! Neįsivaizduoju, kaip įveikti baimę, jau visą savaitę kasdien verkiu ir negaliu iš lovos išlipti dėl baimės.... Ką man daryti? Gal galėtumėte patarti? Ačiū.

Sveika, Lara.
Apsilankymas pas odontologą ar kitą dantų gydytoją, daugeliui žmonių kelia vidinę įtampą ir nerimą ir baimes. Svarbu atskirti nerimą, kaip neapibrėžtą, sunkiai paaiškinamą nesaugumo būseną nuo baimių. Bijomasi visuomet kažko konkretaus, pavyzdžiui skausmo. Ko bijai Tu?
1. Paimk popieriaus lapą ir surašyk, ko bijai.
2. Kokie įsivaizdavimai kyla, kai galvoji apie danties traukimą? Pabandyk atskirti, kokios yra Tavo, iš asmeninės patirties kylančios baimės, o kur – kitų žmonių pasakojimai.
3. Surašyk etapais visą danties traukimo procesą, pradedant skambinimu dėl priėmimo, kelione pas odontologą ar dantų chirurgą, laukimu prie kabineto ir t.t. Mintyse ramiai „pereik“ šią visą kelionę. Įsivaizduodama stenkis kvėpuoti ramiai ir tolygiai. Pajutus besikaupiančią įtampą raumenyse, juos iškart atpalaiduok.
4. Pagalvok, gal jaustumeisi drąsiau, jei Tave kas nors palydėtų ir galėtų pabūti netoliese, kol tau ištrauks nereikalingą dantuką.

Jei teisingai supratau, Tavo pasakymas, kad visą savaitę kasdien verki ir negali net išlipti iš lovos, yra veikiau vaizdingas posakis? Priešingu atveju rekomenduočiau pasikonsultuoti ne tik su psichologu, bet ir su gydytoju – psichiatru.
Manau, kad yra gyvenime tokių „neišvengiamų“ darbų, kuriuos tenka... imti ir daryti. Tai pats tiesiausias ir veiksmingiausias būdas baimei įveikti.
Sėkmės!

Lėja

Laba diena, man 18 metų. Prieš metus įsimylėjau vaikiną, kuris labai mylėjo mane. Mūsų draugystė buvo be galo graži, bet vieną dieną susipykom dėl smulkmenos ir jis paprašė pertraukos… Buvau sutrikusi, sutikau su pertrauka, nemaniau, kad tai buvo labai rimta. Bet per kelias dienas labai jo pasiilgau, pradėjau jį spaust, kad pagaliau nuspręstų, ko nori. Buvau gan grubi. Jis nusprendė, kad nori skirtis. Pasakė, jog suprato, kad stipri meilė virto prisirišimu. Pasijutau, lyg žemė būtų išslydusi iš po kojų. Maldavau paaiškint, kodėl, bet jis tik kartojo: "Taip turi būt, viskas baigta." Po kelių dienų nusprendėm būti draugais. Tačiau nepavyko. Jis pavydėjo manęs, aš jo. Mūsų bendravimas pavirto vienas kito erzinimu: "Na, kaip tau su tavo naujaisiais vaikinais?” arba: "Tavo nauja draugė padarys tave labai laimingu." Mūsų bendravime buvo daug ironijos ir vaikiškumo. Tuo metu vis dar jį mylėjau, ką jautė jis nežinojau. Man vėlavo mėnesinės. Testas parodė teigiamą rezultatą. Buvau pasimetus. Nežinojau, ką daryt, tyliai kentėjau viena. Bet dieną prieš nueinant pas gydytoją prasidėjo kraujavimas. Maniau, kad tai tos dienos, bet tai buvo vaisius, negalėjęs įsitvirtinti dėl per didelio streso. Aš niekaip negalėjau nustot verkusi naktimis, negalėjau susikaupt mokslams. Visa tai įvyko dviejų savaičių bėgyje po mūsų skyrybų. Jam nieko apie nėštumą nesakiau. Jis grubiai su manim bendravo, vis erzindavo, šaipydavosi. Gal nepiktybiškai, bet jaučiausi kaip kokia mazgotė. Paprašiau daugiau nebebendraut, bet jis tik pareiškė man, kad noriu jį išmest iš savo gyvenimo, sutiko nebendraut. Tačiau jau kitą dieną vėl priėjo prie manęs. Buvau per silpna, kad jį atstumčiau. Taigi toliau bendravom kaip "draugai". Mes mokomės toje pačioje mokykloje, kartu šokame, sunku bendraut, bet lygiai taip pat sunku ir nebendraut. Po mūsų skyrybų jis pradėjo bendraut su tokia mergina iš žemesnės klasės. Vieną dieną išgirdau, kaip ji pasakoja savo draugei apie mane. Negalėjau patikėt, kad jis jai pasakojo apie mūsų skyrybas, kodėl taip nutiko ir t.t. Jaučiausi pažeminta, juk man skaudėjo, o jis lengvai dalinosi mano skausmu su ta mergina. Pasakiau, kad nekenčiu jo, mes siaubingai susipykom. Jis atsiprašinėjo, sakė, jog suklydo, jog nesuprato tada, ką daro. Bet neatleidau. Kai pyktis atslūgo, norėjau su juo pasišnekėt, o jis atsisakė, pareiškė, kad nenori su manim šnekėtis, nenori nieko aiškintis. Tuomet nusprendžiau, kad tai turi būti pabaiga ir paskutinį kartą paprašiau tapti nepažįstamais, daugiau nebendraut. Taigi, dabar nebendraujam, susitinkam per šokius, juokiamės, tiek daug vienas kitam pasakojam, tačiau pasibaigia šokiai ir mes vėl du nepažįstamieji. Suprantu, kad jo jausmai išblėsę, bet aš vis dar jį myliu, su visom jo ydom, visais pažeminimais, kuriuos išgyvenau. Jaučiuosi prislėgta. Pavargau klausytis, kad laikas viską išgydys, nes jau du mėnesius vis dar taip pat skauda, vis dar taip pat myliu ir esu nemylima.

Labas. Lėja.
Suprantu, kad pastaruoju metu Tau teko daug patirti. Deja, netekties ir išsiskyrimo sukelto vidinio skausmo nepaskubinsi, kad jis greičiau atsitrauktų. Vieniems, tai trunka mėnesį, kitiems – keletą, o jei žmogus buvo išskirtinai brangus – net ir prisiminus po keleto metų vis dar gali suskausti. Panašiai, kaip sergant kokia kita liga, galima ir būtina daryti viską, kas tik nuo tavęs priklauso, tačiau tenka sirgti tiek, kiek liga tęsiasi. Panašiai yra su jausmais, norime to ar ne, stengiamės juos užgniaužti ar leidžiame laisvai reikštis, jie yra, kokie yra. Keičiant savo požiūrį į situaciją, neretai keičiasi ir jausmai.
Rašai, jog su buvusiu draugu norėjai vėl tapti nepažįstamaisiais, dviem vienas kitam visiškai svetimais žmonėmis. Tačiau jūs jau turite bendrą patyrimą, bendrų išgyvenimų ir to ištrinti iš savo praeities nepavyks, kad ir kaip norėtum.
Ką daryti, kad būtų lengviau pakelti tokią susiklosčiusią situaciją? Manau, kad tikrai vertėtų pasikalbėti su Tau artimu vyresniu žmogumi, kuriuo pasitiki. Taip pat galėtum kreiptis į psichologą, kuris padėtų geriau suvokti savo jausmus, naujai įprasminti išgyvenimus. Kiek man yra žinoma, kiekvienoje mokykloje dirba psichologas, tačiau, gali kreiptis į psichikos sveikatos centre dirbantį specialistą (reikėtų pasiteirauti sveikatos priežiūros centre, kuriame esi prisirašiusi pas savo šeimos gydytoją, kur yra psichikos sveikatos skyrius ir ten tiesiai registruotis konsultacijai pas psichologą) arba kreiptis privačiai.

Rasa

Sveiki, turiu tokia didelę problemą. Prieš trejetą metų pakeičiau gyvenamąją vietą, nes pradėjau studijuoti, bet su pasikeitusia aplinka prasidėjo ir mano problema. Aš tiesiog išėjusi viena į miestą nuolat pasijuntu blogai (t.y. galvos svaigimas ir silpnumas, karščio pylimas) to neatsitinka, jei esu ir vaikštau ne viena. Tai toks nepasitikėjimo jausmas apima mane kai tik reikia ką padaryti vienai. Labai prašau patarkite, kaip kovoti su šia problema? Vaistų negaliu naudoti, nes laukiuosi.

Manau, kad Tave varginančios problemos požymiai rodo aukštą nerimastingumą, kuris paprastai pasireiškia padidėjusiu jautrumu, vidine įtampa, sunkumais susidorojant su stresu poveikiu, o taip pat ir somatinėmis, t.y. išsireiškiančiomis kūne, reakcijomis. Kai kuriems žmonėms padidėjęs nerimastingumas yra būdingas jų asmenybės ypatumas. Gali būti, jog ir Tavo problema prasidėjo gerokai seniau, nei prieš trejus metus, tik pasireiškė kitokiais požymiais ar nebuvo taip stipriai išreikšta. Tokiu atveju gali padėti ilgalaikė psichoterapija, padėsianti atskleisti tikrąją nerimo prigimtį ir palaipsniui pakeisti savo asmenybės bruožus ir elgesio modelius į labiau tinkamus.
Ką gali padaryti pati? Manau, galėtum pati sau padėti išmokdama ir naudodama relaksacijos pratimus, paremtus savitaiga. Geriausia, jei tinkamai atlikti šiuos pratimus mokomasi padedant specialistui, kuris padės, patars suteiks reikalingą informaciją. Neturiu galimybės plačiau aprašyti šių metodų, todėl siūlyčiau pačiai pasidomėti nerimo mažinimo technikomis, autogenine treniruote ar progresuojančia raumenų relaksacija. Vertinga Karin Hertzer knyga „Autogeninė treniruotė“ (2003)..

Aiste

Laba diena, man 25 metai, turiu tokią savybę - esu nekruopšti, mokykloje nemokėdavau kurti gražių meno dirbinių, vėliau namų darbus ruošdavau bet kaip, galiausiai universitete užduotis atlikinėdavau nenuosekliai, ne kruopščiai, o bet kaip, kad tik greičiau. Tą patį darau ir darbe, jaučiu, kad šis nekruopštumas yra susijęs su tinginyste ir noru kuo greičiau atsikratyti užduotimi. Man tai labai kenkia, rizikuoju pelnyti neatsakingiausios darbuotojos titulus. Ar įmanoma išsiugdyti kruopštumą ir nuoseklumą? Ar tas atmestinumas jau neišgyvendinamas?

Be jokios abejonės kruopštumą, nuoseklumą, kantrybę galima ugdyti. Nesugebėjimo kruopščiai ir nuosekliai dirbti nesiečiau su tinginyste. Mokykliniame amžiuje neretai pasitaiko sunkumų sukaupiant ir išlaikant dėmesį. Jei vaiko pasiekimai yra lyginami su kitų, jis gali pradėti jautriau reaguoti ir pats save „įtikinti“, kad kažko nemoka, nesugeba, jam gaunasi blogiau, prasčiau, negražiau, nei kitiems. Tada vaikas pradeda atlikinėti užduotis atmestinai ir nesidžiaugia nei darbo procesu, nei turimu rezultatu.
Suaugę linkę paskubomis, atmestinai atlikti tas užduotis, kurių prasmingumu abejoja arba kurios prieštarauja jų vertybėms bei nuostatoms. Todėl svarbu savęs paklausti, ar tai tikrai yra ta veikla, kuria noriu užsiimti? Ką norėčiau veikti gyvenime? Kaip išnaudoju tą laiką, kurį „nuvagiu“ nuo darbo, stengdamasi jį atlikti kuo greičiau?
Manau, Tau vertėtų savarankiškai plačiau pasidomėti laiko valdymu ir motyvacijos formavimu bei stiprinimu.