Aistė Garškaitė - Eli.lt merginoms ir moterims: meilė, grožis, sveikata, vaikai, namai, gyvenimo būdas, pramogos

Psichologė

Aistė Garškaitė

Adresas: Pakaunės PSPC psichikos sveikatos skyrius, Garliavos šeimos klinika

Telefonas: 8 606 68633 (Kaune)

•   Individualiai konsultuoja paauglius ir suaugusius.
•   Veda relaksacijos ir emocijų valdymo mokymus grupėse.

Kada verta kreiptis į psichologą?
•   Esate nepatenkinti esamais tarpusavio santykiais šeimoje ar su artimiausios aplinkos žmonėmis;
•   vargina žema savivertė ir nepasitikėjimas savimi;
•   negalite priimti sprendimo jums svarbiu gyvenimo klausimu;
•   išgyvenate krizę dėl pasikeitusių gyvenimo aplinkybių, pavyzdžiui dėl netekties, skyrybų, ligos;
•   dažnai jaučiatės vieniša/as, būnate prislėgtos nuotaikos ar abejojate gyvenimo prasmingumu;
•   turite sunkumų darbe, kurie sąlygoti jūsų profesinio vaidmens ar santykių su kolegomis;
•   turite priklausomybių, kuriomis norėtumėte atsikratyti.

Gintare

Laba diena, norėjau paklausti jūsų patarimo. Man 21 metai, esu studentė, ruošiuosi išvažiuoti į užsienį studijuoti, tačiau tėvai reguliuoja mano gyvenimą, kiekvieną žingsnį, ir neleidžia draugauti su mylimu žmogumi, smerkia jį ir diskriminuoja nežinodami priežasčių, o paaiškinti aš nežinau kaip – tiesiog apima baimė ir dažnai verkiu. Kartais man atrodo, kad jie išvis neišleis ten studijjuoti ir tai mane labai skaudina. Aš nežinau, kaip tėvams paaiškinti, kad noriu išvažiuoti studijuoti ir kad mano draugas geras ir normalus, o jie net nenori klausyti tuo skaudindami mane. Aš labai bijau prarasti tą, kurį myliu labiausiai.

Sveika, Gintare.
Deja iš Tavo laiškelio nelabai suprantu, kokiu klausimu norėtum mano patarimo. Pabandysiu parašyti savo pastebėjimus pagal tai, kaip supratau Tavo sunkumus.
Manau, jog į vieną problemą supainiojai du skirtingus dalykus. Vertėtų atskirti norą studijuoti užsienyje ir norą būti su tau brangiu žmogumi. Ar tėveliai prieštarauja norui tęsti studijas? Nesutinka, kad išvažiuotum studijuoti į užsienį? Ar tėvai nepritaria Tavo santykiams būtent su šituo žmogumi? Kuriam iš mano minėtų dalykų, jie prieštarauja labiau?
Reikėtų, kad ir pati sau atsakytum, kiek Tavo norą studijuoti užsienyje įtakoja noras išlaikyti santykius su draugu?
Manau, tokiose situacijose svarbu neskubėti priimant sprendimus, svarbu leisti sprendimams patiems „subręsti“. Skubėjimas, drastiški žingsniai, neįsiklausymas į kitų žmonių nuomones ir jausmus būdingesnis paaugliams. Šiuo raidos tarpsniu, jaunas žmogus linkęs labiau kelti savo reikalavimus, nei pats eiti į kompromisus. Patikėk, tikriems norams kaip ir brandiems santykiams reikia laiko, įsiklausymo į save ir kitą žmogų. Todėl teisingiausio atsakymo reikėtų ieškoti tiek savo pačios viduje, tiek kalbantis su tėvais ir draugu, kad ir kaip kartais tai būtų sunku.

Martynas

Labas vakaras, turiu nedidelę bėda, kuri auga ir bijau sulaukti rimtos ligos. Naktimis vaidenasi ir su laiku, kuris jau tęsiasi ne vieną mėnesį darosi vis sunkiau save priversti pasąmonę netikėti tai, ką matau ir jaučiu. Aš sugebu atsipeikėti tik po kurio laiko, tuo tarpu kai po truputį įsijungia mano logiški paaiškinimai, kurie man leidžia toliau miegoti. Norėčiau sužinoti, ar tai išsprendžiama problema, nes bijau sužeisti kitus, tuo tarpu, kai mano pasąmonė manęs neklauso ir mato tai, ko nėra. Nuo to pas mane baisi nemiga ir dienos šviesoje esu visiškai neaktyvus asmuo. Papildoma problema, kurią pastebėjau – tai pyktis, agresija, kurią ne visada gaunasi valdyti. Dažniau supykstu ir dažniau užsidarau savyje. Esu pakankamai ramaus būdo žmogus ir esantys faktai mane gąsdina. Šiuo metu jaučiu didelę depresiją dėl esamų finansinių problemų, ir numanau, jog tai viena iš nemigos ir vaidenimosi priežasčių. Esu beveik palaužtas ir laikausi ant bedugnės, į kurią įkristi nenoriu. Siekti tikslų ir būti aktyviam dienos metu man trukdo būtent ši problema. Pats nebesugebu susitvarkyti, todėl prašau pagalbos. Didelis ačiū.

Labas, Martynai.
Turiu prisipažinti, kad Tavo aprašyta savijauta ir išgyvenimai man sukėlė susirūpinimo. Žinai posakį, kad atsargumas – gėdos nedaro, todėl, būdama Tavo vietoje, nedelsčiau ir kreipčiausi konsultacijai pas gydytoja – psichiatrą. Galima ateiti tiesiai į Psichikos sveikatos centrą, kurį rasi šalia sveikatos priežiūros centro, kuriame esi prisirašęs. Paskambinęs į savo gydymo įstaigos informaciją, gali sužinoti, kur toks centras yra, kokia priėmimo pas gydytoją – psichiatrą tvarka ir koks jo darbo grafikas. Siekiant išsaugoti besikreipiančio asmens anonimiškumą, šeimos gydytojo siuntimas nėra reikalingas ir dažniausiai net nereikia registruotis bendroje registratūroje. Sužinai, kur dirba gydytojas – psichiatras ir kreipiesi tiesiai. Jei bus reikalingas detalesnis psichodiagnostinis tyrimas: atminties, dėmesio, mąstymo,asmenybės ar nuotaikos, gydytojas nukreips pas psichologą. Taip pat, esant reikalui, paskirs reikiamą gydymą ar pasiūlys konsultuotis su psichologu.

Mona

Labas, Aiste,
Man 21 metai. Su savo vaikinu draugauju jau 3 metus. Maždaug po pusės metų draugystės pradėjome labai pyktis ir tai tęsėsi gana ilgai. Pykčiai dažniausiai būdavo susiję su jo noru kontroliuoti mane (tiesa, šį dalyką tik visai neseniai supratau). Pasak jo, maždaug 90% pykčių buvo dėl mano kaltės, tačiau po atkaklaus aiškinimosi aš visgi prisiimdavau kaltę sau (nors dažniausiai nesijausdavau vienintelė esanti kalta), nes pykimasis mane labai išvargindavo. Kad ir kiek daug pykomės, man nedingo noras stengtis tam, kad išsaugočiau draugystę, nes viduje jaučiau tą ugnelę (nežinau, ar ją galiu pavadinti meile...). Tačiau dabar viskas pasikeitė, kadangi jau 2 metus gyvename kartu ir matau šį žmogų "iš dar arčiau"... Nebeliko viduje tos ugnelės, kažkas manyje numirė, liko tik didžiulis prisirišimas, pripratimas prie to žmogaus... Man tas keista, nes pykstamės dabar kur kas mažiau. Aš supratau, kad tai ne mano žmogus, kad nenorėčiau turėti tokio vyro. Bet išsiskirti man vis tiek kažkas kliudo.... Aš bijau vienatvės, bijau, kad nesugebėsiu rasti to tikrojo žmogaus, bijau žengti į tą nežinomybę.... Dabar gyvenu prieš savo moralę, nes gaunasi taip, jog naudojuosi šiuo žmogumi.
Labai prašau patarti ką nors, ką nors konkretaus, kas mane padrąsintų....
Dėkoju už atsakymą.

Labas, Mona.
Jei teisingai Tave supratau, iš manęs tikiesi padrąsinimo, paskatinimo, kad galėtum lengviau priimti ir įgyvendinti apsisprendimą skirtis su vaikinu, su kuriuo nematai bendros ateities ir nenori būti kartu. Deja, negalėsiu pasidalinti atsakomybe už Tavo gyvenimą, tačiau gal Tau pravers mano pastebėjimai.
Įprotis, prisirišimas, sukelia gana apgaulingą saugumo jausmą, o pokytis, net ir mažiausias, didiną nerimą ir neapibrėžtumą. Norint, ko nors siekti, keisti,veikti gyvenime, būtina drąsa. Bet kokios abejonės ir ilgi svarstymai rodo, kad žingsnis yra reikšmingas ir reikalaujantis rimto apsisprendimo.
Netikrumą dėl ateities gali padėti sumažinti savo baimių suvokimas. Pavyzdžiui, rašei, kad bijai vienatvės. Pamąstyk, ko bijai iš tikrųjų? Kad nebus su kuo praleist laisvalaikio? Kad neturėsi su kuo pasikalbėti? Liksi pati už save atsakinga? Pati kelk klausimus ir ieškok atsakymų.
Prisimink žmones, į kuriuos gali kreiptis pagalbos, kai būna sunku. Galbūt vertėtų pasikalbėti su kuo nors iš jų? Kas iš Tavo artimųjų galėtų pastiprinti, padrąsinti, išklausyti?
Lemiamu postūmiu gyvenime gali būti atviras ir tiesus atsakymas į klausimą: „Ar aš noriu gyventi taip, kaip iki šiol dar 10, 20 metų ar net visą savo likusį gyvenimą?“
Linkiu drąsos kuriant tokį savo gyvenimą kokio norisi!

Lara

Sveiki. Turiu šiek tiek kvailą klausimėlį. SIAUBINGAI bijau stomatologų, o dabar kai bėda prispyrė ir teko pas vieną apsilankyti, man pareiškė, kad turės ištraukti protinį dantį!!! Neįsivaizduoju, kaip įveikti baimę, jau visą savaitę kasdien verkiu ir negaliu iš lovos išlipti dėl baimės.... Ką man daryti? Gal galėtumėte patarti? Ačiū.

Sveika, Lara.
Apsilankymas pas odontologą ar kitą dantų gydytoją, daugeliui žmonių kelia vidinę įtampą ir nerimą ir baimes. Svarbu atskirti nerimą, kaip neapibrėžtą, sunkiai paaiškinamą nesaugumo būseną nuo baimių. Bijomasi visuomet kažko konkretaus, pavyzdžiui skausmo. Ko bijai Tu?
1. Paimk popieriaus lapą ir surašyk, ko bijai.
2. Kokie įsivaizdavimai kyla, kai galvoji apie danties traukimą? Pabandyk atskirti, kokios yra Tavo, iš asmeninės patirties kylančios baimės, o kur – kitų žmonių pasakojimai.
3. Surašyk etapais visą danties traukimo procesą, pradedant skambinimu dėl priėmimo, kelione pas odontologą ar dantų chirurgą, laukimu prie kabineto ir t.t. Mintyse ramiai „pereik“ šią visą kelionę. Įsivaizduodama stenkis kvėpuoti ramiai ir tolygiai. Pajutus besikaupiančią įtampą raumenyse, juos iškart atpalaiduok.
4. Pagalvok, gal jaustumeisi drąsiau, jei Tave kas nors palydėtų ir galėtų pabūti netoliese, kol tau ištrauks nereikalingą dantuką.

Jei teisingai supratau, Tavo pasakymas, kad visą savaitę kasdien verki ir negali net išlipti iš lovos, yra veikiau vaizdingas posakis? Priešingu atveju rekomenduočiau pasikonsultuoti ne tik su psichologu, bet ir su gydytoju – psichiatru.
Manau, kad yra gyvenime tokių „neišvengiamų“ darbų, kuriuos tenka... imti ir daryti. Tai pats tiesiausias ir veiksmingiausias būdas baimei įveikti.
Sėkmės!

Lėja

Laba diena, man 18 metų. Prieš metus įsimylėjau vaikiną, kuris labai mylėjo mane. Mūsų draugystė buvo be galo graži, bet vieną dieną susipykom dėl smulkmenos ir jis paprašė pertraukos… Buvau sutrikusi, sutikau su pertrauka, nemaniau, kad tai buvo labai rimta. Bet per kelias dienas labai jo pasiilgau, pradėjau jį spaust, kad pagaliau nuspręstų, ko nori. Buvau gan grubi. Jis nusprendė, kad nori skirtis. Pasakė, jog suprato, kad stipri meilė virto prisirišimu. Pasijutau, lyg žemė būtų išslydusi iš po kojų. Maldavau paaiškint, kodėl, bet jis tik kartojo: "Taip turi būt, viskas baigta." Po kelių dienų nusprendėm būti draugais. Tačiau nepavyko. Jis pavydėjo manęs, aš jo. Mūsų bendravimas pavirto vienas kito erzinimu: "Na, kaip tau su tavo naujaisiais vaikinais?” arba: "Tavo nauja draugė padarys tave labai laimingu." Mūsų bendravime buvo daug ironijos ir vaikiškumo. Tuo metu vis dar jį mylėjau, ką jautė jis nežinojau. Man vėlavo mėnesinės. Testas parodė teigiamą rezultatą. Buvau pasimetus. Nežinojau, ką daryt, tyliai kentėjau viena. Bet dieną prieš nueinant pas gydytoją prasidėjo kraujavimas. Maniau, kad tai tos dienos, bet tai buvo vaisius, negalėjęs įsitvirtinti dėl per didelio streso. Aš niekaip negalėjau nustot verkusi naktimis, negalėjau susikaupt mokslams. Visa tai įvyko dviejų savaičių bėgyje po mūsų skyrybų. Jam nieko apie nėštumą nesakiau. Jis grubiai su manim bendravo, vis erzindavo, šaipydavosi. Gal nepiktybiškai, bet jaučiausi kaip kokia mazgotė. Paprašiau daugiau nebebendraut, bet jis tik pareiškė man, kad noriu jį išmest iš savo gyvenimo, sutiko nebendraut. Tačiau jau kitą dieną vėl priėjo prie manęs. Buvau per silpna, kad jį atstumčiau. Taigi toliau bendravom kaip "draugai". Mes mokomės toje pačioje mokykloje, kartu šokame, sunku bendraut, bet lygiai taip pat sunku ir nebendraut. Po mūsų skyrybų jis pradėjo bendraut su tokia mergina iš žemesnės klasės. Vieną dieną išgirdau, kaip ji pasakoja savo draugei apie mane. Negalėjau patikėt, kad jis jai pasakojo apie mūsų skyrybas, kodėl taip nutiko ir t.t. Jaučiausi pažeminta, juk man skaudėjo, o jis lengvai dalinosi mano skausmu su ta mergina. Pasakiau, kad nekenčiu jo, mes siaubingai susipykom. Jis atsiprašinėjo, sakė, jog suklydo, jog nesuprato tada, ką daro. Bet neatleidau. Kai pyktis atslūgo, norėjau su juo pasišnekėt, o jis atsisakė, pareiškė, kad nenori su manim šnekėtis, nenori nieko aiškintis. Tuomet nusprendžiau, kad tai turi būti pabaiga ir paskutinį kartą paprašiau tapti nepažįstamais, daugiau nebendraut. Taigi, dabar nebendraujam, susitinkam per šokius, juokiamės, tiek daug vienas kitam pasakojam, tačiau pasibaigia šokiai ir mes vėl du nepažįstamieji. Suprantu, kad jo jausmai išblėsę, bet aš vis dar jį myliu, su visom jo ydom, visais pažeminimais, kuriuos išgyvenau. Jaučiuosi prislėgta. Pavargau klausytis, kad laikas viską išgydys, nes jau du mėnesius vis dar taip pat skauda, vis dar taip pat myliu ir esu nemylima.

Labas. Lėja.
Suprantu, kad pastaruoju metu Tau teko daug patirti. Deja, netekties ir išsiskyrimo sukelto vidinio skausmo nepaskubinsi, kad jis greičiau atsitrauktų. Vieniems, tai trunka mėnesį, kitiems – keletą, o jei žmogus buvo išskirtinai brangus – net ir prisiminus po keleto metų vis dar gali suskausti. Panašiai, kaip sergant kokia kita liga, galima ir būtina daryti viską, kas tik nuo tavęs priklauso, tačiau tenka sirgti tiek, kiek liga tęsiasi. Panašiai yra su jausmais, norime to ar ne, stengiamės juos užgniaužti ar leidžiame laisvai reikštis, jie yra, kokie yra. Keičiant savo požiūrį į situaciją, neretai keičiasi ir jausmai.
Rašai, jog su buvusiu draugu norėjai vėl tapti nepažįstamaisiais, dviem vienas kitam visiškai svetimais žmonėmis. Tačiau jūs jau turite bendrą patyrimą, bendrų išgyvenimų ir to ištrinti iš savo praeities nepavyks, kad ir kaip norėtum.
Ką daryti, kad būtų lengviau pakelti tokią susiklosčiusią situaciją? Manau, kad tikrai vertėtų pasikalbėti su Tau artimu vyresniu žmogumi, kuriuo pasitiki. Taip pat galėtum kreiptis į psichologą, kuris padėtų geriau suvokti savo jausmus, naujai įprasminti išgyvenimus. Kiek man yra žinoma, kiekvienoje mokykloje dirba psichologas, tačiau, gali kreiptis į psichikos sveikatos centre dirbantį specialistą (reikėtų pasiteirauti sveikatos priežiūros centre, kuriame esi prisirašiusi pas savo šeimos gydytoją, kur yra psichikos sveikatos skyrius ir ten tiesiai registruotis konsultacijai pas psichologą) arba kreiptis privačiai.

Rasa

Sveiki, turiu tokia didelę problemą. Prieš trejetą metų pakeičiau gyvenamąją vietą, nes pradėjau studijuoti, bet su pasikeitusia aplinka prasidėjo ir mano problema. Aš tiesiog išėjusi viena į miestą nuolat pasijuntu blogai (t.y. galvos svaigimas ir silpnumas, karščio pylimas) to neatsitinka, jei esu ir vaikštau ne viena. Tai toks nepasitikėjimo jausmas apima mane kai tik reikia ką padaryti vienai. Labai prašau patarkite, kaip kovoti su šia problema? Vaistų negaliu naudoti, nes laukiuosi.

Manau, kad Tave varginančios problemos požymiai rodo aukštą nerimastingumą, kuris paprastai pasireiškia padidėjusiu jautrumu, vidine įtampa, sunkumais susidorojant su stresu poveikiu, o taip pat ir somatinėmis, t.y. išsireiškiančiomis kūne, reakcijomis. Kai kuriems žmonėms padidėjęs nerimastingumas yra būdingas jų asmenybės ypatumas. Gali būti, jog ir Tavo problema prasidėjo gerokai seniau, nei prieš trejus metus, tik pasireiškė kitokiais požymiais ar nebuvo taip stipriai išreikšta. Tokiu atveju gali padėti ilgalaikė psichoterapija, padėsianti atskleisti tikrąją nerimo prigimtį ir palaipsniui pakeisti savo asmenybės bruožus ir elgesio modelius į labiau tinkamus.
Ką gali padaryti pati? Manau, galėtum pati sau padėti išmokdama ir naudodama relaksacijos pratimus, paremtus savitaiga. Geriausia, jei tinkamai atlikti šiuos pratimus mokomasi padedant specialistui, kuris padės, patars suteiks reikalingą informaciją. Neturiu galimybės plačiau aprašyti šių metodų, todėl siūlyčiau pačiai pasidomėti nerimo mažinimo technikomis, autogenine treniruote ar progresuojančia raumenų relaksacija. Vertinga Karin Hertzer knyga „Autogeninė treniruotė“ (2003)..

Aiste

Laba diena, man 25 metai, turiu tokią savybę - esu nekruopšti, mokykloje nemokėdavau kurti gražių meno dirbinių, vėliau namų darbus ruošdavau bet kaip, galiausiai universitete užduotis atlikinėdavau nenuosekliai, ne kruopščiai, o bet kaip, kad tik greičiau. Tą patį darau ir darbe, jaučiu, kad šis nekruopštumas yra susijęs su tinginyste ir noru kuo greičiau atsikratyti užduotimi. Man tai labai kenkia, rizikuoju pelnyti neatsakingiausios darbuotojos titulus. Ar įmanoma išsiugdyti kruopštumą ir nuoseklumą? Ar tas atmestinumas jau neišgyvendinamas?

Be jokios abejonės kruopštumą, nuoseklumą, kantrybę galima ugdyti. Nesugebėjimo kruopščiai ir nuosekliai dirbti nesiečiau su tinginyste. Mokykliniame amžiuje neretai pasitaiko sunkumų sukaupiant ir išlaikant dėmesį. Jei vaiko pasiekimai yra lyginami su kitų, jis gali pradėti jautriau reaguoti ir pats save „įtikinti“, kad kažko nemoka, nesugeba, jam gaunasi blogiau, prasčiau, negražiau, nei kitiems. Tada vaikas pradeda atlikinėti užduotis atmestinai ir nesidžiaugia nei darbo procesu, nei turimu rezultatu.
Suaugę linkę paskubomis, atmestinai atlikti tas užduotis, kurių prasmingumu abejoja arba kurios prieštarauja jų vertybėms bei nuostatoms. Todėl svarbu savęs paklausti, ar tai tikrai yra ta veikla, kuria noriu užsiimti? Ką norėčiau veikti gyvenime? Kaip išnaudoju tą laiką, kurį „nuvagiu“ nuo darbo, stengdamasi jį atlikti kuo greičiau?
Manau, Tau vertėtų savarankiškai plačiau pasidomėti laiko valdymu ir motyvacijos formavimu bei stiprinimu.

egis

Sveiki, gal galite padėti. Mano mergina niekada manęs nenori. Aš jau viską išbandžiau, bet ji vis tiek nenori. Jai gali ir nebūti sekso: ji mylisi su manim vien dėl įsipareigojimo, kad nepalikčiau jos. Mes mylim vienas kitą, pas mus meilėje ir santykiuose viskas gerai, bet kalbant apie seksą, tai - ne. Gal galite ką nors patarti? Ačiū.

Suaugusių žmonių poros santykiuose dvasinis ir fizinis artumas yra glaudžiai susiję. Todėl nutolimas ar poreikių neatitikimas intymiame gyvenime dažnai išbalansuoja ir suardo poros santykius. Man sunku konkrečiau ką nors Tau patarti ar pasiūlyti, nes nežinau, kokio amžiaus jūs esate, kiek laiko tęsiasi jūsų santykiai, kokia ankstesnė artimų santykių patirtis. Todėl siūlyčiau „universalų receptą“ – atvirą pokalbį. Pabandyk išgirsti, suprasti savo merginą. Kas ją stabdo, sulaiko nuo sekso su Tavimi? Galbūt ji nesijaučia pakankamai saugi? Galbūt yra dalykų, kurie jai nemalonūs?
Visuose santykiuose visuomet dalyvauja du žmonės, todėl ir geriausio sprendimo reikėtų ieškoti kartu.

Arvydas

Labas, Aiste! Aš nežinau, kas su manim darosi. Man labai patinka rengtis moteriškai. Labai patinka moteriški apatiniai, ypač pėdkelnės. Vaikštau apsirengęs moteriškai, noriu būti moteris. Turiu moteriškoms pėdkelnėms ir aukštakulniams bateliams silpnybę. Jų perku labai daug. Patarkite, ką man daryti?

Sveikas, Arvydai.
Tavo kreipimasis man sukėlė įvairių abejonių dėl galimos ar tariamos Tavo problemos rimtumo. Jei tai tikrai yra tapę problema, manau, būtų tikslinga išdrįsti ir kreiptis akivaizdinės konsultacijos į gydytoją – psichiatrą, nes tai gali būti vienas iš taip vadinamų lyties tapatumo ar seksualinio pasirinkimo sutrikimų.

gintare

Sveiki, kaip susigaudyti savo jausmuose, kai vieną dieną atrodo viskas gražu ir galiu tekėti už esamo draugo, o kitą dieną susipykę dėl galbūt mažos smulkmenos (kuri įsiplieskia į didelį pyktį), nebenori nieko net pagalvoti apie ateitį kartu? Darosi baugu, jei dabar taip pykstamės, įžeidinėjam, tai kas galėtų būti ištekėjus? Kada suprasti: laikas būti amžinai, ar dar geriau palaukti?

Tavo abejonės suprantamos ir visai pagrįstos. Rimti apsisprendimai reikalauja pastangų ir kelia abejones, kurios padeda pasitikrinti, ar tikrai norime ar tik tariamės norį.

Nemažai porų klaidingai įsivaizduoja, kad santuoka gali pagerinti jų santykius ar savaime išspręsti kylančius sunkumus. Vertėtų pasigilinti, ar tikrai jūsų konfliktai kyla dėl smulkmenų? Galbūt už to slypi visai kiti dar neišsakyti dalykai?
Taip pat atkreipkite dėmesį, ar Jūsų santykių modelis ir vieno su kitu elgesys nėra panašus į būdingą Jūsų tėvų šeimoms. Gal tiesiog patys to nesuvokdami atkartojate išmoktą tėvų elgesį?

Pabandykite sąžiningai atsakyti sau į klausimą: „Kokius jausmus man sukelia tokie nuolatiniai pykčiai ir taikymaisi?“. Nuskambės paradoksaliai, bet tai taip pat gali būti ir savotišku aštriu santykių „prieskoniu“.

Sėkmės ir darnos!

gintare

Sveiki, draugauju su vaikinu 3 metus. 1 metus gyvename kartu. Kurį laiką dirbame tam pačiam darbe. Tai reiškia, kad visur ir visada esam kartu. Nežinau, kas yra, bet gal nuo per daug praleisto laiko kartu darosi labai sunku. Imam dažniau pyktis. Gal rutina, gal buitis? Net imu galvoti apie buvusį vaikiną, kurį turėjau prieš 3,5 metus ir svarstau apie kiekvieno gerąsias ir blogąsias savybes. Kartais net manau, kad pirmasis buvo švelnesnis ir labai mane gerbė, o antrasis labai yra savimyla, pasitikintis savimi ir daugiau žiūrintis savęs, o ne kitų. Nežinau nuo ko pradėti ir ką daryti? Kažką keisti, ar laukti kas bus toliau? Iš karto imti ir skirtis? Galų gale dabar dirbam kartu, ne Lietuvoje, nenorėčiau prarasti darbo, o skirtis ir gyventi vienai, tai reiškia, viską pradėti nuo nulio... Patarkite ką nors.

Manau, kad Tau visų pirma vertėtų gerai dar kartą perskaityti klausimus, kuriuos surašei savo laiške. Juk jie skirti daugiau pačiai sau, nei man. Aiškiai uždavus klausimą, kartais reikia duoti sau laiko, kad išgirstum atsakymą, kurį tik Tu pati žinai.

Supranti, kad gyvenimas svetimoje šalyje, bendras darbas, nuovargis ir nuolatinis būvimas kartu, ima slėgti, o tada pykčiai, nesutarimai ir abejonės tampa dažnesni. Kiekvienam žmogui yra naudinga ir reikalinga pabūti vienam, su savo išgyvenimais, mintimis, jausmais. Tada aiškus supratimas, ko norisi ir ką daryti ateina tarsi savaime. Manau, kad yra svarbu neskubėti ir leisti sau aiškiai pajusti ir suprasti, ko gi iš tikrųjų norisi ir ką vertėtų pasirinkti.

Sandra

Esu 28 metų. Sužinojau, kad mano vyras neištikimas man. Kaip man susitaikyti su tuo? Atsiprašinėja sutuoktinis manęs, bet aš nežinau, ar galėsiu jam atleisti, nes tai jau antras kartas. Turiu sūnelį 2 metukų ir jis labai prie tėvelio prisirišęs. Patarkite, kaip man elgtis, man dabar tikrai labai sunku. Ačiū jums.

Neištikimybė yra vienas iš sunkiausių išbandymų, tenkantis tarpusavio santykiams poroje. Todėl net ir labai norėdama padėti, negalėsiu duoti recepto ar vienareikšmio patarimo. Yra situacijų, kur tik pats žmogus gali rasti, pasirinkti ir nuspręsti, kaip jam elgtis.

Neištikimybė visada yra ženklas, rodantis, kad poros santykiai nėra geri. Apgaudinėjamai pusei dažnai kyla didelė pagunda save laikyti auka, tačiau reikia pripažinti, kad abu sutuoktiniai yra atsakingi už santykių vystymąsi.
Klausi, kaip Tau susitaikyti su vyro neištikimybe? Manau, kad susitaikymas turi įvykti Tavo pačios viduje. Susitaikymas paprastai ateina atleidus. Atleidimas nereiškia „užmerkti akis“ ar pamiršti. Atleisti – veikiau yra abipusių pastangų reikalaujantis veiksmas, ne vien žodžiai.

Gali būti, jog kaip tik prisirišimas, baimės ir nenoras atleisti neištikimam sutuoktiniui, laiko santuokoje. Manau, kad ir koks sprendimas būtų pasirinktas – likti kartu ar skirtis, svarbu, kad tai netaptų nei bausme vienas kitam, nei pabėgimu vienas nuo kito.

Kaip nesenai lietuvių kalba išleistoje knygoje „Neištikimybė nėra banali“ rašo Yves Dalpé, veiksmingiausias būdas išvengti naujos neištikimybės ar poros iširimo – gerai suvokti priežastis, paskatinusias užmegzti nesantuokinį ryšį. Tačiau nuo teorijos iki praktinio įgyvendinimo yra ilgas kelias, todėl patyrusio psichologo ar psichoterapeuto, dirbančio su poromis, pagalba gali labai praversti.

Sandra

Laba diena. Turiu problemą - nuolat raudonuoju. Man greitai bus 17 metų, atrodytų, kad šią bėdą turiu dėl paauglystės, bet tikrai ne, kadangi jau nuo pat 4 klasės nebesusitvarkau su savimi. Neraudonuoju tik labai artimų žmonių kompanijoje, pavyzdžiui, prie mamos, brolio, pusseserės, o kai tik būnu mokykloje arba su ne tokiais artimais žmonėmis, iškart išraustu kai tik manęs ko nors paklausia arba atsirandu dėmesio centre ir, žinoma, kad tai visi pastebi. Per pamokas dažnai tyliu, nes žinau, kad išrausiu bešnekėdama nors ir sakysiu teisinga atsakymą. Man dažnai pasiūlo dalyvauti įvairiuose projektuose, bet dažnai jų atsisakau,nes iškart žinau pasekmes. Kartais man norisi verkti,todėl,kad negaliu su savimi susitvarkyti, dėl nuolat raudonuojančių žandų, todėl labai prašau padėkit man, nes tai tikrai gadina man gyvenimą. Nežinau kaip reikės susirasti draugų universitete, jei ir toliau turėsiu tokia problemą. Iškart dėkoju.

Prieš keletą savaičių su labai panašia problema į mane kreipėsi viena Tavo bendraamžė.

Kaip suprantu, šis sunkumas Tave vargina jau keletą metų ir greičiausiai vien patarimų neužteks. Kartais reikia kelių ar net keliolikos konsultacijų su psichologu, kad žmogus rastų būdus kaip jam pačiam tvarkytis su varginančiu sunkumu.

Ką gali padaryti pati? Visų pirma, turi žinoti, kad veido raudonis yra organizmo reakcija, kaip ir rankų drebėjimas, gausesnis prakaitavimas, balso virpėjimas, kai žmogus jaučia vidinę įtampą, labiau nerimauja, jaudinasi. Dažniausiai tai greitai praeina, jei dėmesys yra sutelktas į kažką kitą, nei į šią nemalonią reakciją.

Kaip supratau, labiau rūpiniesi, kad kiti pamatys Tave raustant. Svarbiau tampa ne tai, ką sakai ar darai, o kaip į tai pažiūrės ir ką pamanys aplinkiniai. Pagalvok, kuo jų pripažinimas Tau toks svarbus ir reikšmingas?
Paklausinėk draugų, draugių, Tau svarbių žmonių, kuriais pasitiki ir kurie mato Tave išraustančią, kaip jie į tai žiūri, ar juos trikdo tavo išraudimas. Greičiausiai suprasi, kad nerimauji per daug stipriai.

Kadangi raudonis yra viena iš daugybės galimų nerimo išraiškų, tai vienas iš geriausių būdų, padedančių įveikti nerimą, yra pripažinti ir garsiai pasakyti visiems, kad šiuo metu nerimauji, kad bijai išrausti. O jei dar pavyktų pačiai iš savęs truputį pasijuokti, tuomet nebereikėtų bijoti, kad kiti pastebės Tavo išraudimą ir pasijuoks. Žinoma, tam reikia turėti drąsos, tačiau tai įmanoma.

simona

Laba diena,
turiu tokią problemą, o kitaip tariant keistą priklausomybę. Tik prisėdu prie kompiuterio, turėdama tikslą pasirengt paskaitoms ir prapuolu... Net nežinau, ką aš ištisas valandas praveikiu. Plepu su draugais, skaitau naujienas, dalyvauju žaidimuose - iš tiesų daug ką ir bet ką. Nesu prisirišus prie būtent tokio ar anokio puslapio - įtraukia daugelis. Rezultatas: jau vakaras, o neparašiau savo užduočių nei sakinio, vėl sėdėsiu naktį, o ryt vėluosiu į paskaitas... Ir taip kasdieną, jau ilgas laikas! Nei man tikrų draugų, nei vaikinų, nei išeit kur reikia, net pavalgyt užmirštu! Akys genda, nebejudu… Stebuklas, kad manęs dar nepašalino iš universiteto... Kažkoks košmaras, kaip su tuo kovot? Iš pradžių galvojau: na leisiu sau atsisėdėt, tuomet man nusibos, ir jau nebenorėsiu. Deja, man niekaip nenusibosta... Arba sau pasižadu neklaidžiot internete be tikslo, o tik ten, kur reikia. Bet vos prisėdu prie kompiuterio... Ką daryt? Gal yra koks efektyvus savikontrolės mechanizmas? Čia gi liga!??? Labai labai Jums ačiū!

Visų pirma siūlau plačiau pažvelgti į Tave varginančią problemą. Bet kokia priklausomybė: nuo alkoholio, rūkymo, pastovaus persivalgymo, sekso, nesveikų tarpusavio santykių, naršymo internete, suteikia pabėgimo, atsitraukimo nuo tikro gyvenimo iliuziją, o gyvenimas nėra nei lengvas, nei paprastas, nei lengvų malonumų ar džiaugsmų kupinas. Suprask, kad Tu pati pasirinkai tokį užsimiršimo ir atsitraukimo nuo gyvenimo situacijos, nuo realių santykių būdą ir tik Tu pati gali nuspręsti, kad jau gana, laikas grįžti ir pažvelgti „savo gyvenimo tiesai į akis“.

Vertėtų pabandyti nuoširdžiai ir atvirai atsakyti sau į klausimus – ko aš nenoriu? Ko vengiu? Ko bijau? Kaip noriu gyventi? Ar mano norai atitinka galimybes? Kaip įsivaizduoju save po 1, 3, 5 metų? Ką šiandien galiu padaryti, kad mano svajonės taptų gyvenimo tikrove?

Pagalvok apie tai, kelk naujus klausimus, ieškok atsakymų į juos, kalbėkis su Tau svarbiais žmonėmis. Linkiu tapti priklausoma nuo gyvenimo pilnatvės!

Kotryna

Laba diena, esu 22 metų panelė. Nuo pat mažens bendraudavau su berniukais, geriausi jie būdavo mano draugai. Tačiau dabar turiu draugą, su kuriuo esu jau antri metai, tačiau jis yra gan pavydus, todėl dabar su savo draugais susirašau tik internetu. Tačiau kuo toliau tuo labiau dauguma draugų susiranda paneles, net nebelieka laiko su jais net susirašyti. Savo draugą tikrai myliu, nenoriu pyktis su juo dėl tokių dalykų, tačiau kartais jaučiuosi labai vieniša, neturiu nė su kuo pasikalbėti, kažkur nueiti į kavinę pasėdėti ar praleisti smagiai laiką, kai mano vaikinas dirba. Esu studentė, todėl dažniausiai savo laisvą laiką mokausi, arba susitinku su savo vaikinu. Labai norėčiau susirasti naujų draugių ar draugų, tačiau neįsivaizduoju kur, kas kaip...

Nėra visiškai aišku, kuris iš Tavo minimų gyvenimo aspektų, yra aktualiausias, jau tapęs problema, kurią norėtum spręsti. Ar esi susirūpinusi savo santykiais su draugu? Ar išgyveni dėl buvusių draugų atitolimo? Ar vienišumo jausmas yra nepakeliamas? Pabandyk pati sau aiškiau apsibrėžti, kuo gi savo gyvenime esi nepatenkinta ir ką norėtum pakeisti.

Iš Tavo laiškelio man susidarė įspūdis, kad dar nesi pilnai pasiruošus ir apsisprendus rimties poros santykiams, kurie įprastai veda bendro gyvenimo ir šeimos kryptimi. Labiau norisi nerūpestingų draugysčių ir linksmo laiko praleidimo. Viskas savu laiku. Svarbu gyventi „pagal save“, neapgaudinėjant savęs.

Vertėtų daugiau pagalvoti ir pabandyti pajusti, ko iš tikrųjų šiuo metu Tau gyvenime norisi.