• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai
Ramunė Žumbakienė
Psichologas
Ramunė Žumbakienė
Adresas: Kauno Kalniečių poliklinika, Psichikos sveikatos centras
Pagrindinės darbo kryptys: psichosomatiniai sutrikimai, vaikų raidos ir emocinės būsenos diagnostika, stipriųjų ir silpnųjų pusių analizė, darbas didinant potencialias tobulėjimo galimybes (individualiai ir grupėse). Konsultavimas vaikų – tėvų tarpusavio santykių problemoms spręsti.


Lora
Sveiki, man 18 metų. Manau, kad jau keleris metus sergu depresija. Lankydavausi pas nervų ligų daktarę, man buvo nustatytas centrinės nervų sistemos nusilpimas, sakė, kad yra depresijos požymių. Kai buvau vaikas sirgau nerviniu tiku. Mano tėvas alkoholikas, gyvenu tik su mama. Labai nepasitikiu žmonėmis, todėl labai sunku išsipasakoti. Net artimiausiems žmonės nesakau kaip jaučiuosi, dažniausiai šypsausi ir apsimetu laiminga. Prieš kelis metus, per trumpą laikotarpį, priaugau nemažai svorio, dabar jis gan normalus (ūgis 176 cm, svoris 72 kg). Kankina miego sutrikimai: kai žinau, kad reikės anksti keltis labai sunkiai užmiegu, o šiaip išmiegu 12 ir daugiau valandų ir vis vien nesijaučiu pailsėjus. Nuolatos jaučiuos pavargus ir nelaiminga, kartais galvoju apie mirtį. Nors man 18 m. dar nesu bučiavusis su vaikinu, dėl to kartais jaučiuosi nepilnavertė. Pažiūrėjus į veidrodį matau, kad esu visai graži mergina, bet kartais jaučiuos negraži ir stora. Kartais būna dienų ar net savaičių, mėnesių, kai jaučiuosi gerai, pasitikiu savimi ir manau, jog gyvenime pasieksiu viską, ko norėsiu, bet vėliau ateina laikotarpis, kai nieko nebesinori ir viskas atrodo juoda. Laikau save stipria asmenybe ir žinau, kad tokia atrodau kitiems, tačiau kartais jaučiuos silpna ir nieko negalinčia pakeisti. Žinau, kad man reikia kreiptis pagalbos, tačiau pirma turėčiau pasakyti mamai kaip jaučiuos. Bijau, negaliu pasakyt, kaip jaučiuosi. Kartais mane apima pyktis, pradedu rėkti ant mamos pati to nenorėdama. Dėl savo būsenos jaučiuosi nepilnavertė. Nežinau, ką daryti. Bandžiau kalbėti su viena drauge, bet visiškai nepalengvėjo. Labai bijau, kad jei nieko nedarysiu mano gyvenimas visad ir liks toks, tačiau taip pat bijau pasakyti kaip jaučiuos, nes bijau, kad manęs niekas nesupras, palaikys silpna. Nežinau, ką man daryti, prašau patarkit.
Ramunė Žumbakienė Lora,
Jei blogai jaučiatės ir galvojate, kad reikia jums kreiptis pagalbos, tai ir kreipkitės. Pati jau esate pilnametė, teisiškai galite daryti savarankiškus sprendimus, nėra būtina, kad mama jus lydėtų pas gydytojus. Būtinai išsitirkite, ar sergate, ar nesergate depresija. Jei nėra priimtina psichologo pagalba dėl sunkumų išsipasakoti, kreipkitės dėl gydymo medikamentais. Bet jei gydytojas rekomenduos psichologo ar psichoterapeuto konsultacijas, nueikite, nes ne retai būna, kad artimiesiems atsiverti trukdo baimė, kad nesupras, nuvertins jūsų išgyvenimus, atstums, pasikeis jūsų santykiai su jais į blogąją pusę. Pokalbis su svetimu žmogumi neturi jokios tikimybės kažką prarasti. Na, tik dalį liūdesio, nevilties, skausmo.
Saule
Sveiki, pastaruoju metu mano gyvenime įvyko daug permainų, ypač viską apsunkino staiga nutrūkusi, ne vienerius metus trukusi draugystė. Nusivylimas užvaldė visą mano sielą, dienos tapo nebe mielos, o meilė, kuriai buvo nebeleista gyvuoti, susikaupė manyje ir tapo didžiuliu skausmu. Norėčiau išgirsti specialisto nuomonę, kaip visa tai greičiau išgyventi ir pamiršti?
Ramunė Žumbakienė Saule,
Užjaučiu dėl staiga nutrūkusios draugystės. Tai ką išgyvenate šiuo metu iš tiesų nėra lengva ir reikia laiko. Šiuos išgyvenimus transformuokite per kūrybą:. užsiimkite bet kokia kūrybinio proceso reikalaujančia veikla (piešimas, tapymas, lipdymas, dizainas, dekupažas, skrebinimas, rašymas ir pan.). Sėkmės!
Inga
Sveiki, paskutiniu metu jaučiuosi blogai, esu liūdna, pavargusi ir turbūt nuo tos nervinės įtampos gerklėje atsirado kąsnio jausmas: jis dar labiau mane nervina, bet nežinau, ar tikrai nuo viso to streso atsirado tas kąsnio jausmas. Būna, kad sėdžiu ir iš niekur nieko galiu apsiverkti. Šiaip gyvenime esu stipri asmenybė, bet žinau, kad ir stiprūs kartais palūžta. Esu ne Lietuvoj, gal galėtumėt ką patarti? Ačiū.
Ramunė Žumbakienė Inga,
Jūs visiškai teisi – labai daug nervinės įtampos. Ją sumažinti padeda relaksacija, sąmoningi raumenų atpalaidavimo pratimai, kvėpavimo pratimai, bėgimas arba vaikščiojimas, dainavimas. „Kąsnis“, „guzas“, „sustingęs burbulas“ gerklėje atsiranda dažniausiai dėl neišreikšto pykčio, nepasitenkinimo arba kitais sakant „prarytų nuoskaudų“. Ko gero galite ir pati susivokti, kad turite leisti sau padaryti tai, ko labai (arba senai) trokštate, bet dėl kažkokių priežasčių to sau neleidžiate, varžote save.
Ką nors konkrečiai jums patarti negaliu dėl informacijos trūkumo. Bet jeigu pati konkretaus atsakymo nerasite, galite kreiptis psichologo pagalbos. Sėkmės!
Žygimantas
Sveiki, esu romantikas, fantazuotojas, mėgstu skaityti, žiūrėti romantiškus filmus ir t.t. Problema ta, kad kai pasižiūriu romantišką filmą ar perskaitau knygą, kur viskas baigiasi laimingai, pradedu jaustis prislėgtas, pradedu galvot, kad realybėje tai neegzistuoja, pasaulis pasidaro pilkas, dingsta visas noras gyventi... Tai mane varo į neviltį, nežinau kaip su tuo tvarkytis, ar kaip slopinti tokius jausmus?
Ramunė Žumbakienė Žygimanatai, turėtumėt pagalvoti, ką galėtumėte pats padaryti santykiuose su jums artimais žmonėmis, kad jus supantis pasaulis būtų toks, kokio trokštate. Savų jausmų slopinti nereikia, panaudokite juos kūrybai: kurkite santykius, savo aplinką. Siūlau dažniau paklausti savęs, ar padarėte viską, kas nuo jūsų priklauso, kad gyvenimas būtų turtingesnis, harmoningesnis. Kaltinti pasaulį netobulumu, tai reiškia būti pasyvia kiaule, kuri tik laukia, svajoja, kaip pasinaudoti gražiąja gyvenimo puse. Būkite aktyvus savo gyvenimo kūrėjas. Didelės jums sėkmės.
sabina
Sveiki, man labai reikia jūsų patarimo. Man 27 metai, anksti mirė mama, kurią teko pažinti tik penkerius metus. Tikrą tėvą pamačiau pirmąkart, būdama 27 metų, brolio beveik nepažįstu, nes su juo neaugau. Iš visų jėgų kabinuosi į gyvenimą, tikiu į Dievą ir tai man suteikia stiprybės. Septynerius metus draugavau su vyru, šiuo metu mes vedę. Bet jis kenčia mane, nežinau, ar tai gerai, nes aš pasimetusi, kaip asmenybė. Aš buvau drąsi, niekam neleidžiu savęs skriausti, bet jis niekada manęs neužstoja, kai mane puola jo draugai, net kai jo draugas trenkia man per veidą, kai aš pykstuosi su savo vyru, o ne su draugu. Mano balsas jam netinka, aš per garsiai kalbu, o metai laiko jis pradėjo mane mušti, o tuo niekada nedarė, ir visuomet kaltina mane. Jis mane labai varžo, su juo kalbėtis beprasmiška, jis niekuomet negirdi, ką sakau. Meilė laiko mane prie to žmogaus, nors vestuvės, vaikai, kaip jis nuspręs, taip ir bus. Padėkite man, nes man be galo sunku, aš noriu jūsų paklausti, ar toks žmogus mane tikrai myli, ir gerbia, ar aš tik tuo noriu pati tikėti, ir bėgu nuo realybės. Ačiū.
Ramunė Žumbakienė Sabina, nežinau, kur jūs įžvelgiate pagarbą. Iš jūsų laiško supratau, kad jūsų sutuoktinis jus žemina, nesiskaito su jumis („kaip jis nuspręs, taip ir bus“), neužstoja jūsų, būna, kad pakelia ranką. Jūs pati turėtumėte save išgirsti ar nors kiek pamatyti savo santykius iš šono. Noriu jus padrąsinti kreiptis psichologo ar psichoterapeuto pagalbos. Nes jūs iš tiesų pasimetusi, net gi sakyčiau susipainiojusi. Panašu, kad ne jis jus kenčia, bet kenčiate jūs pati. Psichoterapija padeda pakelti kančią, ją sumažinti iki minimumo, o ne retai iš viso iš jos išsivaduoti.
Indruttea
Laba diena, norėčiau patarimo. Su geriausia drauge, sesute taip buvo nuo pat pažinties. Ji bjauraus būdo, tačiau aš visada viską suprantanti. Papasakosiu vieną įvykį. Jai pasakiau, kad nusidažysiu plaukus šviesiai. Ji atrašė, kad dėl to aš tik įrodau, jog esu nerimta, kai kažką atrašiau, parašė, jog parašiau kažką rimtai ir tai išsaugos, kad kai nusidažysiu būsiu tokia, kaip mano protas. Tad ar tai malonu? Aš pati ją labai branginu. Bet ar galima kentėt? Aš jai taip nesakau, būna visko bet tikrai. Patarkite, ką jai pasakyt, kad baigtųsi,o jei nesibaigs ką tada? Ačiū.
Ramunė Žumbakienė Indrute, nėra stebuklingų žodžių, kurie pakeičia žmonių santykius. Dažniau tai yra lydinčios emocijos ir nuostata sakant tuos „burtažodžiu“. Nesvarbu, ką pasakysite, svarbu, kad jaustumėtės tvirta ir tikinti savo tiesa, savo sprendimu. Kaip tą padaryti? Tam padeda nuoseklūs vizualizacijos pratimai – kai mintyse detaliai sukuriamas vaizdinys, kurį norima įgyvendinti. Jis kartojamas iki tol, kol žmogus jaučiasi užtikrintas, kad gali tai padaryti ir tai padaro.
mazyte
Labas, labai norėčiau paklausti tokio klausimo ir gauti bent kokį atsakymą. Atrodo, kad viskas mūsų šeimoje gerai. Susituokę 7 metai, mano vyras tikrai geras - kaip kitos sako: su vaikais - idealus tėvas, dėl savęs – nesiskundžiu. Bet atsirado poniučių, kurios žybčioja akutėmis, flirtuoja su juo. Matau, kad tas jam patinka. Aš juk pažįstu žmogų, su kuriuo jau tiek laiko gyvenu. O kaip elgtis man? Trys jos tokios yra: pirmoji ištekėjus, bet už save daug vyresnio (jai 33 – jam 52), kita netekėjus, bet „susimetus“ gyvena turi nuo jo vaikus, turi kruvą pinigų... ir net siūlos į meilužes:) Trečioji – ramiausia: turi vyrą, vaikų, tik kad nepatenkinta, jog jis uždirba mažai. O maniškis irgi uždirba mažai, tik aš nesiskundžiu... Dar kitas dalykas - pirmosios vyras bando su mumis labai jau gražiai bendrauti, o tų kitų dviejų - tarsi jaučiu tokią įtampą. Net nežinau, kaip paaiškinti, bet nuojauta yra, kad jie mato, ką jos daro - ir matyt kaip aš, nežino, ką daryt?
Ramunė Žumbakienė Mažyte, iš laiško suprantu, jog nerimaujate, kad kitos damos aktyviai flirtuoja su jūsų vyru. Tačiau ką reiškia „Aš juk pažįstu žmogų, su kuriuo jau tiek laiko gyvenu. O kaip elgtis man?“. Paklauskite savęs, ką gerai pažinodama savo vyrą turėtumėte daryti šioje situacijoje? Esu tikra, kad atsakymą pati žinote, tik, galbūt, trūksta drąsos apie tai prabilti, norisi, kad kažkas iš šono tai pasakytų. Bet jeigu yra taip, kad nepažįstate taip gerai savo sutuoktinio, kaip jūs norėtumėte, turėtumėte pasikalbėti su juo pačiu apie šią situaciją. Jeigu nepavyks sužinoti jo požiūrio, pozicijos, tad nieko nepralošite,- vyras žinos, kad dėl šios situacijos jūs nerimaujate, jums negerai. Esate abu atsakingi už savo santykius, už ateitį. Ieškokite abu sprendimo, kad abiems patiktų. Sėkmės!
Margarita
Sveiki. Turiu vaikiną, su kuriuo draugaujame metus. Abu esame studentai, gyvename bendrabutyje, tačiau atskiruose kambariuose. Gyventi kartu yra galimybė, bet man atrodo jis nelabai nori, nes dažniausiai klausiu aš – gal kartu gyvenam, gal tame ar aname kambary. Atrodo, kartais jis nori, bet kai susipykstam jis iš karto sako, kad nemano, kad reikia kartu gyventi, nes tokie pykčiai nieko gero. Aš tai suprantu, bet juk viskas gerai pas nieką nebūna, ir tikrai nesipykstame dėl nieko. Taipogi, dažnai trūksta jo palaikymo, jei kam nors nepritariu (draugams, kolegoms), ar pasakau, kad man nepatinka toks elgesys, jis sako, kad aš viską sureikšminu ir niekada manęs neužstoja... Tai skaudu. Stengiuos dėl jo, ir valgyt padarau ir klausiu kaip sekės, sutariu su jo draugais. Jis studijuoja magistrą, o aš baiginėju bakalaurą. Jis laukia kol gaus darbo pagal specialybę ir tada a la prasidės gyvenimas. O pats to darbo neieško. Nežinau, ar man reikia su tokiu žmogumi būti ir laukti kada prasidės gražus gyvenimas kartu, planai, galų gale šeima. Nežinau, ką daryti, gal tai jau prisirišimas? Ką daryti šioje situacijoje?
Ramunė Žumbakienė Margarita,
Nors jūs dar net negyvenate kartu, o tavo skundai lyg skųstumeisi savo sutuoktiniu, su kuriuo nesenai sukūrei šeimą ir dabartinė realybė neatitinka tavo lūkesčių. Norisi, kad tu atviresnėmis akimis pažiūrėtum į savo situaciją. Panašu, kad bendrų planų jūs neturite. Bet gal aš klystu. Siūlau pasišnekėti jums apie tai atvirai. O tau pačiai dar prieš pokalbį reikėtų labai aiškiai įsivardinti, ko tu nori iš šios draugystės, kas tave tenkina, kas ne, kokią tu matai artimiausią jūsų draugystės ateitį po mėnesio, po pusmečio, po metų, po dviejų. Judviejų pokalbyje tau būtina aiškiai išgirsti ir pasitikslinti, kokios jo mintys ir svajonės. Galite pradžiai tai atlikti raštu, tiesiog sužaisti atsakymų į tuos pačius klausimus žaidimą. Ir palyginkite, kiek vienodai jūs suprantate savo draugystę ir gyvenimo planus, kokias turite svajones, kas tame yra bendro ar bent jau panašaus. Tada turėtų būti aišku, ką daryti toliau. Sėkmės tau.
Gerda
Sveiki, mane jau 5 mėnesius kankina viena didelė problema, niekaip negaliu užmiršti vieno žmogaus. Taigi, viskas prasidėjo nuo to, kad prieš 5 mėnesius man per internetą parašė toks vaikinas, daviau jam savo telefono numerį ir susitarėme kitą dieną susitikti. Susitikom ir jis man be galo patiko! Pradėjome daug susirašinėti žinutėmis, bet jaučiau, kad jis man patiko daug labiau, nei aš jam. Visą savaitę susitikinėjome (dažniausiai su mano pasiūlymais susitikti) ir vieną dieną jis dingo, neberašė man, nebenorėjo susitikti, bandžiau dar kažką pakeisti, rašiau jam, bet jis mane lyg ir ignoravo... Man ir pačiai buvo sunku patikėti, kad taip negaliu užmiršti žmogaus, su kurio siejo tik draugiški santykiai (mes nebuvom nei pasibučiavę, nei apsikabinę). Na ir kai pradėjau po truputį atsigauti ir žvelgti į pasaulį blaiviom, neapsvaigusiom nuo meilės akim pamačiau jį prie klubo besiglebesčiuojantį su kita mergina! Tuo metu, atrodo, žemė iš po kojų išslydo, dar niekada nemačiau savo taip drebančių rankų ir kojų... Apsiverkus grįžau namo ir verkiau be perstojo gal kokią savaitę. Net ir dabar praėjus šitiek laiko tikrinu jo profilį internete kelis kartus į dieną, pykstu ir pavydžiu kai jis rašinėjasi su kitom merginom ir dar net verkiu kai pamatau jo nuotrauką... Suprasčiau, jeigu aš bučiau su juo draugavusi kokius metus, tada toks elgesys paaiškinamas, na o dabar, pati savęs nesuprantu. Visada buvau stipri ir sakiau dėl jokio vaikino ašarų neliesiu, nes jie to neverti, o čia paradoksas - verkiu dėl žmogaus, su kurio bendravau vos savaitę ir dar net nerimtai, o kaip draugai. Bėda ir ta, kad sulaukiu daug vaikinų dėmesio, su keliais buvau ir susitikusi per ta 5 mėnesių tarpą, bet negaliu pajusti jiems jokių jausmu, nes galvoju vien apie JĮ! Jis man kaip koks idealas, visus vaikinus su juo lyginu, ir nusprendžiu, kad tik JIS manęs vertas, ir niekas daugiau. Ir dar galvoje kirba mintys jam parašyti, paklausti bent kaip sekasi, bet bijau, bijau ir vėl buti jo atstumta, viju tas mintis šalin, bet jos kaip ir kiekvieną dieną lenda man į galvą iš naujo... Net nebežinau ką daryti, atrodo niekas man nebepadės ir gyvenime daugiau nemylėsiu jokio vyro, ir liksiu senmergė. Prašau, patarkit kaip man jį pamiršti, o gal bandyti vėl pradėti su juo bendrauti??? Ačiū, kad išklausėt :)
Ramunė Žumbakienė Miela Gerda,
Tau būtina psichologo pagalba. Panašu, kad esi įsimylėjusi savo svajonę, o tas vaikinas, atitinka tavo svajonės vaizdinį. Tai tave ir kankina. Tai, ką rašai apie paradoksus – tavo proto išvedžiojimai, o tai, ką jauti – tavo jausmai, kurie tau kyla vos pažvelgus į vaikinuko nuotrauką. Ir tą vidinę sumaištį išgyveni, nes proto išvedžiojimai prieštarauja jausmams. Tavo išankstinės nuostatos ir sprendimai tave įvarė į kampą, nes nebuvai pasiruošus jausmų lavinai, sunku dabar su tuo tvarkytis. Būtina, kad tave išklausytų profesionalas, kad pačiai lengviau būtų susigaudyti savyje. Nes mes pamirštame tai, kas yra pabaigta, o kas nepabaigta, vėl ir vėl duoda apie save žinoti. Dėl nemokamų psichologo konsultacijų gali kreiptis į bet kurį tau prieinamą Psichikos sveikatos centrą. Dabar galima prisirašyti kaip ir prie bet kurio terapeuto, taip ir prie pasirinkto daktaro Psichikos sveikatos centre.
Deimante
Labas vakaras,
draugavau su vaikinu 4 metus, jis buvo man pasipiršęs, tačiau mus išskyrė draugai. Jis buvo labai ramus, geras vaikinas, klausė manęs, viską kartu tardavomės ir planuodavom, labai mylėjom vienas kitą. Vasarai išvažiavau padirbėt į užsienį, iš ten grįžau labai pasikeitus. Grįžau visiškai kitas žmogus. Niekas su manim negalėjo susikalbėti. Ten pajutau laisvę ir nepriklausomybę nuo tėvų ir nuo savo vaikino. Nors jį labai mylėjau ir buvom susižadėję, tačiau visą draugystės laiką galvodavau – o gal dar susirasiu geresnį. Maniau, kad įstojus mokintis į universitetą, pradėjus dirbti, atsiras naujų draugų, naujų pažinčių, naujų simpatijų. Pirmame kurse po 4 metų draugystės, mes išsiskyrėm. Jau praėjo trys metai, per tuos metus vaikščiojau į pasimatymus, tačiau nei vienas vaikinas manęs nesudomino ir nesivėliau į jokias draugystes. Dabar jaučiu, kad man labai sunku susirasti naują vaikiną – ko gero, čia jau bėda yra manyje. Pastoviai galvoju apie savo buvusį vaikiną, žinau, kad mums dar yra galimybė susitaikyti, nes jis nori vedybų. O aš nežinau, kaip elgtis, bijau, kad susitaikius po menkiausio pykčio pradėsim vienas kitam prikaišiot tai kas buvo praeityje ir tai mus vėl išskirs. Nežinau, ką daryt... Esu labai pasimetusi. Jau tris metus nieko nesusirandu, nes niekas manęs nebedomina, bet ir su buvusiu vaikinu susitaikyt norėčiau, bet bijau.
Ramunė Žumbakienė Deimante,
Tau tik labiau reikėtų pažinti savo baimę, pačiai sau prisipažinti, ko tu iš tiesų bijai. Panašu, kad jūsų draugystė praėjo nemenką išbandymų kelią. Ir jūs abu iki šiol dar norite būti kartu. Tad vienintelė kliūtis, kiek iš laiško yra aišku, jog po menkiausio pykčio galite pradėti vienas kitam prikaišiot tai, kas buvo praeityje ir tai gali jus vėl išskirti. Pykčio ir nesutapimo neišvengsite, bet laikytis susitarimo kurti bendrą ateitį įveikiant visus sunkumus be priekaištavimo apie padarytas klaidas – manau, įmanoma. Jūs turite kur abu tobulėti vienas kitą palaikydami, stiprindami jūsų stipriąsias puses, jūsų bendrumą. O iš praeities klaidų stenkitės pasimokyti. Prisipažinkite vienas kitam, ko išmokė jus tas išsiskyrimas, kokias jūs padarėte sau išvadas. Aptarkite, dėl ko nerimaujate ir jaučiatės nesaugiai. Visos baimės subyra į šipulius, kai į jas atsisukama, kai jos yra pažintos. Tik nuoširdus bendravimas ir atvirumas (ir apie tai, kas blogai, ir tai, kas gerai) padeda įveikti nesutarimus.
Ko geriausios jums kloties.
saule
Labas vakaras,
Bandysiu papasakoti kaip jaučiuosi, tiksliau noriu patarimų kaip įveikti vidinį nepasitenkinimą. Taigi tas vidinis nepasitenkinimas kyla dėl to, kad man atrodo, jog aš nemoku visiškai atsipalaiduoti ir elgtis laisvai. Nežinau kas mane sukausto. Dažnai tarp draugų esu ta, tylesnė, ramesnė. Man atrodo, jei aš ir vidumi tokia jausčiausi, būtų viskas gerai, tačiau be galo daugybė situacijų yra tokių, jog viduje man norisi juoktis, kalbėti, sakyti ką, na žodžiu elgtis laisvai, tačiau negaliu, mane kažkas sukausto. Arba kartais atrodo, kad neturiu ką pasakyti, o taip norisi jog nebūtų tokių akimirkų. Po tokių dienų, kai būna nemažai bendravimo, ar kai jaučiausi laisvesnė, vakare jaučiuosi gerai, o po tokių dienų kur vėl buvau su savo vidiniu nepasitenkinimu ir kažkokiais stabdžiais jaučiuosi blogai. Nežinau, gal tai atrodo juokinga problema, bet man jau tai atsibodo, nežinau kaip save nusiteikti, kad nėra ko nepasitikėti savimi, o reikšti savo emocijas laisvai, nori kažką daryti, daryk, o ne susikaustyti ir save parodyti, kaip tylią ramią pelytę. Tikiuosi, kad pakankamai aiškiai pasakiau kokią matau problemą. Lauksiu Jūsų atsakymo.
Ramunė Žumbakienė Labas, Saule
Tai, kas tave stabdo būti spontaniškai ir gyvai bendravimo metu, yra baimė. Savo baimę pažinti, su ja tvarkytis, padeda psichoterapeutai. Tai ilgas ir nuoseklus darbas, kiekvienu atveju labai individualus. Nėra nei universalių patarimų, nei pamokymų. Norėčiau tik padrąsinti kreiptis psichoterapinės pagalbos, jei šie tavo nusiskundimai tau iš tiesų labai aktualūs.
Rosita
Laba diena, nebežinau ką daryti, susipykau su geriausia drauge, nes ji mane visaip vadindavo, mane tai nervina, todėl norėjau viską užbaigti ir mes pradėjom aiškintis per telefoną. Ji parašė „atsibodai, dink“ ir taip toliau... O aš nežinodama, ką daryti, susigraudinau ir parašiau „dusk“. Dabar jos mama mane užsipuolė, kad aš pradėjau, nors ji viską pirma pradėjo, ir ji vaidina nekaltą. Aš bijau mamos, ką ji man pasakys? Tiesiog nežinau, ką daryti. Padėkite, prašau, kuo greičiau. Ačiū.
Ramunė Žumbakienė Labas, Rosita
Tavo su drauge nesutarimai – tai tik jūsų abiejų reikalas. Ką čia gali pasakyti mama ir koks skirtumas, kas pradėjo, nuo ko prasidėjo? Aiškus faktas yra tas, kad šiuo metu nesutariate. Tu pati, kiek suprantu iš laiško, norėjai nutraukti draugyste, nes nebepakeli jos bjaurių pasisakymų tavo atžvilgiu. Ir šias bjaurastis tu kentei jau kurį laiką. Tad jei tikrai norėjai nutraukti šiuos santykius, turi padaryti tai iki galo.Tai yra, nebeatrašyti į žinutes, nieko nebesiaiškinti. Pailsėkite viena nuo kitos. Laikas parodys, ar ji dar tave domina, ar ilgiesi jos draugystės.
Joana
Sveiki, netrukus pereisiu į kitą mokyklą-gimnaziją. Neramu dėl santykių su būsimais klasiokais. Gal galite patarti kaip elgtis, kaip bendrauti rugsėjo 1-ąją? Neįsivaizduoju, kaip susipažinti ir susibendrauti su būsimais klasiokais. Iš anksto dėkui už atsakymą:)
Ramunė Žumbakienė Sveika, Joana
Atėjimas į naują kolektyvą kiekvienam žmogui nėra lengvas momentas. Svarbiausia - ramiai kvėpuoti ir būti savimi (na,kiek įmanoma toje situacijoje). Nerimauji, nuo ko pradėti? Taip, kaip ir bet kurioje naujoje vietoje – pasisveikinti ir pasakyti savo vardą. Paprastai kas nors į tai atsako, pasako savo vardus, užduoda klausimą, pvz., iš kur atvykai. O jeigu niekas nieko nesako, galima pašmaikštauti, kad tau nejauku čia vienintelei būti su vardu, nes jautiesi kaip avelė tarp vilkų. Arba tiesiog draugiškai prisipažinti, kad ir tu norėtum, na nors vieno klasioko vardą sužinoti. Su visais iš karto tikrai nesusipažinsi. Juk net nežinai, gal tu ne viena naujokė būsi. Kupina įtampos ir sumaišties, manau, būna tik pirmoji diena. Ji visiems tokia. Nesureikšmink tos pirmos dienos. Susipažinsi laikui bėgant, jei tik pati norėsi, būsi linkusi bendrauti. Sėkmės tau.
lolita
Nežinau, kaip elgtis, patarkite...
Su vyru santuokoje gyvename trylika metų, pradžioje pirmus tris metus vyras buvo idealus visais atžvilgiais. Jo ryšiai su giminėmis buvo galima sakyti jokie, jie praktiškai tarpusavyje nebendravo. Visi gyveno savo gyvenimus ir nesidomėjo vieni kitais. Vyro vaikystė buvo sunki, tėvai išsiskyrė kai jam buvo vos šeši mėn. amžiaus. Jis gyveno tai su močiutėmis, tai su motina. Motina jo sugyventinius keisdavo nepameluosiu sakydama kaip kojines, nes jau ir mes kai buvom vedę aš nebesuprasdavau, nes labai retai tesutikdavau, ar čia tas pats sugyventinis, ar kitas. Vyras visą laiką pykdavo ant artimųjų, kad jie mažai bendrauja su juo, bet tuo pačiu ir man sakydavo, kad jam nieko ir nereikia, nes jis turi mane ir dukrytę. Penkeris metus labai retai susitikdavo su giminėmis ir visiems buvo gerai. Bet per tą laiką vyras įkūrė savo firmą, atsistojom kaip reikiant ant kojų ir nepatikėsite - giminė atsirado. Jo motina pas anūkę neateidavo niekada, o ir dabar nesidomi, kaip jai sekasi. Vienu žodžiu jie apsireiškia, kai jiems ko nors reikia, ar nuvežti kur, ar pinigų. Jo sesuo į svečius užsuka tik kai yra prigėrusi ir nori dasibaigti, o kitą dieną ar savaitę ar mėnesį net neskambina, o jei jau paskambina tai žinom, kad su sugyventiniu susipyko ir, kad reikia pinigų. O dabar atsirado vyro tėvas „bomžas“, policija atėjo pas mus į namus rodė nuotr., mes pasakėm, kad vyras nėra matęs savo tėvo negali atpažint. Ir nepatikėsite - vyras kitą dieną man nieko nesakęs nuėjo i ligoninę pasišnekėt su tuo „bomžu“ ir sužinojo, kad tikrai jis jo tėvas neturi kur gyvent, be kojos, kalejime atsėdėjęs devynioliką metų, neturi net dokumentų. Vyras pradėjo jį lankyt ligoninėje supratau, kad čia tuo nesibaigs, vyras man pradėjo užsimint, kad tėvas galėtų gyvent mūsų sodyboj ir per didelius ginčus vis dėlto parvežė pas mus į sodybą. Dabar jis išlaiko tėvą pilnai, nes jis niekada nebuvo niekur dirbęs, Darbo biržoj nestovėjo tai nieko ir negauna. Vyras apvežiojo, protezą uždėjo sutvarkė visus dokumentus, tėvui beje tik penkiasdešimt du metai. Tai va dabar jis gyvena sodyboj pradžioj apsitvarkydavo, nes jis pilnai vaikšto, o dabar kai apsiprato, tai pradėjo išgėrinėt daro tik tai ką nori, kai mūsų draugai atvažiuoja į sodybą tėvas sėdi pirmas prie stalo, vyras nedrįsta nieko pasakyt. Sodyboj jam davėm namelį atskirame sklype, mes esam šalia pasistatę namą, man net prie draugų nepatogu: ateina, atsisėda ir laukia gal kas alaus atsivežė. Vaiko gimtadienis buvo kūmynai atvažiavo, jis pirmas sėdi, rūko pavėsineje, nors aš pati nerūkau, nežinau nei ką jam sakyt. Dabar jis nori su vyro motina sueit gyvent, ta grįžus iš užsienio atvažiavo į sodybą, nuėjo tiesiai pas tėvą jam atvežė alaus, skudurų, nes Anglijoje šiukšlyne dirba, o anūkei - nė saldainio, taip elgiasi, kaip nieko ir nebūtų. Vyras sakė, kad su motina nebendraus, kadangi ji jam nei skambino iš užsienio ir kai grįžo jo tėvui girta paskambindavo, mums - ne. O kai už savaitės vyrui paskambino, jis vėl jam „mamytuk gerai“, kur reikia vėl ten veža, nors man sako „kokia ji brūdas“ ir t.t. Tai kas čia vyksta, paaiškinkit man, ir kaip man elgtis šioje situacijoje, nes aš esu pasiruošus jo tėvą išvyti iš savo namų, bet dar valdausi, noriu sužinoti jusų nuomonę.
Ramunė Žumbakienė Lolita,
Panašu, kad jūsų vyras labai susirūpinęs šeimos, kurios neteko vos tik gimęs, atstatymu. Akivaizdu, kad jam tai yra labai svarbu, nepaisant visų kylančių prieštaringų vertinimų ir su tuo susijusių išgyvenimų. Pasikalbėkite apie tai su vyru, pabandykite suprasti, kas čia vyksta su juo, išsakykite, kaip jūs dėl to jaučiatės. Jeigu bus per daug sudėtinga, galite kreiptis konsultacijos į psichologą ar psichoterapeutą, konsultuojantį poras arba šeimas.
Tomas
Laba diena. Man 24 m. Prieš porą metų baigiau universitetą, turiu darbą, antrą pusę, butą ir t.t. Atrodytų visko ko reikia. Tačiau niekaip negaliu nurimti ir negalvoti, ką galėjau padaryti kitaip, gal kažko nepadaryti ir panašiai. Nesvarbu kur bučiau, ką veikčiau - vis jaučiu sąžinės graužatį. Visi aplinkui atrodo žmonės be problemų, jiems viskas pavyksta, tik ne man. Bet jei būčiau kažką daręs ar daryčiau kitaip, gal būtų geriau? Būna, kad galvoju apie tai ką padariau vakar, užvakar ar net šiandien. Nebūtinai tai reikšmingi dalykai, tiesiog manau, kad juos padariau ne taip kaip būtų padaręs kitas žmogus. Ar aš galiu ką nors padaryti gerai arba bent padaręs apie tai negalvoti? Taip pat nerandu motyvacijos kažko siekti gyvenime, nes žinau, kad ir po 5 metu, galvosiu, kad viską galėjau padaryt kitaip, taip kaip padarė ar padarys aplinkui esantys žmonės.
Ramunė Žumbakienė Tomai,
Neparašėte savo klausimo, tačiau iš laiško matyti, kad jus kankina didelis nerimas. Neaišku, kiek šis nerimas trunka. Spėju, kad jau ilgiau nei savaitė ar dvi. Todėl jums būtina kreiptis pagalbos į psichiatrą-psichoterapeutą.
12 3 4

Klausti specialisto:

Vardas*
El. paštas
Klausimas*
* žymi privalomus laukus
Urinoterapija
Eli.lt Testai