• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai
Ramunė Žumbakienė
Psichologas
Ramunė Žumbakienė
Adresas: Kauno Kalniečių poliklinika, Psichikos sveikatos centras
Pagrindinės darbo kryptys: psichosomatiniai sutrikimai, vaikų raidos ir emocinės būsenos diagnostika, stipriųjų ir silpnųjų pusių analizė, darbas didinant potencialias tobulėjimo galimybes (individualiai ir grupėse). Konsultavimas vaikų – tėvų tarpusavio santykių problemoms spręsti.


Ingrida
Laba diena. Turiu tokią kaip ir problemą. Susipykau su savo geriausia drauge. Na šiaip, net nesusipykau, ji tiesiog atėjo, „metė ignorą“ ir pradėjo apkalbinėt su kita drauge. Ir dabar mokykloje esu viena, bet tai ne didžiausia problema, nes tuoj bus vasaros atostogos. Bet tai mane labai skaudina. Dar buvau jai paskambinus paklausiau, kodėl? kas atsitiko? O ji tik atsakė – „tiesiog“. Ir aš žinau, kad tai gali ilgai tęstis. Ji dabar siekia, kad būčiau kvailės vietoj. Žemina. Bet nenoriu to daugiau kęst, nors tai prasidėjo pirmadienį. Ir dar nežinau, ką daryt. ://
Prašau, patarkit. Dėkui.
Ramunė Žumbakienė Ingrida,
Tau būtina pasišnekėti su kuo nors apie tai, ką šiuo metu išgyveni ir kas su tavimi vyksta. Geriau, kad tai būtų kita draugė ar koks suaugęs žmogus, gal kokia artima giminaitė, pažįstama teta, kuria tu pasitiki, su kuria gali atvirauti, kuri moka išklausyti. Kam to reikia? Kad pati labiau susivoktum savo jausmuose ir mintyse. Tik tuomet galėsi ieškoti sprendimo, kaip tau elgtis toliau ir ką daryti. Atsakymas dažniausiai yra visada paprastas ir visai šalia tik paprastai jausmų sumaištis trukdo tai pamatyti. Linkiu sėkmingai surasti, kas tave gali išklausyti.
Wiola
Įveikiau sunkią ligą... Tačiau du metus gyvenau tarp dangaus ir žemės. Labai sunku vėl grįžti į realų pasaulį. Nuo ko pradėti??? Manau, kad pasikeičiau. Turiu šeimą, todėl mano noras gyventi kitaip sunkiai įgyvendinamas. Gydytoja sakė: mylėk labiau save... Bet kaip? Kai labiau rūpi artimi žmonės.
Ramunė Žumbakienė Wiola,
Turite šiai dienai daugiau klausimų ir dvejonių, nei aiškumo ir stabilumo. Jums būtinas pastovus bendravimas su asmeniu, kuriuo pasitikite ir galite savo abejonėmis pasidalinti. Nesvarbu kas tai bus – draugė, mama, teta, kunigas ar dėmesinga vienuolė, gydytojas ar psichologas. Svarbu, kad nors kartą per savaitę jūs galėtumėte susitikti ir kalbėtis apie tai, kas jums rūpi, kas neramina. Jei tokio žmogaus savo aplinkoje nerandate, galite skambinti nemokamais telefonais: Pagalbos moterims linija - 8 800 66366 (darbo laikas I-V 10-21 val.), Jaunimo linija 8 800 28888 (dirba I-V 16:00-07:00, VI-VII visą parą), Vilties linija 8 800 60700 (dirba visą parą).
Sėkmės grįžtant į realų pasaulį!
Nusivylusi
Labas vakaras. Rašyti jums ilgai dvejojau, bet pasiryžau. Man 16 metų. Turiu problemų, nemoku bendrauti su žmonėmis, o ką kalbėti apie nepažįstamus. Bėda ta, kad greitai baigsiu 10 klasę ir teks išeiti į kitą mokyklą, kur teks susipažinti su naujais žmonėmis. Liūdniausia, kad per 10 metų savo klasėje nesusiradau nei vieno draugo. Mane atstumia daugelis, nuo bendraklasių iki pačių artimiausių žmonių. Mano sesuo ir pusseserė suranda bendrą kalbą, abi šneka apie vaikinus, jos kaip sesės, o aš nors ir kaip bandau prisigretint, būnu tik skaudžiai „nustumiama“ į šalį. Buvo ir tokių atvejų, kai abi išvažiuodavo prie upės ir man meluodavo, kad buvo pas pusseserę. Vieną kartą man sesuo pasakė, kad gėda jai su manim būti. Su tėčiu beveik nebendrauju, nes jam rūpi jo draugai ir butelis, mano mama visada užsiėmusi, su sese neturiu bendros kalbos, neturiu kam išsipasakoti, daug kartų bandžiau keistis, bendrauti, net pas psichologą buvau: jis man pasakė, kad esu miela ir normali mergina, bet aš žinau, kad turiu problemų, kurios gali man labai pakenkti. Patarkite, prašau, jei galite. Ačiū.
Ramunė Žumbakienė Nusivylusioji,
Manau, kreipdamasi pagalbos pas psichologę negavai jos tokios, kokios tikėjaisi, nes nebuvai pakankamai atvira ir nuosekli. Likai pati viena su savo žinojimu apie “problemas, kurios gali tau labai pakenkti”. Tavo laiške labai neaišku, ką reiškia “nemoku bendrauti su žmonėmis”. Ar tu tik pyksti ant savo artimųjų, ar tu dėl tam tikrų priežasčių iš viso niekuo nepasitiki, ar lauki iniciatyvos iš kitų???? Viena, kas yra aišku,- tai, kad nuo rudens eisi į naują mokyklą. Tai nauji iššūkiai ir galimybės. Pasinaudok šia galimybe kurti naujus santykius! O iki tol ieškok būdų bendrauti su savo mama. Nepaisant jos užimtumo, ji nėra išvykusi į kitą šalį. Juk tu ją turi!
Ieva
Mane kankina didelė problema.Su draugu draugaujame metus. Pusę metų viskas buvo idealu, tvirti santykiai, pasitikėjimas. Buvau linksma, besišypsanti...Staiga vieną vakarą netyčia sužinojau, kad mūsų draugystės pradžioje jis sutiko draugauti su savo buvusia mergina, nors mums pradedant draugauti buvo išsiskyrę, ji net buvo pas jį namuose, nors man sakė kitaip. Žinau, kad tai buvo prieš jo valią, jis jos nemylėjo ir pan. Tačiau dingo tikras pasitikėjimas. Jaučiausi išduota. Žinau, kad jis be proto myli mane, mes už mėnesio tuokiamės. Gyvename dabar skirtinguose miestuose. Tačiau mane kankina pykčio priepuoliai, jei jis ilgiau neatrašo man, draudžiu eiti susitikti su draugais, pykstu, kad užima rimtas pareigas kolegijoje, kurioje studijuoja. Žinau, kad jam tenka rengti įvairius renginius, todėl tenka su daug kuo bendrauti, jis aktyvus žmogus, jam to reikia. O aš esu tyli, rami, nedrąsi. Pykčiai kankina tiek mane, tiek jį. Jis labai daug ką dėl manęs daro, stengiasi, visą laiką skiriam man, kai būname kartu. Žinau, kad daugelis vaikinų gal net dešimtadalio laiko neskiria savo panelėms, kiek maniškis. Maniškis labai geras žmogus... Jis visada mane palaiko, niekada man nieko nedraudžia, o aš jam viską... Žinau, kad jam labai reikia mano palaikymo dėl savo veiklos, bet aš tegaliu atsakyti pykčiu, nepasitenkinimu, griežtumu... Bet to staigaus pykčio negaliu numalšinti, tada jis sugadina visą dieną. Be galo jį myliu ir negaliu gyventi, žinau, kad tai žmogus su kuriuo praleisiu visą gyvenimą, bet jaučiu, kad mane griaužia pavydas ir tai mus abu žudo. Dabar tesugebu liūdėti, o taip norėčiau sugrąžinti senus laikus, kai abiems buvo labai gera kartu... Nežinau, ką daryti... Baisu, kad ir tie santykiai sugrius... Prašau pagalbos, gal tam yra paaiškinimas?
Ramunė Žumbakienė Ieva,
Iš jūsų laiško akivaizdu, kad jūsų pačios nuotaikos subjuro po to, kai sužinojote apie tai, kad draugas palaiko draugystę su buvusia mergina. Šiuo metu panašu, kad pavydas užgožia visas džiaugsmo akimirkas. Jūsų susirūpinimas, kad „santykiai sugrius” turi realų pagrindą – jūsų pyktis (“aš tegaliu atsakyti pykčiu, nepasitenkinimu, griežtumu”). Galbūt tau padės Harriet Goldhor Lerner knyga “Pykčio šokis”, leidykla VIA RECTA, 2000 m.
Sandra
Laba diena, man 21. Vidurinę baigiau prieš dvejus metus. Pirmaisiais metais po baigimo niekur nestojau, nes nežinojau, ko noriu, gąsdino pasikeitimai, nors mama įkalbinėjo stoti į bet kurią aukštąją mokyklą. Po to jaučiausi labai prastai, neišeidavau iš namų, bijojau susitikti su buvusiais klasiokais ir išgirsti jų klausimą ''Kur įstojai?'' ir nustebusius žvilgsnius į atsakymą ''niekur''. Praėjo metai, aš įstojau, bet vėliau mokslus nutraukiau dėl atstumo, baimės viską sugadinti, o gal pradėti? Dabar mama nuolatos priekaištauja, kad man laikas pradėti savo gyvenimą, nesėdėti jai ant kupros ir nevaidinti depresijos. Ji nuolatos man primena, kad dvejus savo gyvenimo metus iššvaisčiau veltui. Aš tai suprantu, bet tai mane verčia jaustis menka, nepasitikinčia savimi. Nežinau ką daryti? Juk laiko neatsuksiu. Kaip man įprasminti savo gyvenimą? Kaip pradėti gyventi savarankiškai ir pamiršti praeitį?
Ramunė Žumbakienė Sandra,
Panašu, kad tu nevaidini depresijos, bet jautiesi depresyviai. Ko gero mokyklos baigimas buvo per greitas, dar nespėjai susivokti, ko nori, buvai įsitraukusi į mokinės gyvenimą ir viskas baigėsi. O kaip gyventi toliau – nei išmaniai, nei susigaudei. Praėjo jau du metai, bet kiek suprantu, tavo pasimetimas nepajudėjęs iš vietos. Gali būti, kad ir depresiškumas užsitęsęs. Įprasminti savo gyvenimą turėtum dirbdama kokį nors darbą. Tačiau jei galvoji apie studijas, kurioms trukdo įvairaus pobūdžio baimės būtina kreiptis į psichologą dėl tavo būsenos įvertinimo. Galbūt reikės ir gydytojo psichiatro konsultacijų dėl gydymo, kad atstatyti tavo nuotaikas.
Selina
Laba diena. Dažnai kai susipykstu su sau artimu žmogumi, nebemoku šnekėtis ir spręsti problemų šnekant. Nežinau kodėl, tačiau visada kai būna sunku ir reikia išlieti savo mintis man labai sunku sutvardyti savo emocijas, ašaros pradeda pačios riedėti, gerklėje atsiranda tarsi kumštis, kuris neleidžia pasakyti tai, ką noriu, ir pastoviai problemos lieka neišspręstos, ir viskas kaupiasi giliai širdyje... Gyvenime tikrai esu patyrusi daug skaudžių akimirkų, artimo žmogaus netekimo, visiškas nepasitikėjimas žmonėmis, trūkumas su kuo galėčiau pasikalbėti apie savo problemas... Kaip išmokti tvardyti savo emocijas ypač sunkiais momentais? Gal galite ką patarti?
Ramunė Žumbakienė Žmonės tokie jau sutvėrimai, kad jiems būtinas bendravimas su kitu žmogumi. Ir jei nėra su kuo tau pasišnekėti, tokį darbą dirba psichologai. Kiekvienas šeimos gydytojas, nesvarbu, kur jis dirba, turi galimybę nukreipti savo klientus nemokamoms psichologo konsultacijoms. Tam Lietuvoje sukurti Psichikos Sveikatos Centrai, kuriuose dirba ne tik gydytojai psichiatrai, bet ir psichologai, socialiniai darbuotojai
Tvardyti savo emocijas ypač sunkiais momentais – tai nepaprastas gebėjimas, ypač jausmingam, jautriam aplinkai žmogui. To galima ir reikia mokytis, būna daug įvairiausių kursų, apie kuriuos tu gali pasiteirauti pas mokyklos psichologę (jei neklystu, esi moksleivė), galima kreiptis ir į Pedagoginę Psichologinę Tarnybą (PPT), kuri yra kiekviename mieste ir rajonų centruose. Taip pat įvairūs mokymai būna ir Psichikos sveikatos centruose. Tvardyti savo emocijas ypač sunkiais momentais mokėsi tik tuomet, kai mokėsi valdyti save kasdien. Tai yra savęs valdymas - kai žmogus nėra priklausomas nuo emocijų, o emocijos jam padeda kurti savo gyvenimą ir santykius su kitais žmonėmis. Informaciją apie įvairius seminarus gali rasti tinklapyje www.psichologija.suzinok.info
Giedre
Labas vakaras. Ką man reikėtų pakeisti savo gyvenime, kad būčiau laiminga? Nes nesijaučiu tokia esanti. Nors turiu viską: mylinčią šeimą, vaikiną, tikrų draugų, esu aprūpinta ir pinigais, ir viskuo, ko man reikia, mokausi labai gerai. Mėginau pakeisti aplinką, užsirašiau į naujus užsiėmimus, tikėjausi, kad man tai bus į naudą, tačiau viskas veltui. Nesuprantu, ko man trūksta... Kaip atrasti tą gyvenimo džiaugsmą?
Ramunė Žumbakienė Giedre,
Savo laiške parašei tai, ką turi ir savo gebėjimus. Tai gyvenimo duotybės. Tačiau nieko neparašei apie savo jausmus, išgyvenimus, svajones. Gyvenimo džiaugsmas – tai gyventi savo gyvenimą. Tai yra būti vienovėje su savo norais, mintimis, išgyvenimais. Manau, labai naudingi tau būtų šiame gyvenimo etape pokalbiai su psichoterapiautu, kad pagelbėtų labiau pažinti savo tikruosius poreikius ir tai, ko tu pati nori iš savęs.
Kristina
Laba diena, su vaikinu draugaujame jau virš 2 metų, labai vienas kitą mylime ir per šią vasarą labai suartėjome. Daug laiko leidome kartu ir viskas buvo tarsi pasakoje. Tačiau jau nuo rugsėjo, kai abu pradėjom studijuoti, viskas pasikeitė. Visą savo laką jis skiria mokslams ir kitai veiklai. Tuo tarpu aš turėdama daugiau laisvo laiko labai išgyvenu, kad negalime dažniau matytis. Susitinkame maždaug kas dvi savaites (vasarą susitikdavome kas dvi tris dienas) ir dažnai jaučiuosi jam svetima bei vieniša. Tarsi jis būtų kitas žmogus, o mes dar tik pradėtume bendrauti. Neseniai pradėjau mąstyti, ar iš viso jį myliu ir kas mus sieja, norėjau jį palikti, tačiau ilgiau pagalvojusi nusprendžiau viską tęsti. Vaikinas žino apie tokią mano vidinę būseną ir bandė man padėti, dažniau skambindavo, daugiau dėmesio rodydavo. Bet trūkt už vadžių ir vėl iš pradžių. Kaip man susitvarkyti su savo emocijomis? Nes labai sunkiai sekasi susikoncentruoti į mokslus. Noriu su juo būti, bet gal aš tik prisirišusi prie jo? Nenoriu jo skaudinti, bet jei mūsų santykiai nepasikeis, nežinau, ar ištversiu tokias santykių bangas dar tris metus. Visus tuos trumpus suartėjimas ir ilgus nutolimus. Kaip man susigaudyti savo pačios emocijose ir jausmuose? O gal tai tik sunkus laikotarpis, kurį išgyvena dauguma porų?
Ramunė Žumbakienė Kristina,
Normalu norėti būti su mylimu žmogumi kuo dažniau kartu. Vienas kitą matyti, jausti, liesti. Tačiau po ilgo nesimatymo tu jautiesi žmogui lyg svetima. Arb tai reiškia, kad tu dėl nesimatymo tiek pyksti, kad nebegali susitikimo metu džiaugtis judviejų santykiais. Ar juose yra dar kažkas pasikeitę? Turėtum iš tiesų skirti laiko “susigaudymui”, kodėl tau sunku išbūti be draugo artumo.
Monika
Sveiki. Turiu tokią problemėlę. Esu mergina, man 18 metų. Prieš metus pradėjau draugauti su metais vyresniu vaikinu. Išdraugavom metus, labai prisirišom vienas prie kito. Kokius 4 mėnesius viskas buvo gerai, matėsi, kad jis tikrai mane labai myli, aukojasi, būna šalia. Aš taip pat jį labai mylėjau. Bet turėjau ydą – mėgdavau kartais pameluoti. O to jis labiausiai nekenčia. Pradėjom dėl to pyktis, stengiausi dėl jo pasikeisti, bet jis mane paliko. Labai dėl to išgyvenau, maniau, juk tai tik menkas melas, niekada nebuvau jo išdavus. Labai daug iškentėjau, kol vėl jį susigrąžinau.
Dabar prieš kokį mėnesį jis vėl mane paliko, už neatvirumą ir nepaisant to išvadino baisiausiais žodžiais. Nenorėjo klausytis nei pasiaiškinimų, nei nuoširdzių atsiprašymų.
Tuo metu naujoje mokykloje pradėjau bendrauti su kitu vaikinu. Jis nuoširdus, mielas, draugiškas, jausmingas. Pradėjome susitikinėti ir po mokyklos. Per porą savaičių pripratome vienas prie kito, tačiau giliai širdyje norėjau susigrąžinti savo buvusį.
Šis vaikinas žinojo, kad ilgiuosi buvusio, tačiau vis tiek buvo šalia, palaikė.
Dar po poros savaičių pradėjome draugauti. Bet dabar buvęs nori mane susigrąžinti. Esu labai pasimetusi. Gaila palikti dabartinį vaikiną, kuris buvo šalia, kai visi kiti nuo manęs nusigręžė. Be to jis netekęs abiejų tėvų, turėjęs sunkią vaikystę, daug ištvėręs ir be manęs nieko artimo nebeturi šalia. Matau, kad jam labai sunku bus be manęs. Esu labai pasimetusi ir man labai sunku priimti sprendimą.
Norėčiau sulaukti patarimų. Ačiū
Ramunė Žumbakienė Monika,
Deja, bet konkrečių patarimų šioje situacijoje nėra. Pabandyk į savo situaciją pažvelgti kiek iš šalies: Su vienu vaikinu tau yra paprasta ir gera, tau jo gaila, jautiesi jam svarbi. Jis yra šalia, net ir tuomet, kai kiti nusigręžę. Tačiau kitam vaikinui jauti stiprius jausmus, kurie verčia tave “kartais pameluoti”. Jis šio melo nekenčia, dėl to jūs nuolat pykstatės. Perspektyvoje ko gero taip bus ir toliau, kol jausi jam stiprius jausmus. Ko tu pati iš tiesų nori? Kada tu labiau jautiesi savimi? Kuriame santikyje tu jauti gyvenimo pilnatvę? Ar tame, kur daugiau aistros, ar tame, kur daugiau paprastumo, jautiesi labai reikalinga? Mano vienintelis patarimas – nuoširdžiai atsakyk sau į išvardintus klausimus. Sėkmės.
Gabrielė
Labas, turiu viena problemą, niekaip negaliu susirasti vaikino. Kur priežastis? Sunku pasakyti, dažniausiai pamatau vaikiną, ir jis nėra simpatiškas, bet labai geras ir tiesiog gera bendrauti, bet negaliu niekaip savęs prisiversti apskritai su juo susitikti. Labai vertinu grožį ir dėl to jaučiuosi kvailai, pradeda kilti mintys – o jeigu kas mane pamatys su negražiu vaikinu, ką galvos ir pan. Net neįsivaizduoju ką daryti?
Ramunė Žumbakienė Gabriele, suprantu, kad grožis jaudina, nuteikia maloniai be jokių papildomų pastangų. Bet juk už grožį tau labiau rūpi tai, ką kiti pasakys. Vertėtų pagalvoti, jog būnant su negražiu vaikinu kiti gali tik labiau pastebėti jūsų pačios grožį. Ar jums reikia vaikino konkurento, su kuriuo konkuruotumėte, į kurį visos atkreiptų dėmesį ir norėtų nuo jūsų nuvilioti? Gal jus tai labiausiai ir jaudina? Tik nenorite to prisipažinti? O gal jums turėti vaikiną reikia tik tam, kad kiti tai matytų, apie tai kitiems galėtumėte pasakyti, parodyti ir kitiems būtinai tai turi patikti?!
Jūsų laiške atsiskleidžia didelė sumaištis, ko pati norite, kas jums svarbu. Jei rūpi šalia gražus vaikinas tam, kad pakelti savivertę: “atseit aš tokia ypatinga, nes šis ypatingasis yra šalia manęs”,- jums reikalinga psichologo pagalba susivokimui apie save.
Simona
Laba diena.
Turiu skundų dėl dukters. Ji beprotiškai yra kompleksuota, nors jai dar tik 16 metų. Atrodys greitai kaip sena „boba“ per savo tuos stresus. Iš tiesų ji kompleksuoja labiausiai dėl dviejų priežasčių.
1) Spuoguotas veidas. Bandėme gydyti įvairiai. Buvome ir pas šeimos gydytoją, bet ji pasakė vykti pas odos specialistą. Kaip bebūtų gaila mums tokios galimybės nėra. Gyvename kaime.
2) Figūra. mano dukra tikrai nėra stambi. Ji normalaus sudėjimo, gal turi šiek tiek platesnius klubus, bet gi tai daugeliui vaikinų patinka. Tačiau jai viskas atrodo atvirkščiai.
Labai prašau, patarkite ką man su ja daryti?
Ramunė Žumbakienė Simona, visi kompleksai ateina iš vaikystės ir paauglystės (išskyrus trauminius įvykius, kurie gali įvykti bet kuriame amžiaus tarpsnyje). Dėl to labai svarbus jūsų palaikymas – kada jūs ja žavitės kaip jauna, nuostabia, besiskleidžiančia gėlele (mergele). Kaip tai dukrai parodote, pasakote. Paklauskite savęs, kas jus džiugina jūsų dukroje, kokie pokyčiai kūne kėlė nerimo ir jums paauglystėje. Dėl kokių pokyčių jūs esate su ja solidari, o kurių gal net šiek tiek pavydite. Paatviraukite su dukra kaip vyresnė moteris. Tai tirpdo visus kompleksus. Pabandykite ją suprasti, o ne ką nors „padaryti“, kad taip nebūtų. Priimti save kitokią, besikeičiančią ir juo labiau kažkokią kitokią nei draugės(o gal net kaip mama, sesuo ar močiutė) – nėra lengva. Neretai moterims tai užtrunka ir iki brandaus amžiaus. Pagal amerikiečių apklausas prieš dešimtmetį 77% moterų yra kuo nors nepatenkintos savo kūne.
Kai negalite nuvykti pas odos specialistą (čia įvertinamas odos tipas, „spuoguotumas“ ir parenkamos priemonės) galima rasti kosmetologų konsultantų ir internete. Jie gali patarti ne tik kaip rūpintis oda, bet ir kaip maitintis, kad spuoguotumas būtų mažesnis, kokios „liaudiškos“ priemonės tinka.
Sandra
Laba diena. Papasakosiu trumpą savo istoriją. Prieš daugiau nei metus po kivirčo su draugu (nors kitą dieną ir susitaikėme) atsirado keistas jausmas, tiksliau nenoras tvarkytis, ką nors veikti, pradėjau į daug ką žiūrėti pro pirštus, dingo noras tobulėti ar kažko siekti. Bet po pusmečio susiėmiau ir viską pradėjau keisti. Man puikiai sekėsi, bet tik iki šios vasaros vidurio. Vėl užpuolė tie patys nemalonūs jausmai, nenoras stengtis, dingo motyvacija ir net atrodo, kad aš nieko nesugebu. Kodėl taip atsitinka? Ką galėtumėte patarti?
Ramunė Žumbakienė Labas, Sandra
Tai,ką tu pasakoji, panašu į tuos momentus, kai žmogus staiga kažko netenka, įvyksta baisi nelaimė, ar kažkas, kas apverčia lig tol buvusį pasaulį aukštyn kojom. Būna, kad po tų įvykių, žmonės suserga depresija.Tada tikrai nieko nebenori ir nebegali daryti įprastų savo darbų ar įpareigojimų, praranda interesus, nutrūksta santykiai. Labai neaišku, kas vyko tuos pusę metų, kol pavyko “susiimti”. Kas tie vaistai, kad viskas pradėjo keistis. Šiaip savaime niekas nevyksta. Būtina asmeninė analizė, kad pačiai sau galėtum atskleisti tuos dalykus, kurie padeda tau valdyti savo sėkmę. Nesvarbu, kad jų teigiamas poveikis yra pusmetis. Įsivardinus savo sėkmės receptus, jais lengva sąmoningai naudotis. Tad siūlau tau apie savo situaciją kalbėtis su tau prieinamu psichologu, psichoterapeutu (galima klausti šeimos gydytojo,,kur kreiptis, su kokiu centru jis yra sudaręs sutartį – tuomet konsultacijos bus nemokamos).
Taip atsitinka dėl daugelio dalykų. Kiekvienam vis kitaip. Ir pagalba, ar priemonės, kurios realiai padeda “susiimti”, kaip tu rašai, ar išlipti iš to pasyvumo ir apatijos yra įvairios. Nėra universalių, visiems tinkančių receptų. Pokalbis su kitu žmogumi padeda pamatyti savo situaciją išsamiau, detaliau, aiškiau.
Marija
Laba diena, turiu problemą, kuri man neduoda ramybės. Su vaikinu draugauju apie metus, ketinam tuoktis. Viskas atrodė idealu, kol vieną dieną netyčia aptikau, kad jis susirašinėja su viena panele, planavo susitikti, tai mane labai įskaudino. Pakėliau “vainą”, bet jis prižadėjo daugiau taip nedaryti, prisiekinėjo mane mylįs, tai atleidau. Bet kiek vėliau pamačiau, kad jis vis dar palaiko ryšius su savo eks-panom ir vis dar saugo jų nuotraukas. Kalbėjom apie tai daug kartų, pykomės, aš vėl norėjau skirtis, bet vėliau šiaip ne taip vėl atleidau, nes prižadėjo nuotraukas išmesti ir ištrinti visus kontaktus. Nepaisant atleidimo aš niekaip negaliu pamiršti, ką jis padarė - nusivyliau juo ir nebepasitikiu visai. Nebežinau, ką daryti, o gal as paranojikė?
Ramunė Žumbakienė Labas, Marija
Labai liūdnai skamba tavo laiškas. Tu rašai, kad nepaisant atleidimo, tu nepasitiki draugu visai, esi juo nusivylusi. Draugas – ne tavo vaikas, kuriuo vis iš naujo nusivili ir vėl imi tikėti, nes turi daug lūkesčių, leidi iš naujo psitaisyti. Jei tavo draugo pomėgis turėti daug draugių, bendrauti ir susitikinėti su merginom, kurių tu nepažįsti, tau nepriimtinas, jums – nepakeliui. Nebent tuo atveju, jei esi jo mokytoja ir nori ko nors jį išmokyti. Tad daryti ir klysti, vėl iš naujo suteikti galimybę – tinka. Tačiau jūsų santykis kitas – jūs ruošiatės kurti šeimą ir būti lygiaverčiais gyvenimo partneriais. Puiku, jei mylite vienas kitą. Tačiau santuokai būtinas pasitikėjimas vienas kitu ir pagarba. Būna, kad žmonės tik po daugelio metų, po daugelio išbandymų nusivilia vienas kitu ir išsiskiria (paprastai jie jau būna sukūrę šeimą ir skirtis yra dar sunkiau, nes tuomet skiriasi ne tik jie du, bet ir vaikai).
Nepaisant to, kad buvai įskudinta, pastaruoju metu net galvoji apie save nuvertinančiai. Tau tai tikrai skaudūs dalykai. Manau, šiuo metu tau būtinas didelis palaikymas. Pasikalbėk su geriausia drauge. Paprašyk, kad ji tau papasakotų, kaip jai iš šono atrodo jūsų situacija ir tavo nusivylimas.
Zofi
Laba diena, prieš 2 metus pusmetį dirbau mokykloje mokytoja, darbas buvo visai nieko, tik mane nugalėjo klasės neklausymas. Esu ramus, negriežtas žmogus, ir dirbčiau toliau mokykloje, tik kaip man išmokti valdyti klasę? Vėl grįšiu dirbti į mokyklą. Gal pasiūlytumėte
kokių knygą šia tema? Dažnai tenka išgirsti, kad reikia “kieto” charakterio dirbti ten, ir lietuviškai pasidžiaugia, kad ne man ten būti... Mano išsilavinimas tik darbui mokykloje, ir darbas visai patinka, tik nesuvaldau grupės, visad yra piktybinių užvedėjų, net jei klasė rami. Galvoju, kaip man sugriežtėti darbui mokykloje? Ačiū:)
Ramunė Žumbakienė Labas, Sofija
Valdyti klasę ar auditoriją – yra didelis menas. Kiekvienas pedagogas turi savo metodus ir praktikos dėka juos tobulina. Vertėtų ir jums prisiminti, ką apie tai sako jūsų asmeninė patirtis. Kokius prisimeni mokytojus, kurie klasę mokėjo valdyti, kokie jų buvo taikomi metodai. Gal ateis kokia įžvalga prisiminimas, iš kurio galite pasimokyti.
Kitas dalykas, reikėtų skirti laiko įvertinimui ir apsvarstymui, kokios jūsų asmeninės savybės galėtų padėti suvaldyti klasę. Kaip jūs pati suprantate, kas yra klasės suvaldymas? Tada galėsite ir pati įvertinti, jog klasė jau suvaldyta. Atsakymų į šiuos klausimus galima ieškoti ir patčiai, galima aptarti ir su mokyklos psichologe, ar su patyrusiu pedagogu, kuris pačiai yra autoritetas.
Mano kolegės, dirbančios PPT (Pedagoginė Psichologinė Tarnyba), rekomenduoja skaityti šias knygas: 1.Roma Vida Pivorienė, Nijolė Sturlienė (2005). Mūsų klasė, Knyga klasės auklėtojui. Vilnius, Tyto Alba. 2.Vilma Sikorskytė-Voišnienė (1997). Klasės vadovo atmintinė. Vilnius, Eugrimas.
pasimetusi
Laba diena, šį savaitgalį su vyru planavom skrist į užsienį 2 savaitėms. Šiandien planai pasikeitė, nes aš bijau palikti sūnų vieną... Nebe pirmą kartą jis lieka pas senelius, bet šį kartą baimė labai didelė. Išgyvenu labai dėl to. Jam 3,5 metų. Man atrodo, kad gali nutikti kažkas baisaus, nes jis labai aktyvus berniukas. Man ir savęs gaila, nes, manau, kad tikrai nusipelniau atostogų, svajojau apie jas. Bilietai seniai nupirkti, viskas suplanuota... Bet... Kažkoks nerimas viduje kankina, nebežinau, kaip elgtis. Gal čia nuojauta kažkokia bloga? Prašau, patarkit kaip teisingai pasielgt? Ar niekur nevažiuot ir būt su vaiku, bet gailėtis savęs ir liūdėt? Ar važiuot ir ten išgyvent dėl vaiko, vis skambinėjant tėvams? Labai lauksiu Jūsų patarimo. Ačiū.
Ramunė Žumbakienė Laba diena, Gali būti, jog esate pervargusi ir jūsų nerimo jausmas yra padidėjęs. Gali būti, kad yra dar kokios nors aplinkybės, dėl kurių nerimaujate, nors šiuo metu apie jas ir negalvojate, ir tiesiog išgyvenate padidintą nerimo jausmą. Sunku tiksliai pakomentuoti jūsų situaciją. Galiu tik tik užduoti klausimus, kas jums pačiai padėtų susivokti, kas su jumis vyksta ir nuspręsti, skristi jums ar ne. Ar išgyvenate baimę prieš skrydžius? Ar pasitikite savo nuojauta? Ar manote, jog seneliai blogai rūpinasi jūsų vaiku? Ar vaikas jūsų prašė jo nepalikti? Ar turite patyrimą, kad pasigailėjote ir labai pergyvenote, jog palikote vaiką? Jei į didesnę šių klausimų dalį atsakėte “ne”, manau, tereikia susitarti kada, kiek kartų ir kam skambinsite atostogaujant.
1 23 4

Klausti specialisto:

Vardas*
El. paštas
Klausimas*
* žymi privalomus laukus