• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai
Ramunė Žumbakienė
Psichologas
Ramunė Žumbakienė
Adresas: Kauno Kalniečių poliklinika, Psichikos sveikatos centras
Pagrindinės darbo kryptys: psichosomatiniai sutrikimai, vaikų raidos ir emocinės būsenos diagnostika, stipriųjų ir silpnųjų pusių analizė, darbas didinant potencialias tobulėjimo galimybes (individualiai ir grupėse). Konsultavimas vaikų – tėvų tarpusavio santykių problemoms spręsti.


Li
Laba diena, esu 23 metų mergina. Jau labai ilgai mane kamuoja viršsvoris, esu 1,60 m ūgio, svoris 85 kg. Žinau, kad tai yra antro laipsnio nutukimas. Dažnai dėl to labai kompleksuoju, vis mėginu laikytis dietos, bet vis pritrūksta ryžto. Atrodo, jau lyg ir esu tvirtai apsisprendusi mesti svorį, bet užeina tokie periodai, kad iš nevilties tik dar labiau prikemšu savo skrandį ir po to vėl save dėl to graužiu, ir taip viskas iš pradžių – kaip užburtam rate. Pradedu suvokti, kad tai problemos ne vien valgymo, bet ir psichologinės, nežinau, kur kreiptis, su kuo galėčiau pasikonsultuoti, kas galėtų man padėti. Gal ką galite patarti? Nes kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad mane pradeda dėl to pulti depresija, nesinori nieko daugiau - tik prisivalgyti iki apsivėmimo ir daugiau nieko...
Ramunė Žumbakienė Li,
Taip, viršsvoris dažnai yra psichologinių priežasčių pasekmė. Priežastys gali būti labai įvairios, dažnai pačiam asmeniui iki galo nesuvokiamos. Tai neįsisąmoninti troškimai, nuslopintos emocijos, nepasitenkinimas esama situacija. Kol dar nėra aiškumo, ką gali keisti, tai gali bandyti savęs klausti, kuo savo gyvenime esi nepatenkinta, dėl ko alksta tavo siela, ką tu gali dėl to padaryti? Jei užsiimsi savistaba, jau po keletos dienų turėsi mažiausiai vieną atskymą. Jei tavo atsakymuose nebus aiškumo, ką tu pati gali dėl savęs padaryti, nes norėsi tik reikalauti iš kitų, tau būtina psichologo pagalba, o jei yra galimybė – psichoterapeuto. Galima kreiptis į tavo poliklinikai priklausantį psichinės sveikatos centrą, kur konsultacijos teikiamos nemokamai. Dauguma psichologų konsultuoja ir privačiai. Konsultuojančių mūsų žurnalo psichologų kontaktus galima rasti čia: http://www.asirpsichologija.lt/index.php?psl=redakcija
Roberta
Laba diena... Man po kelių savaičių bus 13 m., o aš jaučiuosi labai blogai. Man jau kelias savaites liūdna, verkiu dėl menkiausių dalykų, nenoriu su niekuo bendrauti, būnu užsidariusi kambary, valgyt nebesinori. Valgau, nes mama verčia. Anksčiau būdavau mokykloje pirmūnė, o dabar jau nebe. Matematika atrodydavo tokia lengva, visada gaudavau vien 10, o dabar atrodo taip sunku, neįveikiama. Kas man?
Ramunė Žumbakienė Roberta,
Panašu, kad tave kažkas slegia, gniuždo, kažkas atsitiko ar vyksta nuolatos, kas tave neramina. Tu nebeturi jėgų su tuo taikstytis ar kovoti (neaišku, kas vyko iki šiol). Tavo būsena depresiška, tačiau kas tiksliai tau yra, galėtų pasakyti tik psichiatras su psichologu (psichologai naudoja įvarius testukus žmogaus būsenai įvertinti). Tau su tėveliais reikėtų kreiptis į Psichikos sveikatos centrą, su kuriuo bendradarbiauja tavo gydytoja (ji gali nukreipti, siuntimas nėra būtinas, tačiau reikalingas tėvų sutikimas).
Gabriele
Laba diena, turiu kaip ir problemą. Man 19 m. Prieš 10 m. netekau tėčio, tai buvo labai skaudu, jis mirė nuo mano rankų. Tą naktį kaip ir buvo balius, daug svečių ir mama bendravo su vienu pažįstamu, buvo ir tėtis (jis mėgdavo išgerti), su mama jis išsiskyręs seniai. Tą naktį tėtis pasitraukė iš gyvenimo ir kartais ar kažkur giliai atrodo, kad viena iš priežasčių, kodėl jis tai padarė - kad mama bendravo su pažįstamu ir į jį nekreipė dėmesio Prieš kelis metus mama turėjo draugą ir jis man nepatiko labai, bandydavau mamai pasakyti, bet... nepavykdavo. Kartą mačiau, kaip prieš mamą jis pakėlė ranką - tada buvo be galo skaudu, buvau pabėgusi iki vakaro iš kambario, kad nematyčiau nieko. Dabar, ačiū Dievui, jo nebėra mūsų gyvenime. Bet atsirado mamos draugas, su kuriuo buvo pažįstama prieš kelis metus, ir netyčia rasdama jo žinutę mamos telefone supratau, kad jie susitikinėdavo. Bandžiau mamai pasakyti, kad bijau vėl pamatyti, kad ją skaudina, bijau vėl, kad atsitiks, kaip buvo su anuo vyru. Verkiu antrą dieną, naktim sapnuoju košmarus, bijau prarasti mamą, prarasti gerus santykius. Ji vis klausia, kodėl vis verkiu, nes esu nėščia ir ji be galo rūpinasi. Bet negaliu, labai bijau kažko ir manau, kad tai gali būti dėl sunkios praeities. Gal galit patarti, kaip nusiraminti ir į viską žiūrėti kitaip? Gal be reikalo bijau, bet negaliu nusiraminti, negaliu nei minčių atitraukti nuo viso to... Nežinau, ką daryti, noriu, kad mama būtų laiminga, bet tuo pačiu be galo bijau. Prašau patarkit, jei galite..
Ramunė Žumbakienė Gabriele, iš tavo laiško supratau, jog išgyveni jausmų sumaištį. Apie savo išgyvenimus ir neduodančias tau ramybės mintis turėtum kuo daugiau pasikalbėti su mama. Apie tai, kokie prisiminimai tau kelia nerimą, apie ką nuolat galvoji, kodėl galvoji, kad vėl viskas gali kartotis, kad gali prarasti gerus santykius su mama. Palaikyk savo santykius su mama kuo nuoširdesnius, rūpinkitės viena kita taip, kad galėtumėte atsiremti viena į kitą. Tam reikalingas ir jūsų atvirumas, ir kantrybė, ir dėkingumas.
Jei vis dar jausies labai nerimastinga, nuolat sapnuojanti košmarus, gali kreiptis konsultacijai pas psichologą, dirbantį jūsų poliklinikos PSC (čia gali padėti nukreipti jūsų gydytojas). Sėkmės
Paslaptyngoji
Sveiki. Man 15 m., vakar susipykau su geriausiu draugu ir man yra labai skaudu ir nebesinori su niekuom bendrauti tik savyje užsidaryti.. Jis mano širdžiai yra labai artimas, aš be jo, kaip nesava. Nebesinori man gyvent, noriu mirt, nes be jo man gyvenimo nėra. Nesinori man net bendrauti su draugais, aš net slapstausi nuo jų ir užsidarau savy su skausmu. Patarkite, ką man daryti?
Ramunė Žumbakienė Labas paslaptingoji,
Susipykti su širdžiai artimu žmogumi nėra pasaulio pabaiga, nors tuo metu, taip gali atrodyti. Tačiau susipykimo faktas tik liudija, jog abu turite skirtingą savo poziciją, savo nuomonę tam tikrais klausimais ir atsitinka, jog jos yra radikaliai priešingos. Tai dažniausiai trukdo suprasti vienas kitą. Rašai, jog nori užsidaryti ir su niekuo nebendrauti. Ko gero jautiesi labai įsižeidusi, nesuprasta, galbūt išgyveni didelę nuoskaudą ir nusivylimą. Šie jausmai neduoda ramybės, o užliejantis skausmas atrodo begalinis. Jei neturi patikimo klausytojo, kuriam gali išpasakoti savo išgyvenimų¸ gali juos "išlieti" ant popieriaus. Tiesiog išrašyk visas mintis, kurios ateina į galvą, arba maišydama ir tepdama spalvas (tiesiog taip, kaip norisi) leisk esamai būsenai virsti spalvota makalyne, piešiniu ar šaržu.

Iš kitos pusės tai momentas, kai turi galimybę būdama tylioje vienatvėje įvertinti pačią draugystę - kiek prisiimi atsakomybės už draugystės puoselėjimą, kiek atsakomybės leidi turėti draugui. Svarbu susivokti, jog santykius kuria abi pusės, abu galite būti neteisūs, klysti, būti nepatenkinti.

Atsiriboti nuo draugų nereikia, nes tavo amžiuje, jie geriausiai supras tave, neleis per ilgai toje pačioje būsenoje užsibūti.
Liuka
Vaikystėje buvau labai aktyvus, drąsus vaikas, net per daug drąsus, visur buvau pirma, visų mylima. Prasidėjus paauglystėje mano šeima labai nusigyveno, praradome namą, vos turėjome ką valgyt, apie gražesnį drabužį galėjau tik pasvajot, vaikščiojau su tikrąja ta žodžio prasme suplyšusiais batais, kurių, be abejonės, paauglystėje labai gėdydavaus. Kuo toliau, tuo mano savigarba mažėjo, gėdijaus bendrauti, bijojau sutikti žmones, kurie mane prisimena, visiškai kitokia.sėdėjau namuose ir ištisai skaitydavau knygas, o kas beliko. Dabar man jau 20 m., stengiuosi dėl šviesesnės ateities, mokausi, bet kompleksai niekur nedingo, esu nedrąsi, savigarba nulinio lygio, visi tokie gražūs, pasipuošę, linksmai, laisvai bendraujantys, o aš, atrodo, vis dar tebegalvoju, kad tik niekas nepastebėtų mano suplyšusių batų... Paauglystėje dėl tokių pokyčių nusisuko daug draugų, kiti žiūrėjo su pasityčiojimu ne tiek iš manęs, kiek iš mano šeimos. Verkt noris, prisiminus, kokia buvau vaikystėje ir kokia dabar...
Ramunė Žumbakienė Apgailestauju, jog dėl pasikeitusių šeimos galimybių teko išgyventi nepriteklių, skurdą ir draugų netektį. Nebrandžią tavo asmenybę tai paveikė gniuždančiai, labai skausmingai ir ilgam. Tačiau gyvenimas tau dovanojo nuostabią pradžią: ir drąsą, ir meilę, ir didelį gyvybingumą, ir gebėjimą džiaugtis gyvenimu. Tai tavo atspirties taškai, jie yra su tavimi. Tu neatsakinga už prarastas galimybes, bet tavo pyktis dėl pasikeitimų nebeleidžia tau džiaugtis tuo, ką turi. Savigarbą praradę žmonės tikrai nesiekia mokslo aukštumų ir nesistengia. Tad tavo savigarba nėra nulinio lygio, tik ko gero tu pati linkusi save nuvertinti vien tam, kad greičiau pati tai padarytum (lyg apsidrausdama nuo galimų skausmingų momentų, kai nuvertins tavo pastangas kiti). Tačiau tai didžia dalimi tik tavo nerimas, tik tavo mintys, neduodančios tau ramybės. Tikiuosi mokykloje teko skaityti Simono Daukanto istoriją - suplyšę batai ne priežastis verkšlenti ir piktintis. Svarbu yra tai, ką tu iš tikrųjų vertini ir kuo tiki, kuo dega tavo akys, apie ką nuolat sukasi tavo mintys. Nepateikei jokio klausimo, tad lieka tau tik palinkėti vėl iš naujo atrasti save, savo stipriąsias puses.
Kristina
Man patinka buvęs geriausios draugės vaikinas. Jis tai žino ir mes bendraujam. Kaip man Jai tai pasakyti?... Jaučiuosi ją išdavusi.
Ramunė Žumbakienė Kristina, manau, jautiesi išdavusi savo draugę ne palaikydama draugystę su jos buvusiu draugu, o slėpdama savo santykius nuo draugės. Išgyvenamas kaltės jausmas ko gero susijęs su tuo, kad esi neatvira. Visi esame kažkiek netobuli ir draugystė su įvairiais žmonėmis mus tik praturtina. Galbūt verta pasvarstyti, ar ši situacija nėra tinkama proga prisipažinti sau ir draugei savo netobulumu, dėl ko ir renkiesi šio žmogaus draugystę (šalia, turbūt, ir dar kelių žmonių).
Na, jei kerštauji savo draugei, bet to nepripažįsti (būna ir taip), įsiveli į labai nemalonių santykių sūkurį.
Margarita
Laba diena! Turiu nedidelį klausimėlį. Mano vienas draugas susirgo depresija, jį paguldė į ligoninę Naujoje Vilnioje, ten prabuvo dvi savaites ir paleido namo. O dabar jis geria vaistus nuo depresijos ir jam nuo tų vaistų išsenka jėgos. Fiziškai jis silpnas darosi. Kodėl taip? Ar jam nuo tų vaistų nepablogės? Ar bus toks kaip anksčiau iki depresijos? Ačiū.
Ramunė Žumbakienė Labas, Margarita
Dėl vaistų poveikio pakonsultuoti negaliu, tai – gydytojų psichiatrų kompetencija. Iš praktikos tik galiu pasakyti, jog ligoniai, sergantys depresija, iš tikrųjų taip ir jaučiasi – be jėgų, be norų, be tikslų. Visi gyvenimo aspektai yra veikiami, priklausomai nuo ligos gilumo, sunkumo, bei senumo. Būna kad ir geriant vaistus savijauta blogėja. Tam ir reikalingos pastovios gydančio gydytojo konsultacijos, kad laiku būtų keičiama gydymo taktika. Ligos eiga pagerėja, kai taikomas ir medikamentinis gydymas ir psichoterapija.
Kitas dalykas dėl pokyčių. Yra didelė iliuzija, jog niekas nesikeičia, arba vėl būna “kaip seniau”. Viskas keičiasi, net jei ir pokyčiai lėti, mažai pastebimi (net ir tuomet, kai nesergama) ir nieko nebebūna taip, kaip buvo. Draugystėje, meilėje, santykiuose visada pokyčiai yra išbandymas, kurį lydi didelis troškimas, kad viskas būtų kaip yra (ypač kai viskas atitinka lūkesčius).

Aušra
Ką sakyti 5 metų vaikui, kuris supykęs tėvą varo iš namų, ramios kalbos jis įpykęs negirdi, pasikalbėti su juo nepavyksta.
P.S. Žinau, kad reikia pasikalbėti po to, bet ką daryti šio priepuolio metu?
Ramunė Žumbakienė Labas, Aušra

Bet kokio pykčio protrūkio metu svarbu parodyti vaikui, kad suprantate jo jausmus ir mokyti tinkamais būdais išreikšti savo jausmus. Puiku, jei pavyksta mokyti vaiką žodžiais išreikšti savo nepasitenkinimą ir pyktį. Penkiamečiui yra būdinga jausti neapykantą savo tėvui, kaip konkurentui, konkuruojančiam dėl mylimo objekto (tai yra mamos). Literatūroje tai įvardinama kaip Edipo kompleksas arba Edipinė situacija. Ir net tuomet, kai vaikas visą priešiškumą supykęs išreiškia tėčio atžvilgiu, turite pasakyti, kad jūs suprantate, jog jis pyksta, nes …. (įvardinkite, dėl ko jam kilo pyktis). Tuo metu, kai pykdamas vaikas varo tėvą lauk, pats tėvas turėtų tai pasakyti, primindamas jog čia yra tėvo namai ir niekas jo iš čia neturi teisės varyti, kad ir kokio didumo pyktį jaustų.

Pykčio tikslas –suteikti mums ginklą. Naudojantis juo mes siekiame keisti pasaulį ir tuos, kurie verčia mus bijoti ir pergyventi. Taip mes pranokstame savo bejėgiškumą.
Nuskriausta
Prieš metus su manimi lytiškai santykiavo prieš mano valią. Kaip man gyventi toliau?
Ramunė Žumbakienė Labas, nuskriausta mergaite
Nuoširdžiai užjaučiu dėl patirtos prievartos. Tai be galo skausmingas patyrimas, kurį tau net sunku įvardinti. Sunku net savo vardą rašyti šalia fakto, kad tave išprievartavo.
Gyventi toliau – tai ieškoti savyje jėgų kalbėti apie tai, išpasakoti visa, kas nutiko. Jei nėra šalia artimo žmogaus, gali gelbėti ir profesionalūs savanoriai konsultantai, konsultuojantys nemokamais pagalbos tel.: Pagalbos moterims linija - 8 800 66366 (darbo laikas I-V 10-21 val.).
Labai sunku parašyti tau ką nors konkrečiau, nes neparašei, kaip gyvenai visus metus, po skausmingo patyrimo. Kas tave palaikė, suteikė jėgų, padėjo tau? Tai nebūtinai yra žmonės, tai gali būti įvykiai, veikla, tavo pačios mintys, vertinimai. Tai yra tavo stiprieji atramos taškai. Svarbu, kad juos suvoktum, jais naudotumeisi.
Jurgita
Sveiki, man yra 18 metų, mane kankina viena problema - niekaip negaliu išsivaduoti iš dažnai pasikartojančios blogos nuotaikos. Atrodo esu laiminga ir staiga vėl esu liūdna. Ir ta nuotaika yra slegianti, negaliu džiaugtis gyvenimu, kai pastoviai užklumpa slegianti nuotaika. Ar man depresija? Ar kažkas rimtesnio?
Ramunė Žumbakienė Labas, Jurgita
Visiems mums be jokių išimčių būna nuotaikų kaita. Ir kai jaučiamės prislėgti, liudni, paniurę, tai ir išgyvename šiuos ir panašius, nemalonius jausmus. Be jų turbūt tinkamai ir neįvertintumėm, kas yra džiaugsmas, laimė, gėris, švelnumas, meilė. Jei jauti, kad nemalonią būseną tenka vis dažniau išgyventi, nei anksčiau, tai rodo, kad kažkas keičiasi tavo gyvenime. Ir tai ne būtinai yra blogai. Galbūt kažkas dalinai prarandama tam, kad vyktų kiti pokyčiai. Tačiau tai – tik mano spėlionės. Apie tai tu geriausiai žinai.
Klausi dėl depresijos. Depresija įprastai diagnozuojama, kai ne mažiau kaip dvi savaites išgyvenama prislėgta nuotaika, apatija aplinkai, veiklai, rodos, kad nėra jėgų ką nors daryti, nesinori su niekuo bendrauti, persekioja liūdnos mintys. Tiksliau gali diagnozuoti psichiatras (dažniausiai jiems talkina psichologai, naudojantys tam tikrą testų rinkinį).
Jei sugebi save prablaškyti kokia nors veikla, nuotaikos kinta (t.y.būna visko), greičiausiai depresija nesergi. Susivokti, kas šiuo metu su tavimi vyksta, gali padėti psichologo konsultacijos.
lilaa19
Labas, kaip išmokti normaliai bendrauti? Kartais nėra noro su kuo nors bendrauti, bet kitą vertus ir pagalvojus, norisi būti gera drauge draugams ir artimiesiems. Kaip paveikti save daugiau bendrauti? Kai kalbu su kuo nors, mintyse galvoju, ką čia dabar pasakyti? Gal taip yra todėl, kad sėdžiu namuose, mažai bendrauju su kuo nors. Jei pradėčiau daugiau bendrauti, atsipalaiduoti su draugais, gal taip nebūtų?
Ramunė Žumbakienė Labas, Lila

Nėra kaip Tau tiksliai atsakyti į Tavo klausimus, nes nieko neparašei, kas trukdė tau bendrauti ir su kokiais sunkumais Tu bendravime susiduri. Paminėjai tik tai, kad daug laiko praleidi namuose, kartais nesinori bendrauti.

Savo laiške Tu pati didžia dalimi atsakai į klausimus, kuriuos užduodi. Tik pati dar abejoji, ar Tavo atsakymai yra teisingi. Noriu išsklaidyti Tavo dvejones ir pritarti Tau: kai mažiau sėdėsi namuose, bendrausi su aplinkiniais, tai ir lengviau rasi, ką jiems pasakyti. O tai, kad galvoji, prieš sakydama - rodo Tavo rimtą požiūrį į išsakomas mintis ir tai nėra trūkumas. Kartais, kai nesinori bendrauti, tai ir nereikia to daryti dirbtinai. Bendraudami žmonės dalinasi savo mintimis, informacija, savo išgyvenimais, jausmais, patirtimis. Jei bendravime nėra įdomumo, realiai jis ir nevyksta. Nevyksta abipusiai mainai.

Manau, vertėtų pasvarstyti, ką tau reiškia „būti gera drauge draugams ir artimiesiems“? Ar tai reiškia išklausyti kitą, ar būti atvira ir pasidalinti savo patirtimi, ar būti sąžininga ir pasakyti net ir tai, ko nelabai nori draugai girdėti, ar bandyti ką nors protingai patarti, ar tiesiog besąlygiškai pritarti? Kiekviename santykyje iš naujo ieškome visi šių atsakymų. Ir kiekvienu atveju jis gali būti skirtingas.

Sėkmės Tau ieškant savų atsakymų.
Lina
Laba diena, man 22 metai. Turiu problemą jau labai seniai. Kai tik pradėjau eiti į mokyklą. Nuo tų dienų paskui mane sekiojo klasiokų patyčios, įžeidinėjimai, net mokytojai kai kurie su manimi panašiai elgėsi, tarsi norėdami man pakenkti. Nuo to laiko tapau uždara dar iki šiol, man sunku išreikšti savo jausmus žodžiais, sunku šnekėti apie savo jausmus. Net su tėvais nesugebėjau ir vis dar sunku šnekėti apie tai. Bijau likti nesuprasta. Jau 8 metai yra kai mano tėvelis miręs, nuo to laiko tik dar labiau užsisklendžiau savyje, bet po ilgų 4 metų savo jėgomis stengiausi atsigauti ir nebebūti pastumdėlė visų akyse, išmokau už save pastovėti, kovoti. Tačiau ligi šiol nemoku išreikšti savo jausmų, kai būna sunku, tiesiog būna tokie periodai, kai nė iš šio nė iš to, nesinori nieko daryti tik verkti.
Nors turiu vaikiną jau beveik 2 metai, stengiuosi su juo būti atvira, mėginu atverti savo jausmus, bet vistiek tai būna taip nelengva, pradedu verkti ir nesugebu kartais ištarti nė žodžio. Dažnai susipykstu su mama, nes esame labai skirtingos charakteriais. Turiu seserį, vyresnę, labai ją myliu, nes kartais tik su ja sugebu susišnekėti ir pakalbėti apie viską, tačiau ji gyvena kitame mieste ir man jos labai trūksta. Nežinau kaip save reikia priversti išmokti atsiverti, išsakyti savo jausmus be ašarų akyse, nes žinau kad jei visada tokia būsiu, per savo nervų protrūkius galiu prarasti savo mylimą žmogų, galiu netekti draugų ir artimų žmonių. Ypač bijau likti viena.
Ramunė Žumbakienė Labas, Lina
Skaitant tavo laišką man net pačiai pradėjo kauptis ašaros akyse. Jaučiu tavo sunkumą – tavyje yra daug stiprių išgyvenimų, apie kuriuos tau net sunku kalbėti. Tu nerandi su kuo galėtum apie tai šnekėti, kas leistų tau kalbėti, leistų verkti ir išpasakoti viską, kas tave slegia. Jei sesuo gyvena kitame mieste, galima juk jai rašyti laiškus. Jei tai nepriimtina, gali rašyti dienoraštį. Svarbu nelaikyti viso sunkumo savyje.

Abejoju, ar tu tikrai nemoki išreikšti savo jausmų. Tačiau tikiu, kad išgyveni didelę baimę ir didelį nesaugumą rodyti savo jausmus, kalbėti apie tai. Kaip gali tai daryti saugiai:

Pabandyk paskambinti profesionaliems konsultantams, kurie visada tave išklausys nemokamais pagalbos telefonais: 880028888 (Jaunimo linija, dirba I-V 16:00-07:00, VI-VII visą parą), 880066366 (pagalbos moterims linija, dirba I-V 10:00-21:00), 880060700 (Vilties linija, dirba visą parą). Kalbėtis galima ir su psichologu, kuris yra kiekvienoje rajoninėje poliklinikoje, tiksliau Psichikos sveikatos centre (PSC), konsultacijos nemokamos.

Pirmam žingsniui žengti (tai yra kalbėti apie savo išgyvenimus su kitais žmonėmis) tikiuosi tave padrąsins mano kolegės Vilmos Mažeikienės straipsnis “Jausmai ir jų raiška” (ž. “Aš ir psichologija” 2009, liepa).

IEVA-J 33
Nepajėgiu išreikšti neigiamų emocijų - jos neįdomios aplinkiniams. O mane graužia pyktis, neapykanta. Ir tos emocijos mane valdo, ne aš jas. Nesugebu niekaip su jomis susitvarkyti, kartais pagaunu tą savivokos gyslelę, tuomet užplūsta teigiama energija, bet jau kitą rytą negaliu suvokti, kaip tvarkytis, kaip tvarkiausi vakar ir vaikštau prislėgta, negaliu imtis darbų, neįsitraukiu į veiklą.
Ramunė Žumbakienė Apgailestauju, kad turi iliuziją, jog gali būti kam nors įdomus tavo pyktis. Niekam jis išskyrus tave tikrai neįdomus (o ar tau pačiai įdomus kieno nors pyktis?!). Kitas dalykas yra dėl ko kyla pyktis. Kokios jo priežastys. Jei kalbi apie aplinkinius – spėju, kad kalbi apie santykius su jais. Santykiuose visada yra dvi pusės: aš ir …….(+ kažkas). Jei nėra galimybės pasišnekėti apie esamus santykius ir kas kaip jaučiasi, ką galimą būtų keisti, kad jaustis geriau, verta pamąstyti, ką aš galiu padaryti, kad tokiuose santykiuose pati jausčiausi geriau.

Pilnesniam susivokimui, kaip išlikti savimi ir išlaikyti santykius rekomenduoju perskaityti dr. H.G. Lemer knygą “PYKČIO ŠOKIS” (2000). Knygoje autorė moko moteris atrasti tikrąsias savo pykčio priežastis ir panaudoti pyktį svarioms ir prasmingoms permainoms santykiuose su artimiausiais žmonėmis: vyrais, vaikais, motinomis, tėvais, broliais ir seserimis.
Sandra
Laba diena. Labai prašau patarti, kaip atsispirti, pasipriešinti savo vyro psichologiniam spaudimui, prievartai, smurtui. Nors man 24 metai, esu suaugusi, dirbu, auginu sūnelį, bet mano vyras mane visiškai kontroliuoja. Pvz. neleidžia su draugėmis kur nors išeiti. Net su vaiku negaliu ilgiau mieste užtrukti. Jei kartais kur nors išeinu, tai baisi kontrole kas kokias10-15 min, kur dabar esu ir ką veikiu. Aš nuolatos turiu teisintis prie visų aplinkinių, net darbe turiu aiškinti, kas ir ko atėjo pas mano kolegas. Jis kartais man net televizoriaus neleidžia žiūrėti. O kitaip elgtis bijau, nes dažnai mane muša ir grasina. Dažnai atima pinigus, o jei neduodu tai vėl muša. Labai prašau patarimo, kaip man elgtis.
Ramunė Žumbakienė Labas, Sandra
Iš tiesų nėra lengva pakelti ne tik nuolatinį psichologinį, bet dar ir fizinį smurtą. Gali atrodyti, kad nėra jokios išeities, nes ką bedarytum kitaip, kyla baimė, kad nukentėsi. Tuomet bet kokias pastangas užgožia mintis, jog nuolatinė aukos pozicija niekuomet nepasikeis ir panaikina bet kokią viltį, kad gali būti kitaip. Jei esate tokių minčių rate, paklauskite savęs: Ko išmoks tokioje situacijoje sūnus? Jis paaugęs juk tapatins save su tėvu (smurtautoju!). Tai vyksta visiškai nesąmoningai. Ar pajėgiate įsivaizduoti, kaip besiaukodama ir viską darydama dėl vaiko užsiauginate dar vieną smurtautoją? Jei šis vaizdinys nesukelia jumyse ryžto ar bent mažytės idėjos, nuo ko reikėtų pradėti, skambinkite nemokamu psichologinės pagalbos telefonu: 8 800 66366. Tai pagalbos moterims linija, konsultuoja savanoriai profesionalai nuo pirmadienio iki penktadienio, nuo 10 val. iki 21 val.
Kai stokojama ryžto, būtinas ilgalaikis palaikymas, nuolatinis išklausymas. Čia nieko nekainuoja, niekur nereikia eiti, galite skambinti patogiu sau metu, niekas apie tai nesužinos.

P.S. rašydama atsakymą į tavo laišką pati net nepastebėjau, jog kreipiuosi „jūs“, nors įprastai kreipiuosi į laiškų autorius „tu“. Sandra, vertinu tavo nelengvą patyrimą ir matau didelį potencialą tavo, kaip asmenybės augimui. Jau pradėjai ieškoti išeities, atspirties taškų, eik ir toliau šiuo keliu. Ką darysi toliau, turi nuspręsti pati - viskas tavo rankose.

Glorija
Laba diena. Turiu problemą: kai tik atsiduriu, nors ir menkiausiame dėmesio centre labai išraustu. Nežinau ką daryti, kad man tai daugiau negadintų gyvenimo, nes dėl šitos bėdos, turiu atsisakyti nemažai dalykų, negaliu parodyti savo žinių, nes bijau,kad kaip eilini kartą ir vėl išrausiu bešnekėdama. Kartais (bet labai retai) viskas buna tvarkoj. Bučiau labai dėkinga, jei man padėtumėte.
Ramunė Žumbakienė Sveika, Glorija
Džiugi žinia yra ta, kad labai sėkmingai gali pati sau padėti. Leisk sau išrausti tiek, kiek dar nebuvai išraudusi – kad atrodytum lyg labiausiai prinokęs pomidoras lysvėje (geriau, kad pati susikurtum sau priimtiną įvaizdį; tik sąlyga – raudonu tas įsivaizduojamas objektas turi tapti). Tai gali vykti tik vieną kartą gyvenimą, bet iki galo, kiek tik begali, nes po to, nebesugebėsi atkartoti. Tai turi būti savotiškas asmeninis rekordas.
Tu pati rašai, jog būna situacijų, kai “viskas būna tvarkoj”. Pastebėk, kas- tas “tvarkoj”: t.y. kokia tavo mintis, o gal ir poza, pokalbio tema ar supantys žmonės padeda jaustis “viskas tvarkoj”. Pasinaudok savo pastebėjimais praktikoje.
1 2 34

Klausti specialisto:

Vardas*
El. paštas
Klausimas*
* žymi privalomus laukus