• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai
Ramunė Žumbakienė
Psichologas
Ramunė Žumbakienė
Adresas: Kauno Kalniečių poliklinika, Psichikos sveikatos centras
Pagrindinės darbo kryptys: psichosomatiniai sutrikimai, vaikų raidos ir emocinės būsenos diagnostika, stipriųjų ir silpnųjų pusių analizė, darbas didinant potencialias tobulėjimo galimybes (individualiai ir grupėse). Konsultavimas vaikų – tėvų tarpusavio santykių problemoms spręsti.


kotryna
Laba diena. Nežinau net ką bedaryti. Kaip pamilti save? Esu labai aukšta – 1,77 m ir liekna. Man 15 metų. Aplinkiniai tyčiojasi, sako “kokia tu kūda, o tavo rankos plonos”. Kartais net norisi viską mesti. Bijau dalyvauti renginiuose, nes esu plona. Labai dėl to kompleksuoju. Gal galit patarti, kaip pamilti save?
Ramunė Žumbakienė Labas, Kotryna
Net objektyviai vertinant grožį, aukštumas ir lieknumas tikrai grožiui neprieštarauja. O kritiškai komentuoti kito žmogaus kūną, pabrėžiant storumą, liesumą, mažumą, kampuotumą ar dar ką nors - tiesiog netaktiška. Jei žmonės tai daro, tai jų problema.
Pabandyk prisiminti (arba bent jau įsivaizduoti) save mažutę, kai pirmą kartą pažvelgei į veidrodį ir išvydai save. Kas toji Kotryna? Paklausk savęs iš naujo. Gali būti, kad iš karto neprisiminsi nieko, lyg būtų ištrintas failas. Klausk savęs karts nuo karto: kas tu? Į ką tu pati sau panaši? Gal pavyks pažvelgti į save lyg augantį medelį ar nendrę, ar į kokį paukštį ar paslaptingą gyvūną. Pažiūrėk į save lyg iš perspektyvos, kai dar iš mažo kažko visiškai neaišku, kas bus. Bet tu jau žinai: ir tas lieknas kūnas, ir ilgos rankos – kas dar gali būti subtiliau ir nuostabiau, lyg nuausta iš saulės spindulių, lyg išdainuota ir nupinta iš pačių gražiausių svajonių.
Laura
Laba diena,
Turiu draugą... Myliu jį, bet esu labai pavydi, visad jam prikaišioju nebūtus dalykus, nes bijau būti įskaudinta... Nemanau, kad jis galėtų mane išduoti, bet tos blogos mintys vis tiek viską gadina. Dėl to labai pykstamės. Ką daryti, kad nebūčiau tokia priekabi ir pavydi?
Ramunė Žumbakienė Labas, Laura,
Tu bijai būti įskaudinta, išduota, veji blogas mintis šalint, puoli vaikiną kaltinimais. Tavo laiškas persmelktas baime ir nerimu, kad tai, kas lyg ir yra, gali skausmingai baigtis. Tai leidžia daryti prielaidą, kad pati esi kupina troškimo būti mylima. Ir jei tik kyla menka užuomina, jog šis troškimas gali būti nepatenkintas, tau pavydas padeda ginti šį tavo troškimą. Kol būsi užsiėmusi troškimo neigimu, t.y. siekimu nejausti to, ką jauti, būsi priekabi, irzli ir pastoviai nepatenkinta. Nebeliks vietos nei meilei, nei pojūčiui, kad pasaulis nuostabus.
Kalbėk su savo draugu apie save, savo troškimus, savo baimes, savo abejones. Kai būsi išklausyta, padaryk tą patį – išklausyk ir jį.
Panaudok savo pavydą kūrybiškai – sugalvok, kaip praturtinti jūsų ryšį, kad jis būtų unikalus, nepakartojamas, jokiuose eiliuotuose tekstuose dar neapdainuotas.
gabriele
Laba diena,
Turiu tokią problemą - nesusigaudau savyje, savo jausmuose... Man 24 metai, turiu draugą, kurį tikrai myliu, mes kartu daugiau kaip 3 metai, iš kurių 2 gyvename kartu. Atrodo, tikrai viskas gerai, pagalvojame ir apie vestuves, bet nežinau, kas man kartais užeina - susižaviu kitais vaikinais, pvz. bendradarbiais ar šiaip naujais pažįstamais ir pradedu flirtuoti, susirašinėti, svajoti apie pasimatymus ir t.t. Nors tokiam pasimatyme dar nebuvau, bet dažnai pagalvoju, jei pakviestų, tai tikrai neatsisakyčiau. Smagiai pasijaučiu, kai rodo dėmesį, kaip sakoma - "drugeliai pilve skraido". Ir nors protu suvokiu, kad blogai darau, kad jau esu kažkiek neištikima, bet kažkas manyje priešinasi... Todėl norėčiau paklausti Jūsų nuomonės apie tai, ir ką galėtumėte man patarti?
Ramunė Žumbakienė Labas, Gabriele
Tavo laiške pastebiu susirūpinimą, jog jautiesi kažkiek neištikima savo mylimam vaikinui, nes rodomas dėmesys ir galimi pasimatymai su kitais vaikinais, fantazijos apie tai tau sukelia daug malonių pojūčių. Man kyla klausimas, ar pakanka tau tų malonių pojūčių būnant su savo mylimuoju. Jei jų trūksta, kas trukdo apie tai pasišnekėti jums abiems? Kaip galite paįvairinti savo gyvenimą, kurį tu vadini „atrodo, tikrai viskas gerai“. Kai viskas gerai, du žmonės atvirai kalbasi apie sau svarbius dalykus ir neslepia to, kas juos iš tiesų džiugina, maloniai nuteikia, pakylėja. Slapukavimas ar laukimas, kol kitas susivoks apie tai, kas tave „veža“ ir sukelia neištikimybės, kaltės jausmus.
Susigaudyti savo jausmuose tau gali padėti sąžiningas prisipažinimas, kada ir su kuo tu iš tikrųjų gerai jautiesi. Jei per sunku pačiai tai padaryti, gali labai sėkmingai pagelbėti psichoterapeuto konsultacijos.

Karina
Laba diena, turiu problemą - kuris laikas mane kankina panikos priepoliai. Pirmas kartas nutiko maždaug pries pusę metų. Tada aš tiesiog laukiau savo vaikino grįžtančio namo iš darbo ir staiga pradėjau jausti paniką, baimę, apėmė drebulys, šaltis, bijojau mirti, kviečiau greitają ir ji man suleido raminamųjų. Šiek tiek nurimau, bet panika dingo tik tada, kada parėjo mano mylimas vaikinas, šalia buvo ir mano mama, bet su ja jaučiausi nesaugiai. Nes vos tik man kas nutinka, ar pasijuntu blogai, ji ima ant manęs siaubingai rėkti ir kaltinti. Antras toks priepolis mane ištiko, kai vaikinas buvo išvažiavęs į užsienį, bet pati save nuraminau. Pamenu, kalbėjau su savimi, kad nusiraminčiau. O trečias nutiko, kai važiavome su vaikinu mašinoje, turėjome važiuoti į kaimą. Tuo metu man skaudėjo galvą, aš išsigandau kelionės ir parėjau namo. Tada pamenu drebėjau visą naktį, bijojau mirti, naktį klausiausi širdies plakimo, ar ji nestoja. Tai siaubinga. Ir dabar kartais norisi panikuoti, bet veju šalin mintis, nes bijau jų. Dabar pradėjau bijoti priepuolių, bijau, kad išprotėsiu, nežinau, ką man daryti, nes gerai jaučiuosi tik su savo vaikinu, su kuriuo gyvenau, o dabar negyvename kartu dėl materialinių dalykų. Bet kiekvieną dieną stengiuosi būti su juo tik dviese, nejaukiai jaučiuosi, kai būna kiti žmonės šalia, nes bijau, kad man vėl neištiktų krizė. Man tik dvidešimt metų, visus metus atsėdėjau namuose mažame miestelyje, nes neturėjau darbo. Dienų dienas sėdžiu namie, nes neturiu noro kažko daryti. Draugių turiu tik porą, bet jos turi ką veikti ir be manęs. Psichologams pinigų neturiu, gyvenu su mama, sunkiai verčiamės. Gal galit rekomenduot kokių raminamųjų vaistų nuo kurių nepriprantama? Kaip man elgtis, kad dingtų panikos priepuoliai, nes tai griaunia mano gyvenimą.
Ramunė Žumbakienė Dėl vaistų vartojimo vienu ar kitu atveju reikia klausti psichiatro arba psichiatro-psichoterapeuto. Šie specialistai yra gydytojai, t.y. medikai, kurie ir skiria medikamentinį gydymą. Psichologas kartu su tavim gali aptarti esamą būseną, esamą situaciją, kurioje gyveni ir istoriją, kaip ir kas su tavimi atsitiko, kas padeda ir kas trukdo įveikti iškilusias negandas. Tavo atveju psichologas gali tau padėti susigaudyti, kaip kyla tavo panikos priepuoliai, kaip jie prasideda ir kaip tu gali užbėgti jiems už akių.
Pati pastebėjai, kad galima save nuraminti ir būna, jog norisi panikuoti, bet veji šalin mintis, nes bijai jų. Tai ir yra atsakymas, ką tu gali daryti. Visų pirma, galvoti apie tai, kas tave ramina. Galbūt tave ramina kokie nors prisiminimai iš vaikystės ar mokyklos. Gal noriai galvotum apie tai, ką tau sakydavo mokytoja, kai tu buvai sutrikusi, o gal kokia klasiokė tau parodė kažką nepaprasto ar labai juokingo. Svarbu, kad tos mintys apie patirtus įvykius tau būtų malonios, tau būtų širdy gera. Ir visai nesvarbu apie ką jos. Svarbu, kad tai būtų susiję su tavo patyrimu, tada lengviau tą mintį išlaikyti kurį laiką (per tą laiką pasikeičia tavo būsena). Jei sunku apie kažką galvoti kito, tai nukreipk savo dėmesį į kvėpavimą. Kvėpuoti reikėtų pilvu - t.y jausti, kaip pakyla ir ir nusileidžia diafragma, pilvas, kaip oras lėtai įeina ir išeina. Reikėtų lėtai įkvėpti (kol suskaičiuosi iki 4) ir dar lėčiau iškvėpti. Būtų gerai, kad karts nuo karto lėtai pakvėpuotum apie 10 minučių kiekvieną dieną. Tada turėsi patirties ir greitai užbėgsi priepuoliui už akių.
Ir dar. Panikos priepuoliai būdingi žmonėms, turintiems skydliaukės sutrikimų. Galbūt vertėtų pasikonsultuoti su endokrinologu.
dovile
Su draugu draugaujame 5 metus ir 6 mėn., pradėjome pyktis gan seniai dėl dėmesio stokos. Jam trūksta mano dėmesio, nes visus tuos metus nelabai jį terodžiau, visada jis tai rodė pirmas, o aš laukdavau, kol jis mane apkabins ar pirmas pabučiuos. Dėl šito dalyko ne kartą nutraukėme santykius, aš jam prižadėdavau, kad bus viskas kitaip, kad taip nebesielgsiu, bet dabar jis manimi jau nebetiki ir mane metė, nors myli. Jam pabodo manęs laukt, kol aš pagaliau pradėsiu rodyti jam dėmesį. Aš jį labai myliu. Padėkit man, prašau.
Ramunė Žumbakienė Labas, Ramune
Savo laiške daugiau rašai apie vaikiną, nei apie save. Visiškai neaišku, dėl kokių priežasčių tau sunku rodyti savo mylimam vaikinui dėmesį. Jeigu yra labai daug dalykų tavo gyvenime, kurie tau taip pat yra labai svarbūs ir atima iš tavęs daug laiko, reikėtų tai atvirai sau prisipažinti. Kas iš tiesų tau svarbiausia Tavo gyvenime? Kam skiri daugiausia laiko, o kam iš tiesų neužtenka? Apie ką dažniausiai galvoji? Šie klausimai, neabejoju, turi ne vieną atsakymą. Jei atsakymus surašytum ant popieriaus (į kiekvieną klausimą reiktų atsakyti sudarant atskirus atsakymų blokus), gali paaiškėti, kad tiems dalykams, apie kuriuos dažnai galvoji, jiems neskiri daug laiko. Arba tie dalykai, kuriuos tu laikai svarbiausiais tavo dėmesio taip pat nesulaukia, kaip ir mylimas vaikinas. Čia reikalinga „inventorizacija“. Tai būtų pirmoji pagalba pačiai sau.

Kitas dalykas – kas penkis su puse metų jūsų draugystę palaikė? Ar tik vaikino viltis, kad tu kada nors skirsi jam dėmesio?! Ko gero ne tik? Kas pasikeitė? Gal tu kažko neįvertinai?

Jei per sunku pačiai atsakyti į klausimus ir susivokti, kas su tavimi vyksta, gali padėti asmeninės psichologo konsultacijos.
lilka
Sveiki, esu 28 metų, gan stambi mergina: 90 kg., ūgis 1,67 cm. Nuolat bandau sulieknėti, bet nesėkmingai. Supratau, kad turiu problemą - emocinį valgymą, kurio negaliu kontroliuoti, t.y. valgau daug, kai pykstu, depresuoju, nekantrauju ir t.t. naktimis ir neatsimenu, jog valgiau, sergu depresija. Nemyliu savęs - nekenčiu, kad negaliu susidoroti su pasąmone. Kreipiausi į gydytojus, kurie sudarė dietas ir vaistų išrašė, bet negaliu prie jų priprasti, kol nepakeisiu gyvenimo būdo ir blogų įpročių. Sportuoju, bet nedaug, nes nuolat galvoju apie maistą ir taip jau gal 2 metai. Šiaip esu užimtas žmogus, dirbu, mokausi ir t.t. Anksčiau to nepastebėjau, o dabar jau darosi košmaras mano gyvenime, nes negaliu sustoti valgyti. Išbandžiau hipnozes 5 sesijas, atrodė kaip ir jau atradau tą laimės kelią ir staiga, gal po 2 ar 3 savaičių grįžau vėl į tas pačias vietas. Mąstau pozityviai ir nenoriu greitų rezultatų, noriu tik mąstyti blaiviai ir atsikratyti antsvorio, šypsotis, mylėti save ir būti laiminga. Prašau patarti, kaip pakeisti mąstymą ir gyvenimo būdą. Ačiū
Ramunė Žumbakienė Labas, Lilka
Iš tavo laiško sprendžiu, kad esi aktyvus žmogus, daug ko gyvenime geidžianti moteris. Nemanau, kad tau reikia keisti mąstymą. Ko gero tau tik trūksta bendraminčių grupės, kurie taip pat ieško būdų pakeisti įsisenėjusius įpročius. Tai gali būti ir norinčių sulieknėti savitarpio pagalbos grupė, ir besidominčių sveika mityba. Jei nerandi tokios grupės, gali imtis iniciatyvos ją organizuoti. Puiku, jei grupės vedantysis bus žmogus pats einantis tuo keliu ar profesionalus terapinės grupės vedėjas.

Spėju, kad tu labai daug ką darai ir neturi laiko stabtelti ir išbūti trumpoje pauzėje. Tau ją norisi tuoj pat kažkuo užpildyti. Kas sukelia šį norą ar, kitaip tariant, kas yra to nerimo šaltinis? Čia susivokti tau gali padėti psichoterapija.

Saulė
Laba diena, norėjau paklausti dėl santykių su vaikinu. Ar verta stengtis išlaikyti šalia žmogų, kuris nenori prisirišti, kuriam šiuo metu nereikia panelės? Galbūt verta stengtis jį išsaugoti, kaip draugą?
Ramunė Žumbakienė Labas, Saule
Į tavo laišką norisi atsakyti užduodant tau pačiai kelis klausimus. Ar šis žmogus yra tau draugas? Ar tu jautiesi esanti jo draugė? Ko tau pačiai reikia: ar prisirišti prie kito žmogaus, ar gero draugo, su kuriuo gali atvirauti, ar mylimo vaikino, su kuriuo gera praleisti laisvalaikį, ar dar vieno žmogaus į „reikalingų žmonių kolekciją“? Tikiuosi, šie klausimai padės tau pačiai susivokti, ką daryti verta ir ko ne.
Ieva
Sveiki, mane kartais nuo karto užpuola blogos mintys, kad aš stora ir negraži. Tiesiog pasižiūriu į veidrodį ir matau save storą. Pati sau nepatinku, bandau keistis, bet vis sau nepatinku. Kartais užeina noras padaryti kažką beprotiško: palįsti po pasitaikančios mašinos ratais, kad viskas baigtųsi... Tiesiog neturiu tokios geros draugės, kuriai išsipasakočiau. Be to, bijau, kad jei išsipasakočiau, tai ji nesuprastų arba palaikytų kvaile.
Ramunė Žumbakienė Labas, Ieva
Iš tiesų liūdna, kai neturi kam išsipasakoti. Tada tos pačios mintys pradeda persekioti ir neduoda ramybės. Kuris iš draugų yra tas „gerasis“, niekas iš anksto nežino. Gerus draugus patikrina laikas ir įvykiai. Jei nerizikuosi, „Geros draugės paieškos“ gali užtrukti visą gyvenimą.

Didžioji dauguma moterų yra nepatenkintos savo išvaizda ir visi žmonės karts nuo karto išgyvena nusivylimus ir liūdesį. Tai gyvenimo akimirkos, kai susiduriame su savimi kitokiu arba kita savo dalimi. Kiekvienas esame kažkiek netobulas ir ieškantis tos harmonijos, kaip rasti tą vidurį, kad patinkančiosios pusės neužgožtų nepatinkančioji, kaip su ja susidraugauti. Dažnai tą padaryti padeda draugai – bent jau draugiškai pasijuokti iš savo trūkumų ir jų nesureikšminti. Kol geros draugės neturi, klausytojo vaidmenį gali atlikti dienoraštis. Jei nesaugiai jautiesi rašydama savo mintis, gali jas išpiešti. Taip, kaip tau norisi.

Greta
Sveiki, man 15 metų, šiuo metu gyvenu viena, nes tėvai užsienyje. Mane kamuoja depresija, užplūsta blogos mintys, tiesiog visą laiką nekenčiu savęs, sau atrodau stora, negraži. Tarp draugų ir šiaip aplinkinių jaučiuosi gerai, bet kai lieku viena ir vėl tas pats.
Ramunė Žumbakienė Labas, Greta

Tavo laiške per mažai informacijos apie tavo aplinką ir kitus suaugusiuosius, kurie dalinai rūpinasi tavimi. Tad visiškai neaišku, kokios pagalbos galėtum tikėtis. Kad tu kamuojama depresijos visai galimas dalykas, tik neaišku, kiek laiko tai trunka, kiek dar truks ir ar netrukdo tau ši būsena susidoroti su kasdieniais rūpesčiais: tvarkytis, gaminti, judėti, mokytis, jei dar turi šį rūpestį, prižiūrėti gėles ar vykdyti kokius kitus įsipareigojimus. Jei visiškai nebegali rūpintis savo buitimi, nenori nieko daryti ir sunku „pabėgti“ nuo blogų minčių, aplinkoje nėra kitų suaugusiųjų, su kuriais tu galėtum pasišnekėti apie tai, kas tave slegia, kokios tos mintys, reikėtų kreiptis pas vaikų ir paauglių psichiatrą, kad tavo depresijos lygis nepagilėtų. Jei nusiskundimai tik tai, ką parašei, gali padėti ir psichologas. Kol iki psichologo nueisi, pabandyk išrašyti savo mintis. Dažnai blogos mintys yra tam, kad įsiklausytumėme, ko mums iš tiesų reikia, ką mes iš tikrųjų vertiname. Galbūt šiuo metu sunku pripažinti, kad trūksta tėvų, jų rūpesčio ar tiesiog buvimo šalia, kas leidžia jaustis saugiai. Jei nemėgsti rašyti, išpiešk. Be jokio vertinimo, be jokio išankstinio žinojimo, ką pieši. Pasiimk spalvas ir piešk, kas piešiasi. Jei sunku išbūti su „tom mintim“, tai pabėgti nuo „blogų minčių“ visada padeda veikla, nesvarbu, kas tai būtų, ar mezgimas, ar eilėraščių kūrimas, ar knygų skaitymas, ar sportas – nesvarbu. Svarbu nesėdėti ir ne skęsti tose mintyse. Čia reikia vadovautis posakiu: „ Kai sunku vienas mintis pakeisti kitomis – užimk rankas.“
gintare
Man 20 m., tačiau visur ir visada jaučiu baimę. Tiek namie, tiek darbe, tiek bendraudama su žmonėmis, bijau kitų nuomonės, bijau nelaimių, bijau to, kas gali atsitikti...Bijau bet ko. Net būdama namie aš bijau... Mane gąsdina garsai, šešėliai, žingsniai už nugaros... Aš niekaip negaliu atsikratyti baimės, net paprastuose dalykuose. Aišku, kai kas susiję su nedrąsa. Kaip atsikratyti to?
Ramunė Žumbakienė Labas, Gintare.

Baimės atsikratyti visiškai yra neįmanoma. Nėra pasaulyje nei vieno žmogaus, kuris nieko nebijotų. Manau, yra ne tiesa, jog tu bijai visko. Tai, kad tu parašei šį laišką, tai jau rodo tavo drąsą. Toli gražu ne kiekvienas ryžtasi rašyti apie tai, nors ir anonimiškai. Tavo drąsa – ieškoti kelių, kaip sustiprėti, jaustis labiau pasitikinčia savimi. Čia yra svarbu, ar tu nuo vaikystės daug ko bijai, ar nuo kažkurio augimo tarpsnio, ar po kokio įvykio. Jei nuo vaikystės esi labai nedrąsi gali tau padėti gyvenimo būdo keitimas. Tarkim, gal kada norėjai kopti į kalnus, važiuoti dviračiu ar mokytis plaukti, bet to nepadarei, neišdrįsai. Esi pakankamai suaugusi, kad galėtum sąmoningai daryti tai, ko kažkada nedrįsai, bet galvojai apie tai, kad norėtum, kad tau tai tiktų. Tavo laiške nieko nėra apie santykius. Galiu įtarti, kad turi artimų žmonių, kuriais pasitiki. Gali paprašyti jų dalyvavimo kartu darant tai, ką sumanysi.

Jei baimingumas susijęs su augimo periodu gali padėti savitaigos pratimai: kiekvieną rytą kai atmerki akis pasakyk sau: „ šiandien nauja diena, aš jausiu savyje daug drąsos, būsiu ryžtinga ir stipri.“ Jei netinka ši formuluotė, gali sugalvoti savo. Vakare, kai jau gulėsi lovoje, kūnas bus atsipalaidavęs ir jau prieš pat užmiegant pasakyk sau linkėjimą: „Rytoj, kai išauš nauja diena, būsiu dar labiau drąsesnė. Mano drąsa auga su kiekviena diena.“

Jei tavo baimingumas padidėjęs po tam tikro atsitikimo, įvykio, pasikeitusių sąlygų gali padėti psichologo ar psichiatro (noriu pabrėžti, kad psichiatras yra gydytojas, kuris reikalui esant gali skirti medikamentinį gydymą) konsultacijos, psichoterapija, meno terapija.
giedre
Draugauju su vaikinu beveik 3 m. Jau metai, kai mes kartu gyvenam Anglijoje. Paskutiniu metu ėmėm dažniau pyktis - ne dėl namų ruošos, bet dėl įvairių smulkmenų, kaip aukštesnis balso tonas, nepatinkanti frazė, ar pan. Dabar dar kartu dirbti pradėjome. Tačiau barnių metu, jis negražiai mane vadina, pakelia balsą ant manęs ir prie kitų. Jaučiuosi nejaukiai. Būna taip, kad nutyliu, „duodu durniui kelią“, bet, manau, kad nutylėti gana. Nežinau, ką daryti. Kai pasikalbam, sako myli ir nori būti kartu, kalba apie vedybas, bet iki kito susipykimo. Šiaip aš greit atsileidžiu, pamirštu viską, nes, manau, gal tikrai aš neteisi, kad negadinti laiko pykčiams ir pan. Nežinau, ką daryti, ką patartumėte tokiu atveju? Ar tai visiškai normalu? Aš jaučiu nepagarbą, pažeminimą iš jo pusės. Aišku, tik tada, kai pykstamės. Kai viskas gerai, tai nejaučiu jokių panašių pojūčių.
Ramunė Žumbakienė Labas, Giedre

Barniai, konfliktai nėra blogas dalykas, Taip dažniausiai žmonės išreiškia savo priešišką poziciją, nepasitenkinimą, pyktį. Naivu tikėtis, kad barnio metu vienas kitą vadintumėte gražiais žodžiais. Tai būdinga tik labai brandžioms asmenybėms, galinčioms toleruoti visus jausmus ir visas nuomones arba kai konflikto metu nevyrauja stiprios emocijos. Po konflikto rasti bendrą kompromisą mums visiems reikia mokytis, nes retas, kuris to išmoksta savo tėvų namuose.

Skaitant šį laišką susidarė vaizdas, kad kažkuris iš jūsų, o gal ir abu esate nepatenkinti buvimu svetimoje šalyje, ar ten esančiais kažkuriais aspektais. Turėtumėte apie tai pasikalbėti. Čia tik susidaręs vaizdas. Galiu būti ir neteisi.
Tau Giedre reikėtų nenutylėti apie tai, kas tave žemina, verčia jaustis blogai. Žinoma, tą patį momentą tavęs draugas neišgirs. Pasišnekėk apie tai tą pačią dieną. Neatidėliok, kitaip tu pati save atiduodi žeminimui ir nepagarbai. Gal gali draugui pasiūlyti, kokius epitetus tu toleruoji ir pykdamas tavo akivaizdoje jis galėtų tuos epitetus vartoti. Pasiūlyk daugiau nei vieną variantą.

Meilė visada yra išbandymas ir jei atlaiko iššūkius, žmonės vienas kitą priima su visu blogiu ir gėriu, kurį savyje turi kiekvienas, tęsiasi ilgai ilgai.
Ievute
Išsiskyriau su vyru... Dabar išgyvenu juodą savo gyvenimo periodą... Niekaip nesugebu suvokti, kas atsitiko ne taip ir kodėl šios skyrybos įvyko – ar kalta aš, ar kaltas mano vyras... Tiesa pasakius, neįsivaizduoju nuo ko pradėti, kad surasti vėl vidinę ramybę. Kaip jūs manote, ar padės tokiu atveju raminamieji vaistai? Gal galite kokius nereceptinius rekomenduoti?
Ramunė Žumbakienė Nežinia, kiek laiko praėjo nuo skyrybų? Po išsiskyrimo, netekties, visai normalu, kad savijauta prasta, būna sunku užmigti, kankina įvairios mintys, prisiminimai, klausimai ir kt. Kartais prireikia keleto mėnesių ar metų, kad sugrįžtų vidinė ramybė. Ir vargu, ar čia padėtų kurios nors pusės kaltinimas – dažniausiai nėra vienintelio kalto.
Ar turite su kuo atvirai išsikalbėti apie tai, kaip jaučiatės? Tai vienas iš būdų, galinčių visų pirma padėti išlieti tai, „kas guli ant širdies“, o kartais ir geriau susigaudyti tame, kas vyksta su jumis. Yra svarbu nebėgti nuo savo išgyvenimų, leisti sau juos suprasti. Tokioje situacijoje galėtų padėti ir specialistas – psichologas, psichoterapeutas.
Raminamieji vaistai gali sumažinti kylantį nerimą, nemalonią būseną, tačiau jie veikia tik fiziologiškai – vidinės būsenos, kylančių problemų jie tikrai nepakeis. Jei dėl esamos savijautos neatsispiriate ketinimui vartoti medikamentus, geriausia pasikonsultuoti su gydytoju psichiatru.
egle
Kaip nustoti mylėti? Myliu jį jau keturis metus, jis nieko nežino. Aš bijau prisipažint, nes manau, kad jis manęs nemyli ir žinau, kad tikrai neišdrįsiu prisipažint. Jis aštuntokas, aš septintokė - šie metai paskutiniai, kaip jis mano mokykloj. Matau jį kiekvieną dieną ir mokykloje ir po pamokų, bet nemanau, kad jam rūpiu. Ką man daryt?
Ramunė Žumbakienė Meilė – nuostabus jausmas, įkvepiantis aplinkui matyti gerus dalykus ir grožį, dažnai skatina reikštis kūrybiškumui. Nereikia versti savęs nustoti mylėti, jei nėra jokio atsako ar bent jau užuominos apie panašius abipusius jausmus. Paauglystėje visi išgyvena baimę prisipažinti mylintys, nes bijoma būti atstumtu, nesuprastu, išjuoktu. Kai nėra jokio artimesnio santykio su mylimu žmogumi, sunku net pasakyti ar tai meilė ar įsimylėjimas. Gal verta išmėginti savo kūrybiškumą ir pamėginti surasti kokį praktinį dalyką, dėl ko galima būtų jį užkalbinti. Gal jis kuo domisi, apie ką galėtų suteikti informacijos ar duoti reikalingų patarimų, nes reikalinga pagalba rašant referatą, o gal girdėjai, kad jis turi kokią gerą knygą, o gal gali patarti kaip nebijoti kokios mokytojos, kuri tave mokys kitais metais. Pats paprasčiausias būdas paprašyti pasmulkinti pinigėlius. Jei tai sunku, tai paklausk, ar ne jis ką tik pametė 50 cnt monetą, kurią tu iš tikrųjų turi kišenėje.
Gyvenimas kupinas paradoksų ir pasikartojimų, gali atsitikti ir taip, kad savo meiles pasisakysite po n metų.
1 2 3 4

Klausti specialisto:

Vardas*
El. paštas
Klausimas*
* žymi privalomus laukus