Labas, Margarita
Dėl vaistų poveikio pakonsultuoti negaliu, tai – gydytojų psichiatrų kompetencija. Iš praktikos tik galiu pasakyti, jog ligoniai, sergantys depresija, iš tikrųjų taip ir jaučiasi – be jėgų, be norų, be tikslų. Visi gyvenimo aspektai yra veikiami, priklausomai nuo ligos gilumo, sunkumo, bei senumo. Būna kad ir geriant vaistus savijauta blogėja. Tam ir reikalingos pastovios gydančio gydytojo konsultacijos, kad laiku būtų keičiama gydymo taktika. Ligos eiga pagerėja, kai taikomas ir medikamentinis gydymas ir psichoterapija.
Kitas dalykas dėl pokyčių. Yra didelė iliuzija, jog niekas nesikeičia, arba vėl būna “kaip seniau”. Viskas keičiasi, net jei ir pokyčiai lėti, mažai pastebimi (net ir tuomet, kai nesergama) ir nieko nebebūna taip, kaip buvo. Draugystėje, meilėje, santykiuose visada pokyčiai yra išbandymas, kurį lydi didelis troškimas, kad viskas būtų kaip yra (ypač kai viskas atitinka lūkesčius).

Labas, Aušra

Bet kokio pykčio protrūkio metu svarbu parodyti vaikui, kad suprantate jo jausmus ir mokyti tinkamais būdais išreikšti savo jausmus. Puiku, jei pavyksta mokyti vaiką žodžiais išreikšti savo nepasitenkinimą ir pyktį. Penkiamečiui yra būdinga jausti neapykantą savo tėvui, kaip konkurentui, konkuruojančiam dėl mylimo objekto (tai yra mamos). Literatūroje tai įvardinama kaip Edipo kompleksas arba Edipinė situacija. Ir net tuomet, kai vaikas visą priešiškumą supykęs išreiškia tėčio atžvilgiu, turite pasakyti, kad jūs suprantate, jog jis pyksta, nes …. (įvardinkite, dėl ko jam kilo pyktis). Tuo metu, kai pykdamas vaikas varo tėvą lauk, pats tėvas turėtų tai pasakyti, primindamas jog čia yra tėvo namai ir niekas jo iš čia neturi teisės varyti, kad ir kokio didumo pyktį jaustų.

Pykčio tikslas –suteikti mums ginklą. Naudojantis juo mes siekiame keisti pasaulį ir tuos, kurie verčia mus bijoti ir pergyventi. Taip mes pranokstame savo bejėgiškumą.

Labas, nuskriausta mergaite
Nuoširdžiai užjaučiu dėl patirtos prievartos. Tai be galo skausmingas patyrimas, kurį tau net sunku įvardinti. Sunku net savo vardą rašyti šalia fakto, kad tave išprievartavo.
Gyventi toliau – tai ieškoti savyje jėgų kalbėti apie tai, išpasakoti visa, kas nutiko. Jei nėra šalia artimo žmogaus, gali gelbėti ir profesionalūs savanoriai konsultantai, konsultuojantys nemokamais pagalbos tel.: Pagalbos moterims linija - 8 800 66366 (darbo laikas I-V 10-21 val.).
Labai sunku parašyti tau ką nors konkrečiau, nes neparašei, kaip gyvenai visus metus, po skausmingo patyrimo. Kas tave palaikė, suteikė jėgų, padėjo tau? Tai nebūtinai yra žmonės, tai gali būti įvykiai, veikla, tavo pačios mintys, vertinimai. Tai yra tavo stiprieji atramos taškai. Svarbu, kad juos suvoktum, jais naudotumeisi.

Labas, Jurgita
Visiems mums be jokių išimčių būna nuotaikų kaita. Ir kai jaučiamės prislėgti, liudni, paniurę, tai ir išgyvename šiuos ir panašius, nemalonius jausmus. Be jų turbūt tinkamai ir neįvertintumėm, kas yra džiaugsmas, laimė, gėris, švelnumas, meilė. Jei jauti, kad nemalonią būseną tenka vis dažniau išgyventi, nei anksčiau, tai rodo, kad kažkas keičiasi tavo gyvenime. Ir tai ne būtinai yra blogai. Galbūt kažkas dalinai prarandama tam, kad vyktų kiti pokyčiai. Tačiau tai – tik mano spėlionės. Apie tai tu geriausiai žinai.
Klausi dėl depresijos. Depresija įprastai diagnozuojama, kai ne mažiau kaip dvi savaites išgyvenama prislėgta nuotaika, apatija aplinkai, veiklai, rodos, kad nėra jėgų ką nors daryti, nesinori su niekuo bendrauti, persekioja liūdnos mintys. Tiksliau gali diagnozuoti psichiatras (dažniausiai jiems talkina psichologai, naudojantys tam tikrą testų rinkinį).
Jei sugebi save prablaškyti kokia nors veikla, nuotaikos kinta (t.y.būna visko), greičiausiai depresija nesergi. Susivokti, kas šiuo metu su tavimi vyksta, gali padėti psichologo konsultacijos.

Labas, Lila

Nėra kaip Tau tiksliai atsakyti į Tavo klausimus, nes nieko neparašei, kas trukdė tau bendrauti ir su kokiais sunkumais Tu bendravime susiduri. Paminėjai tik tai, kad daug laiko praleidi namuose, kartais nesinori bendrauti.

Savo laiške Tu pati didžia dalimi atsakai į klausimus, kuriuos užduodi. Tik pati dar abejoji, ar Tavo atsakymai yra teisingi. Noriu išsklaidyti Tavo dvejones ir pritarti Tau: kai mažiau sėdėsi namuose, bendrausi su aplinkiniais, tai ir lengviau rasi, ką jiems pasakyti. O tai, kad galvoji, prieš sakydama - rodo Tavo rimtą požiūrį į išsakomas mintis ir tai nėra trūkumas. Kartais, kai nesinori bendrauti, tai ir nereikia to daryti dirbtinai. Bendraudami žmonės dalinasi savo mintimis, informacija, savo išgyvenimais, jausmais, patirtimis. Jei bendravime nėra įdomumo, realiai jis ir nevyksta. Nevyksta abipusiai mainai.

Manau, vertėtų pasvarstyti, ką tau reiškia „būti gera drauge draugams ir artimiesiems“? Ar tai reiškia išklausyti kitą, ar būti atvira ir pasidalinti savo patirtimi, ar būti sąžininga ir pasakyti net ir tai, ko nelabai nori draugai girdėti, ar bandyti ką nors protingai patarti, ar tiesiog besąlygiškai pritarti? Kiekviename santykyje iš naujo ieškome visi šių atsakymų. Ir kiekvienu atveju jis gali būti skirtingas.

Sėkmės Tau ieškant savų atsakymų.

Labas, Lina
Skaitant tavo laišką man net pačiai pradėjo kauptis ašaros akyse. Jaučiu tavo sunkumą – tavyje yra daug stiprių išgyvenimų, apie kuriuos tau net sunku kalbėti. Tu nerandi su kuo galėtum apie tai šnekėti, kas leistų tau kalbėti, leistų verkti ir išpasakoti viską, kas tave slegia. Jei sesuo gyvena kitame mieste, galima juk jai rašyti laiškus. Jei tai nepriimtina, gali rašyti dienoraštį. Svarbu nelaikyti viso sunkumo savyje.

Abejoju, ar tu tikrai nemoki išreikšti savo jausmų. Tačiau tikiu, kad išgyveni didelę baimę ir didelį nesaugumą rodyti savo jausmus, kalbėti apie tai. Kaip gali tai daryti saugiai:

Pabandyk paskambinti profesionaliems konsultantams, kurie visada tave išklausys nemokamais pagalbos telefonais: 880028888 (Jaunimo linija, dirba I-V 16:00-07:00, VI-VII visą parą), 880066366 (pagalbos moterims linija, dirba I-V 10:00-21:00), 880060700 (Vilties linija, dirba visą parą). Kalbėtis galima ir su psichologu, kuris yra kiekvienoje rajoninėje poliklinikoje, tiksliau Psichikos sveikatos centre (PSC), konsultacijos nemokamos.

Pirmam žingsniui žengti (tai yra kalbėti apie savo išgyvenimus su kitais žmonėmis) tikiuosi tave padrąsins mano kolegės Vilmos Mažeikienės straipsnis “Jausmai ir jų raiška” (ž. “Aš ir psichologija” 2009, liepa).

Apgailestauju, kad turi iliuziją, jog gali būti kam nors įdomus tavo pyktis. Niekam jis išskyrus tave tikrai neįdomus (o ar tau pačiai įdomus kieno nors pyktis?!). Kitas dalykas yra dėl ko kyla pyktis. Kokios jo priežastys. Jei kalbi apie aplinkinius – spėju, kad kalbi apie santykius su jais. Santykiuose visada yra dvi pusės: aš ir …….(+ kažkas). Jei nėra galimybės pasišnekėti apie esamus santykius ir kas kaip jaučiasi, ką galimą būtų keisti, kad jaustis geriau, verta pamąstyti, ką aš galiu padaryti, kad tokiuose santykiuose pati jausčiausi geriau.

Pilnesniam susivokimui, kaip išlikti savimi ir išlaikyti santykius rekomenduoju perskaityti dr. H.G. Lemer knygą “PYKČIO ŠOKIS” (2000). Knygoje autorė moko moteris atrasti tikrąsias savo pykčio priežastis ir panaudoti pyktį svarioms ir prasmingoms permainoms santykiuose su artimiausiais žmonėmis: vyrais, vaikais, motinomis, tėvais, broliais ir seserimis.

Labas, Sandra
Iš tiesų nėra lengva pakelti ne tik nuolatinį psichologinį, bet dar ir fizinį smurtą. Gali atrodyti, kad nėra jokios išeities, nes ką bedarytum kitaip, kyla baimė, kad nukentėsi. Tuomet bet kokias pastangas užgožia mintis, jog nuolatinė aukos pozicija niekuomet nepasikeis ir panaikina bet kokią viltį, kad gali būti kitaip. Jei esate tokių minčių rate, paklauskite savęs: Ko išmoks tokioje situacijoje sūnus? Jis paaugęs juk tapatins save su tėvu (smurtautoju!). Tai vyksta visiškai nesąmoningai. Ar pajėgiate įsivaizduoti, kaip besiaukodama ir viską darydama dėl vaiko užsiauginate dar vieną smurtautoją? Jei šis vaizdinys nesukelia jumyse ryžto ar bent mažytės idėjos, nuo ko reikėtų pradėti, skambinkite nemokamu psichologinės pagalbos telefonu: 8 800 66366. Tai pagalbos moterims linija, konsultuoja savanoriai profesionalai nuo pirmadienio iki penktadienio, nuo 10 val. iki 21 val.
Kai stokojama ryžto, būtinas ilgalaikis palaikymas, nuolatinis išklausymas. Čia nieko nekainuoja, niekur nereikia eiti, galite skambinti patogiu sau metu, niekas apie tai nesužinos.

P.S. rašydama atsakymą į tavo laišką pati net nepastebėjau, jog kreipiuosi „jūs“, nors įprastai kreipiuosi į laiškų autorius „tu“. Sandra, vertinu tavo nelengvą patyrimą ir matau didelį potencialą tavo, kaip asmenybės augimui. Jau pradėjai ieškoti išeities, atspirties taškų, eik ir toliau šiuo keliu. Ką darysi toliau, turi nuspręsti pati - viskas tavo rankose.

Sveika, Glorija
Džiugi žinia yra ta, kad labai sėkmingai gali pati sau padėti. Leisk sau išrausti tiek, kiek dar nebuvai išraudusi – kad atrodytum lyg labiausiai prinokęs pomidoras lysvėje (geriau, kad pati susikurtum sau priimtiną įvaizdį; tik sąlyga – raudonu tas įsivaizduojamas objektas turi tapti). Tai gali vykti tik vieną kartą gyvenimą, bet iki galo, kiek tik begali, nes po to, nebesugebėsi atkartoti. Tai turi būti savotiškas asmeninis rekordas.
Tu pati rašai, jog būna situacijų, kai “viskas būna tvarkoj”. Pastebėk, kas- tas “tvarkoj”: t.y. kokia tavo mintis, o gal ir poza, pokalbio tema ar supantys žmonės padeda jaustis “viskas tvarkoj”. Pasinaudok savo pastebėjimais praktikoje.

Labas, Kotryna
Net objektyviai vertinant grožį, aukštumas ir lieknumas tikrai grožiui neprieštarauja. O kritiškai komentuoti kito žmogaus kūną, pabrėžiant storumą, liesumą, mažumą, kampuotumą ar dar ką nors - tiesiog netaktiška. Jei žmonės tai daro, tai jų problema.
Pabandyk prisiminti (arba bent jau įsivaizduoti) save mažutę, kai pirmą kartą pažvelgei į veidrodį ir išvydai save. Kas toji Kotryna? Paklausk savęs iš naujo. Gali būti, kad iš karto neprisiminsi nieko, lyg būtų ištrintas failas. Klausk savęs karts nuo karto: kas tu? Į ką tu pati sau panaši? Gal pavyks pažvelgti į save lyg augantį medelį ar nendrę, ar į kokį paukštį ar paslaptingą gyvūną. Pažiūrėk į save lyg iš perspektyvos, kai dar iš mažo kažko visiškai neaišku, kas bus. Bet tu jau žinai: ir tas lieknas kūnas, ir ilgos rankos – kas dar gali būti subtiliau ir nuostabiau, lyg nuausta iš saulės spindulių, lyg išdainuota ir nupinta iš pačių gražiausių svajonių.

Labas, Laura,
Tu bijai būti įskaudinta, išduota, veji blogas mintis šalint, puoli vaikiną kaltinimais. Tavo laiškas persmelktas baime ir nerimu, kad tai, kas lyg ir yra, gali skausmingai baigtis. Tai leidžia daryti prielaidą, kad pati esi kupina troškimo būti mylima. Ir jei tik kyla menka užuomina, jog šis troškimas gali būti nepatenkintas, tau pavydas padeda ginti šį tavo troškimą. Kol būsi užsiėmusi troškimo neigimu, t.y. siekimu nejausti to, ką jauti, būsi priekabi, irzli ir pastoviai nepatenkinta. Nebeliks vietos nei meilei, nei pojūčiui, kad pasaulis nuostabus.
Kalbėk su savo draugu apie save, savo troškimus, savo baimes, savo abejones. Kai būsi išklausyta, padaryk tą patį – išklausyk ir jį.
Panaudok savo pavydą kūrybiškai – sugalvok, kaip praturtinti jūsų ryšį, kad jis būtų unikalus, nepakartojamas, jokiuose eiliuotuose tekstuose dar neapdainuotas.

Labas, Gabriele
Tavo laiške pastebiu susirūpinimą, jog jautiesi kažkiek neištikima savo mylimam vaikinui, nes rodomas dėmesys ir galimi pasimatymai su kitais vaikinais, fantazijos apie tai tau sukelia daug malonių pojūčių. Man kyla klausimas, ar pakanka tau tų malonių pojūčių būnant su savo mylimuoju. Jei jų trūksta, kas trukdo apie tai pasišnekėti jums abiems? Kaip galite paįvairinti savo gyvenimą, kurį tu vadini „atrodo, tikrai viskas gerai“. Kai viskas gerai, du žmonės atvirai kalbasi apie sau svarbius dalykus ir neslepia to, kas juos iš tiesų džiugina, maloniai nuteikia, pakylėja. Slapukavimas ar laukimas, kol kitas susivoks apie tai, kas tave „veža“ ir sukelia neištikimybės, kaltės jausmus.
Susigaudyti savo jausmuose tau gali padėti sąžiningas prisipažinimas, kada ir su kuo tu iš tikrųjų gerai jautiesi. Jei per sunku pačiai tai padaryti, gali labai sėkmingai pagelbėti psichoterapeuto konsultacijos.

Dėl vaistų vartojimo vienu ar kitu atveju reikia klausti psichiatro arba psichiatro-psichoterapeuto. Šie specialistai yra gydytojai, t.y. medikai, kurie ir skiria medikamentinį gydymą. Psichologas kartu su tavim gali aptarti esamą būseną, esamą situaciją, kurioje gyveni ir istoriją, kaip ir kas su tavimi atsitiko, kas padeda ir kas trukdo įveikti iškilusias negandas. Tavo atveju psichologas gali tau padėti susigaudyti, kaip kyla tavo panikos priepuoliai, kaip jie prasideda ir kaip tu gali užbėgti jiems už akių.
Pati pastebėjai, kad galima save nuraminti ir būna, jog norisi panikuoti, bet veji šalin mintis, nes bijai jų. Tai ir yra atsakymas, ką tu gali daryti. Visų pirma, galvoti apie tai, kas tave ramina. Galbūt tave ramina kokie nors prisiminimai iš vaikystės ar mokyklos. Gal noriai galvotum apie tai, ką tau sakydavo mokytoja, kai tu buvai sutrikusi, o gal kokia klasiokė tau parodė kažką nepaprasto ar labai juokingo. Svarbu, kad tos mintys apie patirtus įvykius tau būtų malonios, tau būtų širdy gera. Ir visai nesvarbu apie ką jos. Svarbu, kad tai būtų susiję su tavo patyrimu, tada lengviau tą mintį išlaikyti kurį laiką (per tą laiką pasikeičia tavo būsena). Jei sunku apie kažką galvoti kito, tai nukreipk savo dėmesį į kvėpavimą. Kvėpuoti reikėtų pilvu - t.y jausti, kaip pakyla ir ir nusileidžia diafragma, pilvas, kaip oras lėtai įeina ir išeina. Reikėtų lėtai įkvėpti (kol suskaičiuosi iki 4) ir dar lėčiau iškvėpti. Būtų gerai, kad karts nuo karto lėtai pakvėpuotum apie 10 minučių kiekvieną dieną. Tada turėsi patirties ir greitai užbėgsi priepuoliui už akių.
Ir dar. Panikos priepuoliai būdingi žmonėms, turintiems skydliaukės sutrikimų. Galbūt vertėtų pasikonsultuoti su endokrinologu.

Labas, Ramune
Savo laiške daugiau rašai apie vaikiną, nei apie save. Visiškai neaišku, dėl kokių priežasčių tau sunku rodyti savo mylimam vaikinui dėmesį. Jeigu yra labai daug dalykų tavo gyvenime, kurie tau taip pat yra labai svarbūs ir atima iš tavęs daug laiko, reikėtų tai atvirai sau prisipažinti. Kas iš tiesų tau svarbiausia Tavo gyvenime? Kam skiri daugiausia laiko, o kam iš tiesų neužtenka? Apie ką dažniausiai galvoji? Šie klausimai, neabejoju, turi ne vieną atsakymą. Jei atsakymus surašytum ant popieriaus (į kiekvieną klausimą reiktų atsakyti sudarant atskirus atsakymų blokus), gali paaiškėti, kad tiems dalykams, apie kuriuos dažnai galvoji, jiems neskiri daug laiko. Arba tie dalykai, kuriuos tu laikai svarbiausiais tavo dėmesio taip pat nesulaukia, kaip ir mylimas vaikinas. Čia reikalinga „inventorizacija“. Tai būtų pirmoji pagalba pačiai sau.

Kitas dalykas – kas penkis su puse metų jūsų draugystę palaikė? Ar tik vaikino viltis, kad tu kada nors skirsi jam dėmesio?! Ko gero ne tik? Kas pasikeitė? Gal tu kažko neįvertinai?

Jei per sunku pačiai atsakyti į klausimus ir susivokti, kas su tavimi vyksta, gali padėti asmeninės psichologo konsultacijos.

Labas, Lilka
Iš tavo laiško sprendžiu, kad esi aktyvus žmogus, daug ko gyvenime geidžianti moteris. Nemanau, kad tau reikia keisti mąstymą. Ko gero tau tik trūksta bendraminčių grupės, kurie taip pat ieško būdų pakeisti įsisenėjusius įpročius. Tai gali būti ir norinčių sulieknėti savitarpio pagalbos grupė, ir besidominčių sveika mityba. Jei nerandi tokios grupės, gali imtis iniciatyvos ją organizuoti. Puiku, jei grupės vedantysis bus žmogus pats einantis tuo keliu ar profesionalus terapinės grupės vedėjas.

Spėju, kad tu labai daug ką darai ir neturi laiko stabtelti ir išbūti trumpoje pauzėje. Tau ją norisi tuoj pat kažkuo užpildyti. Kas sukelia šį norą ar, kitaip tariant, kas yra to nerimo šaltinis? Čia susivokti tau gali padėti psichoterapija.