• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Adomo ir Ievos dieta

Autorius: Respublika.lt
2010-07-29 18:00:00

Adomo ir Ievos dieta
Jupiterimages.com nuotr.

Jeigu atsisakytume gastronominių civilizacijos laimėjimų, pamirštume visokius gardėsius ir kaip pirmieji žmonės rojuje imtume graužti šakneles ir ūgliukus, galbūt ir mūsų sveikata taptų pasakiška?

Kadaise gyvenimas buvo paprastesnis, o valgis sveikesnis ir be jokių modifikuotų produktų bei konservantų. Kalbama ne apie XX amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį bei prisiminimus apie kumpius, dešras bei mūsų promočiučių virtas sriubas. Turimi galvoje daug senesni laikai, kai žmonėms, gyvenusiems mažomis grupelėmis ir maisto prasimanydavusiems iš medžioklės bei uogų ir žolelių rinkimo, nė į galvą neateidavo rūpintis cholesterolio kiekiu ar skaičiuoti kalorijas. Jie turėjo didesnių problemų, o nutukimas, cukraligė ir kitos šiuolaikinės ligos jiems buvo nepažįstamos. Ar galėtume grįžti į tą rojų? O visų pirma - kulinariniu požiūriu - kaip tas rojus atrodo? Kuo mito mūsų protėviai?

Mėsėdžiai, vegetarai ar hienos?

Bendras žmogaus ir beždžionių protėvis tikrai buvo vegetaras. Jis gyveno miškuose ir mito prinokusiais vaisiais. Atšalus ir išdžiūvus Afrikos klimatui jis buvo priverstas išlipti iš medžių, o jų vietą užėmė sausa savana. Kai pristigo vaisių, pirmykščiai žmonės ėmė dairytis į žvėris, kurių buvo gausu žole apaugusiose apylinkėse.

Nors pamažu pirmykščiai žmonės tobulino medžioklės įgūdžius, daugybė šaltinių liudija, kad australopitekai ir ankstyvieji homo sapiens nesibjaurėjo dvėseliena ir didžiųjų plėšrūnų paliktomis išėdomis. Jie gaudydavo vabzdžius, valgydavo riebias lervas, karkvabalių vikšrus bei termitus, tačiau tokį racioną papildydavo augalinės kilmės maistu.

Apie mūsų mėgstamo maisto įvairovę byloja mūsų virškinimo sistemos sandara. Dėl ganėtinai mažo skrandžio ir trumpų žarnų anatomiškai galime būti priskirti ir mėsėdžiams, ir žolėdžiams. Rūgšti skrandžio terpė panaši į plėšrių gyvūnų skrandžio terpę ir yra netinkama virškinti sumedėjusius augalų audinius. Panašiai kaip ir laukinės katės mūsų organizmas negali - kitaip nei tipiškų žolėdžių - sintetinti vitamino B12. Turime jo gauti valgydami kitų gyvūnų mėsą arba maisto papildus. Kad patenkintume šį organizmo poreikį valgydami vien augalinį maistą, tektų per dieną suvalgyti penkis kilogramus sojų arba pusantro kilogramo miežių! Arba, nors tai nepatartina, visai neplauti daržovių, nes neprastas vitamino B12 šaltinis yra bakterijos, gyvenančios gyvūnų virškinamojo trakto apačioje.

Mes negalime - kitaip nei žolėdžiai - sintetinti taurino, vienos svarbiausių aminorūgščių, užtat mūsų virškinimo trakte, taip pat kaip ir kitų plėšrūnų, esama dviejų fermentų - elastazės ir kolagenazės, kurie padeda virškinti mėsą.

Kita vertus, mūsų seilėse yra amilazės, kuri padeda pasisavinti augalinius audinius. Kaip ir kitų žolėdžių, mūsų organizmas negamina vitamino C. Tie, kas maitinasi vaisiais, neturi šio vitamino gaminti patys.

Mūsų anatomija ir medžiagų apykaita įrodo, kad esame visaėdžiai. Ir dar mūsų genuose yra likę polinkio į kanibalizmą įrodymų. Tai liudija genai, kuriuose užkoduotas padidėjęs atsparumas infekcinėms baltyminėms dalelėms prionams, kuriomis užsikrečiama suvalgius savo rūšies būtybės infekuotų audinių (karvių pasiutligė kilo todėl, kad galvijai buvo šeriami jautienos kaulų miltais).

Apie rojaus ambroziją kalbėti turbūt neverta - gentainių palaikai, dvėseliena, karkvabalių vikšrai ir kietos šaknys tikrai nėra tie gardėsiai, į kuriuos keistume savo pietus, net jeigu ir atsikratytume varginančių mūsų laikų ligų. Nors visai akivaizdu, kad prie paleolito laikų mitybos nebegrįšime, vis dėlto turėtume pasimokyti iš savo rūšies patirties.

Smegenys traukiasi

Mūsų smegenys yra dešimtadaliu mažesnės už paleolito laikų protėvių. Keista, kad smegenys ėmė trauktis, kai mūsų protėviai pradėjo tolti nuo jūros ir apsigyveno giliau sausumoje, kai pradėjo vystytis žemdirbystė. Taigi buvo valgoma vis mažiau žuvies, moliuskų ir mėsos.

Taip pat gali būti, kad tą atrofiją sukėlė ir polinesočiųjų riebalų rūgščių omega-6, kurių gausiausia riebiose žuvyse ir jūros gėrybėse, stygius. Omega-6 rūgštys būtinos nervų sistemos ląstelių gamybai, o ši medžiaga itin reikalinga pirmaisiais žmogaus gyvenimo metais, kai sparčiai auga ir vystosi smegenys.

Stirniena ir gėrimai iš skardinių

Skrandžio sultys ir insulinas - labai stipriai veikiantys cheminiai junginiai. Organizmas juos išskiria labai reguliariai, nes jų turi būti pakankamai daug, kad galėtume suvirškinti viską, ką suvalgėme, tačiau ir ne per daug. Per didelis sulčių kiekis gali pakenkti skrandžiui, o insulino perteklius net baigtis mirtimi.

Informaciją, kiek maisto buvo suvirškinta, teikia organizme esanti gliukozė. Milijonus metų jos kiekis maiste būdavo maždaug vienodas ir parodydavo, kiek maisto suvalgyta. Taigi mitybos reguliavimo mechanizmas, pagrįstas cukraus kiekio kraujyje lygiu, puikiausiai funkcionavo tiek žmonių, tiek gyvūnų organizme.

Viskas pasikeitė ėmus vystytis žemdirbystei, kai žmogus išmoko auginti javus bei šaknines daržoves (bulves). Kokakolos skardinėje yra tiek pat cukraus, kiek ir dviejuose kilogramuose stirnienos, o porcija skrudintų bulvyčių virškinimo sistemoje sukelia tokią pačią reakciją kaip ir du kilogramai briedienos.

Besivaikant pietus

Mes esame vienintelė rūšis pasaulyje, kuriai nereikia dėti fizinių pastangų, kad susirastų maisto. Per milijonus metų žmogus yra valgęs įvairiausio maisto. Esame neapsakomai universali ir lanksti rūšis. Tačiau nesvarbu, ar mūsų mitybos pagrindą sudarė riešutai, sėklos bei iš po žemių rausiami augalų gumbai, ar mitome vikšrais ir termitais, ar stengdavomės mirtinai užvaikyti antilopę, mums tekdavo gerokai pasidarbuoti, kad susirastume ką valgyti pietums. Dabar viskas kitaip. Valandos menkai apmokamo darbo pakanka įsigyti maisto visai dienai. Gal ne paties skaniausio, ne idealiai subalansuoto, bet sotaus ir kaloringo. Mums nebereikia lakstyti, kad susirastume ko užkrimsti, todėl ir tunkame.

Nors verta pasakyti, kad, palyginti su mūsų paleolito laikų protėviais, valgome visai nedaug. Šiuolaikinių Papua Naujosios Gvinėjos genčių atstovai, kurie vis dar verčiasi medžiokle ir žolelių bei šaknų rinkimu, kasdien suvartoja mažiausiai dvigubai daugiau kalorijų nei išsivysčiusių Vakarų šalių vyrai. Tačiau jie visai netunka.

O mes kankiname savo organizmus drakoniškomis dietomis, tuo tarpu būdami fiziškai pasyvūs. Jeigu mes ne tik valgytume, “kaip reikalauja genai”, bet ir judėtume tiek, kiek pirmykščiai mūsų protėviai, mums tektų per dieną nubėgti keliolika kilometrų ar pėsčiomis nukeliauti keliasdešimt kilometrų.

Kai užeidavo sausra ir nebelikdavo augalų ar trūkdavo medžiojamų žvėrių, mūsų protėviai stengdavosi kuo mažiau judėti, nes net ir nebūdavo reikalo. Jie sėdėdavo ir laukdavo stengdamiesi tausoti jėgas, kad sulauktų geresnių laikų ir išliktų gyvi.

Taigi tol, kol visos mūsų fizinės pastangos tebus vežimėlio stumdymas prekybos centre, evoliucija mums sveikatos nepridės. Teks pasikliauti tik savo sveiku protu. Ir tegul jis kartkartėmis paliepia mums atsitraukti nuo kompiuterio, laikraščio, televizoriaus ir suteikti organizmui tai, ko jam reikia - gerą dozę sveiko fizinio nuovargio.
 
 
Asmeniškai TAU dietologo sudarytas valgiaraštis
​​​


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus