• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Anoreksikės išpažintis  5 

Autorius: Balsas.lt, Akvilė Žiūkaitė
2013-04-08 10:00:00

Anoreksikės išpažintis
jupiterimages nuotr.

Dėl anoreksijos į medikus besikreipiančių mergaičių skaičius per pastarąjį dešimtmetį Didžiojoje Britanijoje beveik padvigubėjo, o susirgusiųjų amžius vis jaunėja, teigia BBC. Ši liga egzistuoja visame pasaulyje, be abejonės, neaplenkdama ir Lietuvos.

Nervinė anoreksija - kas tai?

Nervinė anoreksija - tai rimta psichologinė liga: valgymo sutrikimas, kai sąmoningai stengiamasi numesti kuo daugiau svorio ir (arba) palaikyti kiek įmanoma mažesnį svorį.

Šiam tikslui įgyvendinti griebiamasi įvairių priemonių: mažinamos maisto porcijos, valgant ilgai kramtoma,  skaičiuojamos kalorijos, pavalgius vemiama.

Ši liga yra gana dažna ir paplitusi tarp įvairaus amžiaus moterų(1-2%), tačiau serga ir vyrai(0,1%). 15 – 25% sergančiųjų būdinga lėtinė šios ligos forma.

Nustatyta, kad problemai įsisenėjus ? praėjus daugiau nei 3 metams nuo ligos pradžios ? tikimybė visiškai išgyti sumažėja nuo 80 % iki 20%.

Apie 70 % susigrąžina buvusį svorį per pusę metų nuo gydymo pradžios. Apie 20 – 30 % pasveiksta savaime ? nors psichiniai sutrikimai lieka.

Ir visgi anoreksija išlieka viena iš didžiausią mirtingumo procentą turinčių psichinių ligų. Nuo anoreksijos miršta 5 – 20 % sergančių.

Anoreksija, prasidėjusi vos 14 metų

Su šia liga sergančiais atvirai pasikalbėti apie jų problemą praktiškai neįmanoma, kadangi jie dažniausiai jos nepripažįsta. Net neretam sirgusiam, bet pasveikusiam, yra sunku apie tai kalbėti. Tačiau Simona sutiko pasidalinti savo patirtimi.

Merginos artimieji ligos požymius pastebėjo, kai ji buvo vos keturiolikos: „ Pamenu, mama pykdavo, kai labai ilgai valgydavau, maistą daug kartų kramtydavau ir dažniausiai pusę porcijos vis tiek palikdavau lėkštėje. O aš atsakydavau, kad tiesiog „netelpa”. Tiksliai negalėčiau pasakyti dienos, kada tai prasidėjo. Tik prisimenu, jog vienas klasės draugas kažkada leptelėjo, kad mano rankos stambios (ar kažką panašaus) ir tai mane labai paveikė. Dažnai apie tai galvodavau. Buvau nepatenkinta savo kūnu. Nors buvau 164 cm ūgio, o svėriau 54 kg ? sau atrodžiau stambi. Matyt, visos tos mintys labai giliai įsišaknijo pasąmonėj ir net nejusdama ėmiau po truputį atsisakinėti maisto, o vėliau ir daug kitų gyvenimiškų dalykų.”

Simona pasakoja, kad nejučia galvojimas apie tai, kiek, kada ir ko suvalgyti, tapo pagrindiniu jos užsiėmimu: “Mano dienotvarkė buvo paprasta: pusryčiams - sūrelis, grįžus iš mokyklos – pusė porcijos namuose pagamintų pietų, po pamokų ruošimo ir televizoriaus žiūrėjimo – maždaug pusė bandelės, o apie 21val aš jau lovoj. Paprasčiausiai ilgiau išbūti nemiegojus nebūdavo jėgų.”

Mergina neatsisakė saldumynų ar miltinių patiekalų, tiesiog jų valgydavo labai mažais kiekiais. Mergina atsisakė net pasisėdėjimų su draugais: „Aš negalėdavau eiti su jais, nes galvodavau, kad ten bus užkandžiaujama, o aš juk negalėjau ir nenorėjau to daryti, be to – bijojau, kad į mane bus žiūrima kreivai dėl to, kad nevalgau su jais.”

Ilgainiui be minčių apie maistą merginai liko tik mokslai, alinantys pratimai pilvo raumenims stiprinti, ašaros dėl barnių su artimaisiais ir miegas.

Viskas iš „tobulo” gyvenimo, kuris turėjo tokiu tapti sulieknėjus, t.y. pasiekus vos 40 kg svorį ? tapo katastrofa. „Net nepastebėjau, kaip ištirpo tie kilogramai. Tėvai sakydavo: „Pažiūrėk, kaip tu atrodai!“. Bet net ir tada nesijaučiau liekna. Žiūrėdavau į veidrodį ir matydavau iškreiptą vaizdą, nebemačiau realybės“.

Jei ne tėvai ir vizitas pas psichologą, nežinia, kaip būtų pakrypusi ši istorija: merginai buvo pradėję slinkti plaukai, lūžinėjo nagai, šalo kojų ir rankų pirštai, dingo menstruacijos, sutriko širdies veikla.

Prireikė keleto mėnesių, kad organizmas pradėtų sveikti. Be antidepresantų neapseita. Daugiau nei po pusės metų svoris atsistatė.

„Pamenu, kai kartą ėjau į parduotuvę ir sutikau seniai matytą pažįstamą, o jis pasakė: „Nu va, kaip pagražėjus tu!“. Atsimenu, kad nusišypsojau. Gal kam nors pasirodys keista, bet per visą tą laikotarpį, kai buvau lieknutė, vaikinų dėmesio nesulaukiau. Matyt, bijojo pasikviesti į kavinę, nes suprato, kad vis tiek nieko nevalgysiu, o dar bėdos pridarysiu, jei kur, neduok Dieve, nualpsiu.“ – šypsosi mergina.

Dabar šis gyvenimo etapas Simonai jau baigtas – praėjo daugiau kaip 6 metai. „ Ne itin smagius prisiminimus kelia šis mano gyvenimo etapas, bet pasakoju visa tai tam, kad galbūt mane išgirs kita mergina, kurią kamuoja panašios mintys, kurios kamavo mane, būnant keturiolikos. Negalima visos gyvenimo prasmės sudėti į savo svorį. Žinoma, jei kamuoja antsvoris, čia jau kita problema ir ją reikėtų spręsti su šios srities specialistais. Bet tikrai neverta sielotis dėl poros papildomų kilogramų, kuriuos galima prarasti tiesiog sportuojant. O gal jų atsikratyti net nereikia stengtis, galbūt jie tau visai nekenkia, o atvirkščiai – suteikia savotiško žavumo. Juk gyvenime yra kur kas rimtesnių dalykų, kuriuos ši liga labai lengvai gali atimti.“

Paklausta, ar jaučiasi visiškai pasveikusi, Simona atsako: „Bent keletą metų mintys apie suvartojamą maistą persekiojo gana stipriai ir dabar dar  kartais „išlenda“ viena kita... Bet šiaip jaučiuosi visiškai pasveikusi ir susigrąžinusi tai, ką dėl ligos praradau: gerus santykius su artimaisiais, draugus, mėgstamą maistą, šypseną ir juoką.“

Anoreksija – iš tiesų sunki liga. Kokia jos prevencija? Galbūt artimųjų priežiūra, draugų patarimai, daugiau informacijos apie anoreksiją viešoje erdvėje, kitoks požiūris į grožį. Visa tai turėtų padėti išvengti šios ligos, bet svarbiausia įžiebti pasitikėjimo kibirkštį savo pasąmonėje ir mylėti save tokius, kokie esame.
 
Asmeniškai TAU dietologo sudarytas valgiaraštis
​​​


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus
Gabija
2015-09-29 14:56:55
Sveki. Man labai reikia pagalbos. Mano pati geriausia drauge serga anorekcija. Ji nieko man apie tsi nepasakoja bet jei jus pamatytumet kaip ji atrodo o dieve. Prasau. Padekit. Patarkit kaip galima padeti anorekcija serganciu zmogui. Be to jai tik 13 metu.
dsfgd
2013-04-08 14:14:39
As is prigimties liekna ir daznai buna nemalonu, jei kokiam baliuj atsisakau uzkandziu ar pan, iskart esu apkaltinama dietu laikymusi ir anoreksija, nors as tiesiog tu uzkandziu nemegstu/nenoriu. Erzina toks keistas zmoniu suvokimas, kad liekna gali buti tik badaudama.
Aistė to 17-mete
2009-10-16 15:46:08
Šaunuolė, kad valgyt daugiau pradėjai. Jei be numesto svorio daugiau sveikatos problemų nėra, tai žingsnelis po žingsnelio tau turėtų pavykti. Kol kas realiai svoris neauga, nes organizmas bando atgauti jam reikalingas medžiagas, o po to, jei nebesugalvosi vėl mažinti svorį, jis pamažu turėtų atsistatyti iki tavo normalaus. :))) Sėkmės tau! :)))