• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Liga - tikrųjų jausmų išbandymas

2008-12-08 00:00:00

Liga - tikrųjų jausmų išbandymas

Sunki liga tampa išbandymu visai šeimai, ypač jei ji užklumpa jauną žmogų ir gresia mirtimi. Artimieji pasiryžę paaukoti viską, kad tik galėtų pagelbėti, ir jaučiasi laimingi, jei likimas dovanoja tokį šansą.

Sesuo išgelbėjo brolį

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų (VUL SK) Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centre po kaulų čiulpų transplantacijos kasdien vis stipresnis jaučiasi 23 m. Andrius V. Šią vasarą jam buvo nustatyta ūmi leukemija. Iš pradžių medikai tikėjosi įveikti piktybinę kraujo ligą vaistais, tačiau atsirado papildomų rizikos veiksnių. Andriaus gyvybė priklausė nuo donoro kaulų čiulpų persodinimo.

Jo donore tapo pora metų vyresnė sesuo Rita. Iš visos šeimos jos vienintelės kaulų čiulpai idealiai tiko broliui. Iš Ritos kraujo specialiu aparatu buvo surinktos kraujodaros kamieninės ląstelės ir po valandos sulašintos Andriui. Procedūra buvo varginanti, smulkutė moteris jautėsi prastai, bet stengėsi to neparodyti ir šypsojosi, nes brolis buvo šalia, su viltimi žvelgė, kaip pilnėja maišelis su krauju, turinčiu sugrąžinti jam sveikatą...

Tokios procedūros šiame skyriuje nėra dažnos. Specialistų teigimu, šeimoje kaulų čiulpų donoras randamas tik 1 iš 5 žmonių. Kitiems ieškoma negiminingo donoro Lietuvos ir pasaulio registruose. Iš maždaug 3 tūkst. potencialių Lietuvos donorų sunkių ligonių gyvybes kol kas gelbėjo tik penki. Dažniausiai piktybinėmis kraujo ligomis susirgusius lietuvius gelbsti donorai iš užsienio. Jų kaulų čiulpai surenkami vietoje ir atskraidinami į Lietuvą.

Atsisakė gydytis Vokietijoje

Šiaulietį Aurimą N. sunki kraujo liga užklupo aštuoniolikos. Iš pradžių vaikino tarpuplautyje buvo aptiktas neaiškus darinys. Vilniaus universiteto Onkologijos institute chirurgai naviką išoperavo, bet ištyrus audinius laboratorijoje pacientui įtarta leukemija. Jis buvo perkeltas į VUL SK Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centrą.

"Centro vadovas daktaras Laimonas Griškevičius pasikvietė mane į kabinetą, išprašė tėvus ir atvirai išdėstė, kokia pavojinga ši liga, koks laukia gydymas, užsiminė apie galimą kaulų čiulpų persodinimą, - prisimena Aurimas. - Iki tol apie kraujo vėžį nežinojau ničnieko - gal todėl per daug ir neišsigandau".

Labiausiai leukemijos diagnozė pribloškė vaikino tėvus. Sužinoję, kad specialistai dvejoja dėl tikslios ligos formos, o nuo to priklauso, koks bus taikomas gydymas, tėvai nuvežė Aurimą į Vokietiją, į specializuotą kliniką Niurnberge, kur vėžį sėkmingai išsigydė
viena šeimos draugė.

Vokiečių medikai iš naujo atliko visus tyrimus, nustatė tikslią diagnozę ir sudarė gydymo protokolus. Tačiau vaikinas staiga panoro grįžti gydytis į Lietuvą.

"Nemačiau ten nei geresnės įrangos, nei geresnių gydytojų negu Vilniuje, o tai, kad skyrius išklotas brangiais kilimais, manęs neapžavėjo, - pasakoja Aurimas. - Didžiausias diskomfortas buvo kalbos barjeras, suvokiau, kad su tuo nesusitaikysiu. Vokietijoje man atliko tik įvadinę hormonų terapiją, o toliau gydytis grįžau pas savo daktarą L.Griškevičių".

Skaudžios pamokos

Chemoterapija ir tarp jos kursų taikomas spindulinis gydymas pareikalavo labai daug jėgų. Vaikinui išopėjo burna, skaudėjo kojas, buvo nuolat silpna, jis užsisklendė savyje, stengėsi negalvoti, kas jam darosi, tik vykdė visus medikų nurodymus.

"Nors tėvai manęs nepalikdavo vieno nė minutei, labai ilgėjausi draugų. Jei pasitaikydavo diena be procedūrų, verždavausi į Šiaulius. Bet paskui pajutau, kad draugai bendrauja su manimi kitaip nei anksčiau, o gailesčio man reikėjo mažiausiai. Nenorėjau net sau pripažinti, kad negaliu daryti daugelio anksčiau įprastų dalykų. Pamažu atitolo daugelis žmonių, vis rečiau sulaukdavau skambučių. O vieną dieną pamačiau, kad gyvenimas nesustoja, nors manęs jame nėra. Iki tol manęs, kad viskas pasaulyje gražu ir labai lengva, ligos priverstas pamačiau gyvenimą jau ne rožinių, o tikrų spalvų. Suvokti visa tai buvo skaudu, bet dabar matau, kad ta patirtis išėjo į naudą".

Po chemoterapijos reikėjo vos ne kasdien važiuoti į ligoninę atlikti tyrimų. Po pusmečio, kai buvo pasiekta remisija, Aurimas vėl pradėjo lankyti vienuoliktą klasę. Sako, mokytis buvo nelengva, mat po varginančio gydymo labai suprastėjo atmintis.

Tačiau vaikino laukė dar vienas išbandymas: nepraėjus nė metams, po vieno iš įprastų tyrimų paaiškėjo, kad leukemija vėl atsinaujina, tik kita forma. Gydytojai pradėjo intensyviai ieškoti jam kaulų čiulpų donoro. Juo tapo 23 m. italas. Pernai vasarą Aurimui buvo persodinti donoro kaulų čiulpai, ir šiandien jis jaučiasi grįžęs į normalų gyvenimą.

Šiaudas skęstančiajam

Naujos patirtys palengva išstumia iš vaikino atminties skaudžius pastarųjų trejų metų išgyvenimus. Vis dėlto "Respublikai" Aurimas atskleidė, kas nuvylė labiausiai - žmonės, besinaudojantys kitų nelaime, manipuliuojantys jų viltimi pasveikti ir iš to išspaudžiantys naudos sau.

"Stebukladarių "daktarų" per tą laiką mačiau ne vieną ir ne du. Kai kurie net patys mus susirasdavo ir siūlydavo savo paslaugas, vaistus, žinoma, ne už dyką, - sako vaikinas. - Baimė ir nežinia iš tiesų verčia žmones griebtis šiaudo, ir jokie pinigai čia nesvarbūs. Ne išimtis ir mūsų šeima. Nors aš pats daugumą siūlomų gydymo būdų vertinau skeptiškai, tėvų įkalbėtas vis dėlto vartojau medų su kažkokiais stebuklingais lašeliais, kurie neva padėjo organizmui lengviau atlaikyti chemoterapiją. Nežinau, ar man nuo jų buvo geriau. Tikrai padėjo tik keletas žmonių, kurie iš pat pradžių perspėjo, kad jų siūlomi vaistai nėra išganingi..."

Aurimas išbandė ir panacėja vadinamą gydymą embriono kamieninėmis ląstelėmis Kijeve. Tai buvo atsinaujinus leukemijai, kol medikai dar nebuvo suradę jam kaulų čiulpų donoro. Pasak vaikino, toji panacėja - viso labo geltonas skystis, kurio slaugytoja paciento akivaizdoje pritraukė iš nedidelio buteliuko, suleido į fiziologinį tirpalą ir per porą valandų visa tai buvo sulašinta į veną. Paskui į sėdmenis dar įsiuvo, kaip jam sakė, gabalėlį placentos, kad suaktyvintų kamieninių ląstelių veikimą. Deja, po trijų savaičių Vilniuje atlikti tyrimai neparodė jokių pokyčių - žadėtas sveikimo procesas taip ir neprasidėjo.

"Baisiausia, kad siūlantieji panacėją ragina pasikliauti tik jais ir atsisakyti gydytojų paskirto gydymo, - piktinasi Aurimas. - Laimė, man užteko sveiko proto neatsisakyti vaistų, ir šiandien galiu embrioninių ląstelių injekciją laikyti savotišku eksperimentu, kuris nepakenkė, bet ir nepadėjo".

Šiandien ISM Vadybos ir ekonomikos universitete besimokantis Aurimas dar nedrįsta sakyti, kad jau įveikė ligą, bet nebijo svajoti apie būsimas studijas užsienyje, su mada ir grožiu susijusį nuosavą verslą, laimingą asmeninį gyvenimą.

Laimonas GRIŠKEVIČIUS - Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro vadovas:

Esant kai kurioms agresyvioms kraujo vėžio formoms kaulų čiulpų transplantacija yra vienintelė galimybė išgelbėti gyvybę. Jei žmogus neturi brolių ar seserų arba jų imunologiniai žymenys neatitinka, Lietuvos ir pasaulio kaulų čiulpų donorų registruose ieškoma žmogaus, atsitiktinai paveldėjusio tuos pačius imunologinius žymenis kaip ligonio.

Didžiausia tikimybė surasti tinkamą donorą yra toje pačioje populiacijoje, kur žmonės yra genetiškai artimesni. Neretai yra svarbu atlikti transplantaciją kuo greičiau, o ieškant donoro pasaulio registre derinant jo galimybę donuoti prarandama daug brangaus laiko. Be to, turėti donorą šalia labai svarbu ir dėl galimų komplikacijų po kaulų čiulpų persodinimo, mat gali prireikti papildomų donoro imuninių ląstelių, o labai retai - net pakartotinės transplantacijos.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"
 
Asmeniškai TAU dietologo sudarytas valgiaraštis
​​​

Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus