Diagnozė – vėžys

123rf.com

Kasmet vasario 4-ąją Tarptautinės vėžio kontrolės organizacijos ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) iniciatyva minima Pasaulinė kovos su vėžiu diena. Lietuvoje kasdien vėžio diagnozę išgirsta beveik 50 žmonių, apie 80 tūkst. šiuo metu serga onkologinėmis ligomis.  Kaip nebūtų liūdna ir skaudu, įvairiomis onkologinėmis ligomis mūsų šalyje kasmet suserga ir apie 70 vaikų. Nors medicina sparčiai žengia į priekį, tačiau dar dažnai virš debesų tenka išlydėti mūsų mažuosius.

Sudėtinga nupasakoti kas dedasi širdyje išgirdus tą lemtingą diagnozę „Vėžys“. Tačiau jei ji nustatoma ne suaugusiam žmogui, suspėjusiam susilaukti atžalų, pasiekti karjeros aukštumų, išvysti tolimų kraštų užburiantį grožį, o mažam, vos gimusiam, kūdikiui?.. „Iš po kojų ima slysti žemė“, - jausmus nusakyti žodžiais bando onkologine liga sergantį sūnų auginanti mama Ilona. Vos keturių mėnesių jos kūdikiui gydytojai nustatė limfmazgių vėžį, tačiau tuomet jį pavyko įveikti. O štai visai neseniai liga smogė antrąkart – berniukui diagnozuota leukemija. „Savaime suprantama, kad ligos pažymėtą vaiką ir augini kitaip. 15 metų sūnus augo judrus, hiperaktyvus, nenustygstantis vietoje – nė nepasakytum, kad jis kažkada sirgo. Kad liga vėl grasina ėmiau įtarti dėl neįprasto jo mieguistumo, nuovargio, irzlumo, dingusio apetito. Dažna mama tai „nurašytų“ nenuspėjamai paauglystei, - pasakoja Ilona. – Tačiau kai sūnus pradėjo skųstis svaigstančia galva, ėmė dažnai alpti, supratau – liga sugrįžo“. Ir iš tikrųjų tyrimai parodė didelį leukocitų kiekį  bei geležies trūkumą, o medikai neslėpdami ištarė:  „Kraujo vėžys“. Medikų bei vaistų pagalba pavyko pasiekti neblogų rezultatų, tačiau nė minutei negalima atsikvėpti – būtina laikytis griežto poilsio ir maitinimosi rėžimo, lankytis pas gydytojus, atlikti tyrimus ir sekti ligos būklę. Nors šiuo metu vaikinas lanko mokyklą, po truputį vėl pradeda sportuoti, tačiau ateitis lieka nenuspėjama. „Kokia bebūtų situacija, privalai žinoti, kad turi įkvėpti savo vaikui vilties, o ne lieti ašaras jam ant peties, - apie likimo siųstus išbandymus pasakoja Ilona. – Turi iš kažkur surasti jėgų viską atlaikyti ir  nenustoti šypsotis, nenusivilti, suteikti savo atžalai tikėjimo, kad rytojus išauš geras ir gražus“. Moteris tikina, kad ligoniui taip pat be galo svarbus šeimos bei draugų, kitų vaikų palaikymas. Sergančių vaikų mamos nė per žingsnį nesitraukia nuo brangiausio turto, pasiruošusios dėl jo aukoti save ir su nežmonišku tikėjimu akyse meldžia Dievo vienintelio noro. „Ir šitas vaistas – veiksmingas“, - tikina mama Ilona.