• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Dar vienas bilietas į gyvenimą

Autorius: Agnė Vadlugaitė
2010-08-19 12:05:00

Dar vienas bilietas į gyvenimą
Savo asmenine patirtimi pasidalino Loreta Zdanavičienė, kelerius metus kovojusi su leukemija. Šis pasakojimas – vienas iš pavyzdžių, kaip negiminingo donoro dėka, tragiškai galėjusi pasibaigti istorija, sušvito laiminga pabaiga. Gal ji įkvėps ir Jus išgelbėti žmogaus gyvybę.

Man labai sunku viešai prabilti apie savo sveikatą, apie tai, kas asmeniškai išjausta, išgyventa. Ryžausi pasidalinti savo istorija, vildamasi pagelbėti sergantiems žmonėms ir tiems, kurie galbūt nesusimąsto, kad be ypatingų pastangų gali padėti kitam...

Diagnozė – iš giedro dangaus

Kai esi jauna, energinga, aktyvi trisdešimt vienerių metų moteris, neseniai baigusi teisės studijas Vilniaus universitete ir laimingai ištekėjusi, visas gyvenimas – kaip „jūra iki kelių“.  Tad kažkoks nereikšmingas skausmas širdies srityje didelio nerimo nekėlė, tiesiog erzino. Kreipiausi dėl jo į šeimos gydytoją ir...pirmą kartą gyvenime patekau į ligoninę. Diagnozė – „lėtinė mieloleukemija“ (kraujo vėžys). Dėl patirto šoko ne iš karto susivokiau ką tai reiškia, ką daryti, kaip gyventi. Su vyru nusprendėme nieko nesakyti nei draugams, nei artimiesiems. Buvo nelengva...

Pradėjus domėtis kokia tai liga, kas ją sukelia, kaip progresuoja, apimdavo vis didesnė panika ir baimė, tad nustojau tai daryti ir pasiklioviau profesionalia gydytojų priežiūra. Na, o geriau nei bet kokie vaistai veikė nepalaužiamas vyro palaikymas.
    
Viena po kitos tirpstančios viltys

Septynerius metus iš eilės kasdiene rutina tapo saujos tablečių ir injekcijos. Kad ir kaip keistai nuskambėtų, tai suteikė savotiško stabilumo jausmą, pavykdavo net užsimiršti. Tačiau organizmas priprato prie vaistų, tad jų poveikis ėmė silpti ir aš jaučiausi vis prasčiau: buvo silpna, pykino, kraujavo dantenos, kibo infekcijos. Vėliau slinko plaukai (laikui bėgant, nuplikau), nuolatos jaučiausi pavargusi, krito svoris. Žinoma, tai pastebėjo aplinkiniai – artimieji, draugai, kolegos. Ir nors artimiesiems psichologiškai buvo dar sunkiau nei man, iki šiol negaliu atsistebėti jų stiprybe ir sugebėjimu palaikyti, apnikus abejonėms, pasiryžimu ne vien patarinėti, bet kartu nešti naštą, kartu nerimauti ir tikėti, kad viskas bus gerai.

2 psl.
Puslapis 1 iš 3Kitas
Asmeniškai TAU dietologo sudarytas valgiaraštis
​​​


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus