• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Kodėl užvalgius norisi... saldaus?

Autorius: Moters Savaitė
2011-04-20 10:27:00

Kodėl užvalgius norisi... saldaus?
123rf.com

Kada dažniausiai užsimanome saldumynų? Prisiekę smaližiai pasakytų – visada! Ir vis dėlto atidžiau patyrinėjus valgymo įpročius akivaizdu: dažniausiai saldumynų užsinorime tada, kai būname sotūs ir pavalgę.

Tokiame dietos sąmoksle dalyvauja keletas priežasčių: tai ir mūsų smegenys bei juose vykstantys cheminiai procesai, ir netinkamai parinktas valgiaraštis, ir, žinoma, beveik visagaliai įpročiai.

Šį saldumynų poreikį galima įveikti, bet visų pirma labai svarbu suprasti priežastis, kurios jį sukelia.

Saldumynų klasta

Ar iš tikrųjų taip blogai po puikių nekaloringų pietų leisti sau pasimėgauti deserto kąsneliu? Dauguma dietos specialistų vienareikšmiškai patikina – taip. Ne todėl, kad jūsų pasirinktas kąsnelis taptų tikra kalorijų bomba. O todėl, kad tai gali pakišti koją visam jūsų dietos režimui. Logika paprasta: jei stengiatės sulieknėti – vadinasi, valgymo įpročiai jau yra jūsų problema, kurią reikia koreguoti. O tokios iš pirmo žvilgsnio nekaltos nuodėmės ir nukrypimai nuo rekomenduojamo valgiaraščio kaip tik ir yra tiesiausias kelias atgal, prie savo ankstesnės mitybos.

Kodėl norisi saldumynų po valgio?

Įpročio vergija. Mokslininkai nustatė, kad suvalgius maisto, kuriame gausu cukraus ir riebalų, smegenyse įvyksta neurocheminiai pakitimai, skatinantys poreikį ir vėl valgyti panašaus pobūdžio maistą. Ilgainiui toks deserto kąsnelis tampa sunkiai išgyvendinamu įpročiu, grįstu asociacija: jei penkis kartus iš eilės po pietų apdovanosite save saldžiu desertu, šeštąjį kartą jį prarysite nė nesusimąsčius ir nespėjusi pasimėgauti.

Laimės paieškos. Saldumynai lengvai sukelia priklausomybę nepasitikintiems savimi, psichologinių problemų turintiems žmonėms – juk jie nuramina, suteikia malonumą, saugumo jausmą. Dėl to kaltas smegenyse išsiskiriantis laimės hormonas serotoninas. Kai jo mūsų organizme mažai, apima liūdesys, gali suaktyvėti depresinės nuotaikos. Suvalgius ką nors skanaus, kame yra daug angliavandenių (o cukrus kaip tik ir reprezentuoja angliavandenius), organizmas visai netrukus ima išskirti daugiau serotonino – pasitaiso nuotaika, galvoje nušvinta daugiau optimistinių minčių.

Cukrus lėkštėje ir kraujyje. Dar vienas faktorius, skatinantis užsisakyti desertą – tai cukraus kiekio šuoliai jūsų kraujyje. Jei jūsų organizme trūksta tam tikrų makroelementų, o jūsų valgiaraščio liūto dalį sudaro angliavandeniai, vos po valgio šoktelėjęs cukraus kiekis netrukus stipriai krenta žemyn ir jūs vėl instinktyviai dairotės, ko gi čia užkandus saldaus ir gardaus.

Desertinė premija. Galiausiai nepamirškime ir to, ko jus ne mokė vaikystėje: desertas yra kaip tik tai, ką gaunate suvalgę pagrindinį patiekalą, kaip pelnytą apdovanojimą už ištuštintas lėkštes. Ir jei šis klasikinis paskatinimo triukas nevalgiam vaikui padeda paįvairinti meniu, suaugusiam ir viršsvorio problemų turinčiam žmogui tampa išskirtinai nenaudingu vaikystės prisiminimu.

Dietos spąstai. Mėgstamo, skanaus maisto trūkumas taip pat skatina priklausomybę nuo saldumynų. Ne be reikalo sudarant individualias dietas dažniausiai atsižvelgiama į žmogaus pomėgius, stengiamasi atrasti aukso viduriuką tarp to, ką jis mėgsta, ir to, ko jo organizmui reikia. Pernelyg griežti mitybos apribojimai sukelia netikėtą efektą: dar labiau sustiprina jūsų norą valgyti saldumynus, net jei prieš dietą ir nelaikėte savęs smaliže. Paprasčiausiai didelis gabalas šokolado tampa lengviausiu būdu pasipriešinti tam, ką jūsų organizmas suvokia kaip ekstremalią netektį.

Ką daryti?

• Jei manote, kad tapote įpročio verge, būtina šiek tiek pakoreguoti savo dienotvarkę. Suplanuokite ją taip, kad iš karto po valgio imtumėtės kokios nors jūsų dėmesį atitraukiančios veiklos ir taip išardytumėte tą užburtą ratą „sriuba-šokoladas“. Po pietų pasivaikščiokite, pabendraukite, padarykite ką nors iš kasdienių darbų sąrašo, o jei saldumynų poreikis nesiliaus kamavęs – palepinkite save desertu vėliau, po kelių valandų, kai jis jau taps nebe priedu prie pietų, o savarankišku užkandžiu. Tikėtina, kad tada pavyks lengviau sukontroliuoti savo norus: galbūt vietoje saldžios bandelės pasirinksite vaisių ar stiklinę šviežiai spaustų sulčių?

• Manote, kad jūsų dieta pernelyg griežta? Neskubėkite jos mesti. O saldumynų poreikį patenkinkite susikoncentravusi į jų kiekį: įtraukite bent vieną desertą į savo valgiaraštį, bet apsiribokite tik nedideliu gabalėliu. Jei pajėgiate laikytis dietos – pajėgsite ir atsilaikyti prieš pagundą sušveisti visą šokolado plytelę užuot suvalgius mažą jo gabalėlį. Dar geriau – rinkitės gardžius, bet nekaloringus desertus. Pavyzdžiui, neriebų jogurtą su uogomis ar porciją želė.

• Skaičiuokite dienos kalorijas, net jei jūsų dieta to nereikalauja. Jei jūsų desertas leidžia neviršyti rekomenduojamos kalorijų normos – viskas ne taip jau blogai.

• Kai kada padeda ir šiokios tokios gudrybės. Pavyzdžiui, netrukus po valgio išsivalius dantis mėtine pasta arba pakramčius mėtinės kramotomosios gumos  noras smaližiauti sumažėja. Padėtų ir iškart po valgio išgerta stiklinė vandens ar saujelė riešutų su džiovintais vaisiais.

• Neapsigaukite! Pavojingiausi saldumynai – tai rafinuoto cukraus, miltų ir riebalų deriniai, kaip antai bandelės, sausainiai, pyragėliai su įdaru. Atskirai šie produktai ne tokie pavojingi dietai kaip visi drauge.

• Atsargiai – saldikliai! Geriau nepasikliaukite dirbtiniais saldikliais pagardintais produktais. Saldikliai sumažina produkto kaloringumą, tačiau prastokai kovoja su kilusiu angliavandenių poreikiu. O kadangi saldikliai yra šimtus kartų saldesni už cukrų, jais piktnaudžiaujant ilgainiui silpsta gebėjimas pajusti natūralų produktų saldumą, norisi valgyti vis saldžiau ir saldžiau.

 

Asmeniškai TAU dietologo sudarytas valgiaraštis
​​​


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus