• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Kulinarijos paveldo fondo direktorė: Bent jau žinokime, ką valgome  1 

2009-03-02 00:00:00

Kulinarijos paveldo fondo direktorė: Bent jau žinokime, ką valgome
vakarozinios.lt; Jupiterimages nuotr.

Į mūsų virtuvę veržte veržiasi visokiausi užsienietiški ir tikrai ne pigiausi valgiai. Tad ar ne laikas dabar, vadinamuoju sunkmečiu, grįžti prie tradicinių lietuviškų produktų ir valgių, kurie, pasak Lietuvos kulinarijos paveldo fondo direktorės Birutės IMBRASIENĖS, ir skalsesni, ir naudingesni sveikatai.

Po sovietmečio buvome ištroškę egzotikos, norėjome pajusti viso pasaulio maisto sąvartynų, atleiskite už šį žodį, skonį, tai per kelis dešimtmečius ir pajutome. Dažnas tautietis, užuot pasukęs galvelę, ką čia tokio išsivirus iš paprasčiausių kruopų ar bulvių, nusiperka šaldytą picą ar kokį kitą pusgaminį ir namuose pasišildo, o paskui dejuoja, kad po kelių valandų vėl alkanas. Nesakau, kad viskas, ko teko ragauti, labai blogai, neskanu ir pan. Blogai tai, kad nesusimąstėme apie jokius konservantus, per daug nesukome sau galvos, kokius ateityje teks vartoti vaistus nuo alergijos, skrandžio, virškinimo ir kitų ligų. Ne mes vieni tokie. Visas pasaulis grįžta prie natūralaus maisto, vengia surogatų. Tiesą sakant, man teko bendrauti su kitų šalių maisto specialistais, ir jie mums šiek tiek pavydi, kad mes čia, Lietuvoje, dar ne tiek toli nuėjome su kitais kraštais. Daugelyje šalių vertinami lietuviški produktai už jų kokybę ir natūralumą.

- Nuo seno žinome, kad lietuvis mėgo daug, riebiai ir sočiai pavalgyti. Toji tradicija, ko gero, daugiau išliko tarp fizinį darbą dirbančių žmonių.

- Pastaraisiais dešimtmečiais iš esmės pasikeitė žmonių mityba, ir ta nuomonė, kad lietuviai valgo tik riebiai ir sočiai, yra klaidinga. Ir tikrai netiesa, kad nuo seno valgome vien tik mėsą ir bulves. Antra vertus, mūsų šeimininkės visais laikais buvo išradingos. Net ir tais laikais, kai leistinuose 60 arų žemės žmonės daugiausia sodindavo bulvių ir neturėjo galimybės laikyti gyvulių, kaime keturis kartus per dieną moterys mokėdavo paruošti be mėsos skirtingus ir skanius patiekalus. Tai tikrai verta Europos patirtis. Šeimininkių išradingumui, kaip ruošti sveiką maistą, derėtų pastatyti paminklą. Žiemą jos ruošdavo daugiau sočių, o vasarą - lengvų ir gaivių valgių. Tad prisiminti ir dabar daug ką tikrai vertėtų.

- Pastaruoju metu sveikos mitybos propaguotojai siūlo daugiau vartoti grūdų, kruopų ir kitokių daug skaidulų turinčių produktų, kurie labai naudingi mūsų organizmui. O juk įvairios košės tradiciniame lietuviškame valgiaraštyje buvo tiesiog būtinos.

- Iš tiesų mes, lietuviai, jeigu taip galima sakyti, esame grūdaėdžiai. Tad verta prisiminti košes ir visa tai, kas iš grūdų. Košių tradicija, beje, būdinga daugeliui kraštų. Daug kas mano, kad košės - tai neturtingų žmonių maistas. Nieko panašaus: net Anglijos karalienė, jeigu iš ryto nesuvalgytų avižinės košės, nežinotų, ką jai toliau daryti. Tai tradicija, glaudžiai susijusi su sveikata. Lygiai taip pat aukštaičiai tradiciškai negali apsieiti be blynų. Žemaičiai gi pusryčiams dažniausiai virdavo košę. Tad grūdai ne veltui yra visa ko pagrindas. Dabar jų yra visokiausių. Tik nederėtų žavėtis visokiais dirbtiniais ir nežinia kuo paskanintais dribsniais, poliruotais ir kitaip apdorotais ryžiais. Sveikiausia ir skaniausia - kuo mažiau apdoroti grūdai ar jo produktai. Beje, jie ir pigesni.

- Sakoma, kad sviestu košės nepagadinsi. Ar tai tiesa?

- Taip, sviestas košei tinka, bet tik tikras, o ne tokie mišiniai, kurie tik turi sviesto pavadinimą. Gerai, kad dar ant produkto parašoma, kad tai mišinys arba sviesto tik koks nors procentas.

- O kaip tuomet dėl riebalų? Juk, kiek žinau, anksčiau bemaž viskas buvo kepama su kiaulienos taukais, o dabar šiukštu. Visi tik ir siūlo aliejų, ypač alyvuogių. Ar tiesa, kad taukai nebetinka mūsų europietiškam skrandžiui?

- Dėl skonio ginčytis sunku, bet tikrų kaimietiškų kiaulienos taukų tikrai nederėtų nurašyti. Pamenu, sovietmečiu gydytojai sergantiesiems tuberkulioze duodavo valgyti nežmoniškai riebios sriubos. Pasirodo, tai buvo kone pagrindinis vaistas nuo plaučių ligų. Tad mūsų organizmas yra pati sudėtingiausia laboratorija, ir dažnai pats žmogus jaučia, ar tinka jam tas ar kitas produktas, tokie ar kitokie riebalai. O kad kaimiški lašinukai - ne tik maistas, bet ir vaistas, taip pat žino ne vienas žmogus. Tik visko reikia valgyti su saiku ir protu.

- Bet juk tiek visokių gurmaniškų pagundų, atkeliavusių iš užsienio valstybių. Štai ir mūsų miestuose yra nemažai kinų, japonų, graikų, italų ir kitokių restoranų, o ir patys namuose bandome pasigaminti sušių, kebabų, picų ir kitokių anksčiau mums svetimų patiekalų. Ar jūs pati mėgstate kitų tautų patiekalų?

- Paragauti visko reikia, o gal kas ir patiks, tačiau retai kuriam žmogui pavyks visiškai persiorientuoti į kitonišką virtuvę. Manau, kad daug ką lemia genai, vieta, klimato sąlygos, kuriomis žmogus yra gimęs. Juk ir kinai ar japonai, atvykę gyventi į kitas šalis, dažniausiai ruošia savo tradicinius patiekalus. Tai kodėl mes turime eksperimentuoti su savimi? Beje, ir XXI a. mokslininkų tyrimai rodo, kad sveikiausias maistas yra tas, kuris auga toje žemėje ar aplinkoje, kurios dalis mes esame. Juk iš tiesų neiškepsime mes geros duonos iš tų rugių, kurie auga, tarkim, Vidurio Azijoje, arba neskani bus tarkė iš bulvių, atkeliavusių iš Lotynų Amerikos, o pomidorus ar obuolius juk taip pat vertiname tik lietuviškus.

- Paminėjote duoną. Dabar gi jos pasirinkimas parduotuvėse didžiausias ir įvairiausių pavadinimų. Kokia duona vertingiausia?

- Duona kiekvienai tauta duona - visa ko pagrindas. Nesvarbu kokia ji būtų, kad ir iš kokių grūdų kepama. Duona visur ir visada būdavo ir yra pagrindinis maistas, kurio niekas nepakeis. Natūrali duona gardi ir be sviesto ar kitų priedų. Visi kiti kepiniai, ypač tie, kurie kepti su mielėmis, nėra naudingi organizmui ir net žalingi. Pasaulio onkologai nustatė, kad mielės gali būti net ir vėžio sukėlėjos, o tiems, kurie jau kenčia nuo piktybinio auglio, mielių negalima naudoti jokiu būdu. Mūsų močiutės ir prosenelės mielinius pyragus kepdavo tik kelis kartus per metus. Mano įsitikinimu, klysta tie žmonėms, kurie dėl skrandžio negalavimų nevalgo juodos duonos. Turiu galvoje tik geros kokybės natūralią duoną, kurioje nėra konservantų, geriausiai tokią, kokią kepa ūkininkai ir pardavinėja dabar populiariuose turgeliuose ar specialiose parduotuvėlėse.

Pamenate, kaip senovėje mamos iš duonos gumuliuko, suvyniojusios jį į plonos drobelės gabaliuką, duodavo kūdikiui tokį čiulptuką. Nebūdavo vaikučiams jokio viduriukų pūtimo. Formuojantis žarnynui, natūralaus raugo duona padėdavo vaikeliui lengviau pasisavinti motinos pieną, kuris, kaip žinome, yra gana riebus. Dabartinės mamos to vengia. Nelabai įsivaizduoja, kaip jos sukramtys pačios tą gumuliuką, bet tos, kurios išdrįsta tai padaryti, tikrai neturi su vaikeliu pilvuko problemų. Tik pabrėžiu, kad duona turi būti ne bet kokia, o natūralaus raugo ir iškepta specialioje krosnyje. Čia yra kur kas mažiau rizikos, negu mažyliui duoti neaišku iš kur atvežtų pieno mišinių ar kitokių surogatų. O dar baisiau, kai mamos, kažkur pasiskaičiusios, pradeda vaikus maitinti daigintais grūdais. Daiginti grūdai yra ne vaistas, o nuodas. Tuo aš esu įsitikinusi. Mat daigintas grūdas įgauna daugiau cukringumo. Anais laikais aludariai naudodavo daigintus grūdus alaus gamybai, bet ant jų išdygusias uodegėles nuskabydavo, kad neliktų tų nuodingų medžiagų. O ką darome mes? Žalio sudygusio grūdo mūsų protėviai tikrai nevalgydavo.

- Yra žinomas posakis: „Laikas - pinigai“. Šeimininkės taip pat linkusios taupyti laiką, todėl dažnai perka prekybos centre pusfabrikačius, įvairias mišraines, retai kuri pati kepa pyragus. Bet ir anksčiau moterims tekdavo daug visokiausių ūkio ir lauko darbų, kaip jos spėdavo pačios ir blynų per pusryčius prikepti, ir per pietus ką nors paruošti, ir į darbą suspėti? Gal ir tuomet šeimininkės išsiversdavo su pusfabrikačiais?

- Jau minėjau apie konservuotas, raugintas daržoves ir miško gėrybes. Žmonės pasirūkydavo dešrų, kumpelių, lašinukų ir kt. Tie namų darbo produktai, žinoma, neišsilaiko taip ilgai, kaip atvežtiniai gaminiai prekybos centruose. Tad pirkite lietuviškus gaminius, nes juose vis mažiau visokiausių priedų ar konservantų negu atvežtiniuose. Tačiau esu kategoriškai nusistačiusi prieš visokias „fabrikines“ mišraines. Dar sykį primenu, kad tokių nešviežių produktų jokiu būdu negalima duoti vaikams. Štai, pavyzdžiui, skubanti šeimininkė moka 7 litus ir nusiperka gatavos šviežių kopūstų mišrainės, ir dar su majonezu, kai tuo metu nusipirkusi galvą kopūsto gali pjaustyti porą savaičių ir vis pasiruošti natūralių salotų su druska, pamušti juos, kol išsiskirs sultys. O dėl laiko, tai jo mums sutaupo skalbimo mašinos, dulkių siurbliai, elektriniai plaktuvai ir kita buitinė technika. Tad iškepti blynukų per pusryčius tikrai neatims daug laiko, ir bus kur kas skaniau negu pirktiniai.

Valgių žinovės patarimai šeimininkėms

•    Daugiau naudokite raugintų daržovių ir vaisių, nes žiemą juose išlieka kur kas daugiau vitaminų ir maistingųjų medžiagų negu žaliose. Mūsų senoliai todėl prisiraugdavo statines kopūstų, burokėlių, agurkų, obuolių ir kt.

•    Raugintų burokėlių rasalas - vaistas organizmui, ypač pavasarį. Senovėje įvairių rūšių burokėliai buvo valgomi tik rauginti. Ir barščiai būdavo daromi tik iš raugintų burokų.

•    Skintus obuolius namų šeimininkės šeimynai duodavo valgyti tik iki Kalėdų ar Naujųjų metų. Paskui vaisiai būdavo atiduodami gyvuliams. Bet už tai raugintas obuolys labai tikdavo ir prie mėsos, paukštienos patiekalų. Tinkamai džiovinti obuoliai taip pat labai naudingi.

•    Nedera pernelyg žavėtis grybais. Jie žmogaus organizmui visiškai nereikalingi, o dargi sunkiai virškinami. O ką gi darome mes? Žavimės voveraitėmis, kurių net kirmėlės negraužia.

•    Anksčiau kaimo žmonės grybus rinkdavo ir pasiraugdavo su saiku. Juos daugiausia panaudodavo padažams, kartais virtiniams ar įmesdavo vieną kitą džiovintą grybą į barščius. Jokiu būdu nebūdavo priruošiamas jų dubuo, kaip kokios košės, ir kertama su bulvėmis, kad net ausys linksta. O jeigu dar sugalvojamos grybų vaišės per vakarienę, tai jau visai prapuolę. Žarnyno streikas garantuotas.

Parengta pagal „Respublikos“ priedą „Julius/Brigita“.

Asmeniškai TAU dietologo sudarytas valgiaraštis
​​​


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus
Evelina
2009-03-02 19:35:52
labai geras straipsnis, pritariu siai pasnekoviai dabar visur yra visokiausiu koncervantu....karta valgiau bandele ir radau roziniu dazu gabaleli, net praejo noras ja valgyti.