• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

A. Mamontovas: „Nesu stovintis vanduo“

Autorius: Laurynas Dapšys
2009-01-15 00:00:00

A. Mamontovas: „Nesu stovintis vanduo“
A. Mamontovo arch.nuotr.

Po didžiulės sėkmės Šanchajaus filmų festivalyje Andrius Mamontovas nesitiki laimėti „Oskaro“.

Rekordinis klausytojų skaičius

– Suprantu, kad klausimas gali skambėti kvailai, bet kaip prognozuotum filmo „Nereikalingi žmonės“ pasirodymą „Oskarų“ nominacijose? Pristatytos 67 šalys. Turbūt sudėtinga puoselėti kažkokius lūkesčius?

– Nemanau, kad gausime „Oskarą“. Tikrai ne. Būtų neįtikėtas pasiekimas, jei taptumėme nominantais. Jau dabar sudarytas kontraktas su JAV agentūra, kuri pristato filmus Amerikos festivaliams. „Auksiniams gaubliams“ buvome rekomenduoti, bet nepakliuvom. Sausio 6 d. „Nereikalingus žmones“ pamatė kritikai Niujorke ir Los Andžele. Taip pat kelios peržiūros buvo gruodžio mėnesį. Šią savaitę filmas bus rodomas didžiuliuose Palm Springso, o sausio pabaigoje – Santa Barbaros festivaliuose.

Tokiu būdu atsiranda naujos pažintys. Jau patekimas į „Oskarų“ traukinuką duoda labai daug.

Maris Martinsonas kalba apie dar vieną naują filmą, turi kelis scenarijus. Žinau, kad dirbsim kartu, mums gerai sekasi bendrauti. Bus naujų projektų, todėl labai naudinga turėti naujų kontaktų. Kinas – labai brangus menas. Reikalinga kooprodukcija, agentai, pažintys.

– Dėl to, kaip rašėte žurnale „Istorijos“, viešnagės Šiaurės Korėjoje metu Kim Čen Irui nepadovanojote savo filmo kopijos...

– Na, neaišku, ar jis išvis dar yra gyvas. Šiuo klausimu labai daug spekuliacijų.

Iš pradžių norėjome filmą palikti, bet Maris pasakė, kad jis turi toliau keliauti į Braziliją. Aišku, jei visgi būtume padovanoję „Nereikalingus žmones“ Šiaurės Korėjai, jis būtų rodomas dešimt, penkiolika metų, kol juosta sudiltų.

Andriaus Mamontovo archyvo nuotr.

– Ateityje su M. Martinsonu bendradarbiausi kaip aktorius ar kaip muzikos kūrėjas?

– Turbūt ir taip, ir taip. Man įdomios abi kryptys. Bent jau antraeilį gatvės praeivio vaidmenį visada gausiu. (Juokiasi.)

– Kokie buvo pagrindiniai įvykiai tavo kūrybiniame gyvenime 2008 metais?

– Praėję metai man buvo ypač geri ir palankūs. Neturiu nė vieno nusiskundimo. Pavyko įrašyti gerą albumą – esu labai patenkintas tiek įrašu, tiek viskuo, kas su tuo albumu susiję – ir pasiekiau neregėtą klausytojų mastą. Albumą įsigijo daugiau nei 100 000 žmonių. Lietuvos masteliais tai yra kažkokie nerealūs skaičiai.

Praktiškai visus metus labai intensyviai koncertavau. Daugiausia Lietuvoje, taip pat Anglijoje, JAV ir Kanadoje.

Kitas labai svarbus įvykis – apdovanojimas Tarptautiniame Šanchajaus kino festivalyje už filmo „Nereikalingi žmonės“ garso takelį. Tiesą sakant, tai labai didelis įvertinimas. Šis festivalis yra A klasės – toks pat kaip Kanų, Berlyno, Venecijos festivaliai, kurių iš viso yra dvylika. Tai didžiulė sėkmė, tuo labiau kad vertina profesionalai, Azijos kino žvaigždės, kurie mūsų nežino.

– Kaip galėjo susiklostyti, kad albumas „Geltona. Žalia. Raudona“ krizės akivaizdoje buvo labai gerai išplatintas? Tai penkiskart platininis albumas?

– Matai, platininis ar auksinis skaičiuojamas tada, kai kompaktinės plokštelės parduodamos parduotuvėse. Tuo tarpu aš sudariau sutartį su kompanija „Omnitel“, kuri albumą platino nemokamai. Dabar „Geltona. Žalia. Raudona“ galima įsigyti ir parduotuvėse. Mano tikslas buvo pasiekti kuo daugiau klausytojų ir ieškojau būdų, kaip tą padaryti.

– Bet jei kūrinius sudėtum į „MySpace“ puslapį, kad visi norintys galėtų parsisiųsti nemokamai, būtų pasiektas dar didesnis klausytojų skaičius?

– Taip. Be jokios abejonės. Tuos šimtą tūkstančių albumo kopijų žmonės gavo ir internetu.

Pastaruosius dvejus trejus metus pasaulyje vyksta didžiulės permainos muzikinės leidybos srityje. Internetas labai stipriai paveikė kompaktinių diskų pardavimą. Visame pasaulyje užsidarinėja muzikos įrašų parduotuvės. Kadangi man tenka nemažai keliauti, pats susidūriau su tuo. Neseniai buvau Čikagoje, norėjau nueiti į mėgstamą CD parduotuvę, tačiau jos ten jau nebuvo – ji užsidarė. Didžiulių parduotuvių Londone „Virgin“, „Tower records“ irgi nebėra. Akivaizdus dalykas – pardavimas kritęs.

Kol internete muzika nėra apsaugota, tol yra ieškoma alternatyvių būdų, kaip ji galėtų pasiekti klausytoją, kad ir leidybos firma, ir pats muzikantas turėtų galimybę pragyventi iš įrašų. Vienas iš būdų – sudaryti sutartį su didele įmone, kuri tau sumoka honorarą ir tokiu būdu reklamuoja save. Apsvarstęs pliusus ir minusus supratau, kad sutartis su „Omnitel“ buvo geriausias sprendimas susidariusioje situacijoje.

Popsas „laikosi ant neapykantos“

– Kai ėmiau iš tavęs interviu prieš pusantrų metų, sakei, kad labiausiai nuo tavo esminės muzikinės linijos nukrypęs albumas buvo „O, meile“. Kaip yra su „Geltona. Žalia. Raudona“?

– Tiesą sakant, tokio stiliaus dainų mano repertuare buvo ir ankščiau. Visas albumas daugiau vientisas – pilietinė tema, dalykai, kurie neduoda ramybės. Nemanau, kad „Geltona. Žalia. Raudona“ yra didelis nukrypimas nuo mano linijos. Stilistiškai turbūt ne. Tiesiog visą laiką ieškau naujos tematikos. Norėtųsi, kad kiekvienas albumas turėtų savo temą.

Koncertuodamas pamačiau daug jaunų ir naujų klausytojų. Tai labai džiugu. Paskutinis toks stiprus koncertinis turas buvo su grupe „Foje“, kai1995 m. pristatėme albumą „Kai perplauksi upę“. Jautėsi, kad jaunuoliai stebėdami pasirodymą atrado naują atlikėją.

Yra karta žmonių, kurių tėvai klausėsi ir augo su „Foje“. Tiems vaikams aš atrodau labai senas, tačiau atėję į koncertą pamato, kad čia yra jiems tinkanti muzika. Man svarbūs visi klausytojai, todėl nesiorientuoju į kažkokią amžiaus grupę. Tai būtų neteisinga. Tu kalbi ne su žmogaus amžiumi, bet su pačiu žmogumi. Jei atsiranda naujų klausytojų, vadinasi, nesu stovintis vanduo.

– Tau negresia toks likimas kaip grupei „Dr. Feelgood“, kuri su savo senais hitais jau trisdešimt metų važinėja po miestų muges ir alaus šventes?

– Niekada negali žinoti, kaip bus. Esu žmogus, kuris nori dar sukurti kažką naujo. Svarbu ieškoti naujų temų, naujų sprendimo būdų, naujų priemonių.

– Jei Lietuvoje ir toliau viską valdys realybės šou ir muilo operos, o Vyriausybei bus nusispjauti ant žmonių, ar išlaikysi tą pilietinę temą savo kūryboje?

– Kiekvienas, kuris kažką kuria, yra veikiamas aplinkos. Realybės šou arba popsas visada buvo, yra ir bus. Kovoti su juo neverta. Vienintelis dalykas, ką galima padaryti, – ignoruoti. Skaitytojai piktinasi kokia nors merginų grupe, dainuojančia saldžias dainas, bet vis tiek perka gyvenimo būdo žurnalus su jų nuotraukomis. Žiūrovai nekenčia realybės šou programų, nervinasi, piktinasi, bet vis tiek žiūri ir kuria aukštus reitingus toms laidoms.

Popsas – toks dalykas, kuris laikosi ne tik ant meilės, bet ir ant neapykantos. Išeitis būtų visai neskirti jam jokio dėmesio.

Pasiūlymas Vyriausybei

Kaip jūs - atlikėjai gyvensit, kai Vyriausybė panaikino lengvatas?

– Iš principo niekas neturėtų pasikeisti. Žmogus, kuris užsiima kūryba, toliau kurs. Man gali nieko nemokėti, tačiau niekur nedingsiu – tos dainos atsiras kažkur mano mintyse ir prašysis būti įrašomos.

Čia tik klausimas, ar valdžia nori palaikyti savo kūrėjus, ar ne. Visoje Europoje kūrybinių profesijų atstovai turi lengvatų. Suprantu, kaip yra lengva vertinti atlikėjus: jie tik dainuoja, puikuojasi savo turtais, o aš čia šachtoje kasu. Bet irgi negalima spręst apie visus pagal du ar tris arogantiškus atlikėjus, kuriuos matome. Yra masė žmonių, kurie gyvena ir dirba pagal sutartis. Ir tu, tarkim, žurnalistas, kitas – vertėjas, rašytojas, skulptorius ar aktorius. Valstybė daug iš to pinigų nepasidarys, o kūrybos žmonėms gyvenimą pablogins.
Sprendimas priimtas taip, lyg viso labo būtų siekiama užsidėti varnelę – štai mes kovojame su krize, ir dabar visi moka vienodai. Piktdžiugiški žmonės visada pasakys: kaip gerai, dabar visi moka vienodai. Tačiau visose civilizuotose valstybėse mokesčiai yra diferencijuoti. Kuo žmogus daugiau uždirba – tuo daugiau moka. Valdžia nenori atsižvelgt į tam tikrų gyventojų grupių specifiką, nes čia jau reikia dirbt, sėdėt, skaičiuot, nagrinėt, susipažint su problemomis. Atrodo, jog jiems nelabai norisi tą daryt.

– Bet gal jie atėję į valdžią dar neturi įdirbio ir chaotiškai blaškosi nuo vienos problemos prie kitos?

– Tai taip, bet ką mes dabar matome? Vyksta skubotas kažkokių įstatymų priiminėjimas. Baisu, ar nebus priimtas koks nors įstatymas, kuris negrįžtamai apsunkins žmonių gyvenimą.

Tie, kas gyvena sunkiai, jiems bus dar sunkiau, o tie, kurie gyvena prabangiai, jiems tikrai niekas nepasikeis. Jei prekybos centro vadovas uždirba milijoną litų per mėnesį, iš jo paimk tūkstančiu litų daugiau mokesčių – jam bus nei šilta, nei šalta. Tačiau iš to paties prekybos centro kasininkės atėmę 50 Lt smarkiai apsunkinsim jos gyvenimą. Tai vadinama socialine nelygybe.

Šiaip įvairūs ekonomikos vadovėliai sako, kad krizės metu reikia didinti vartojimą, kurį skatina mokesčių mažinimas. Lietuva yra tarp kelių Europoje likusių šalių, kurios vis dar neturi diferencijuotos mokesčių sistemos.

Atėjus į valdžią gal pirmiausia reiktų pelnyti žmonių pasitikėjimą, o ne pasipiktinimą.

Be to, man labai įdomu, kaip tas muzikantų uždarbiui uždėtas mokesčių procentas išgelbės Lietuvos ekonomiką?

Turiu tokį pasiūlymą asmeniškai ponui Kubiliui ir visai Vyriausybei. Be to, kreipiuosi į visus Lietuvos muzikantus ir koncertų organizatorius. Paprastai politikai į koncertus ir renginius eina nemokamai. Todėl norėčiau paprašyti pono Kubiliaus ir kitų politikų pirkti bilietą į koncertą, spektaklį ar parodą, į kurį jūs einate, pirkti knygas, kurias jūs skaitote. Ir tai daryti ne iš reprezentacinių lėšų, o iš savo asmeninės kišenės.

Varėnoje ar Čikagoje – jausmas tas pats

– Grįžkime prie kūrybos ir pakalbėkime apie turą JAV. Žiūrėjau kažkieno nufilmuotą filmuką „Youtube“, kur labai smagiai šėlo žmonės, visai nepanašūs į tavo gerbėjus.

– Koncertinė turnė įvyko lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje. Buvo septyni koncertai Amerikoje ir vienas Kanadoje, Toronto mieste.

Žmogus išeivis, kuris gyvena kitoje šalyje, niekada netaps šimtaprocentiniu tos šalies gyventoju. Emigrantas visada bus svečias, kad ir kaip jis gerai begyventų. Šie koncertai yra galimybė tokiems žmonėms susirinkti ir pabūti namuose su kitais lietuviais, paklausyti lietuviško teksto, pajusti artimą atmosferą.

Nauji atlikėjai, matyt, neturi tokio rezonanso koncertuodami išeivijoje. Juolab kad emigrantams norisi paklausyti tų muzikantų, su kurių dainomis jie užaugo, su kurių dainomis jie gyveno Lietuvoje.

Kai nuvažiuoju kur nors koncertuoti už Lietuvos ribų, niekaip negaliu apsieiti be senų „Foje“ dainų ir visada pridedu jų daugiau į programą. Žinau, kad žmonėms jų labai labai reikia.

– Kaip atrodo tie koncertai? Ar jie skiriasi nuo pas mus rengiamų?

– Lietuvoje koncertai masiškesni, gal būna daugiau energijos, daugiau šėlsmo. Ką iš tiesų labai ryškiai pajunti koncertuodamas už Atlanto – kad žmogus, kuris išvažiavo prieš dešimt metų iš Lietuvos, tokią ją ir saugo. Jie visi savyje nešioja tą šalį, kurią paliko. Toks gal ir yra didžiausias skirtumas.

Man teko matyti visokių auditorijų. Su „Hamletu“ (kurio gastrolės vis dar tęsiasi – šią savaitę išvažiuosim į Čilę) teko aplankyti apie keturiasdešimt pasaulio šalių. Tai yra didelė patirtis su užsienio publika.

Tačiau po kurio laiko suvoki, kad visame pasaulyje žmonėms reikia tų pačių dalykų.

Supratau: pasirodyti, tarkim, Varėnoje ar Čikagoje – jausmas yra tas pats. Ateinu groti žmogui, kuris yra salėje. Vieta nebeturi reikšmės, svarbiausia žiūrovas ir tai, kas vyksta tarp jo ir manęs.

– Kokia šalis paliko didžiausią įspūdį keliaujant? Tikriausiai patyrimas Šiaurės Korėjoje?

– Pati įspūdingiausia mano kelionė šiemet, be jokios abejonės, buvo į Šiaurės Korėją. Esu pirmas žmogus iš nepriklausomos Lietuvos, kuris į ją pateko. Su šia šalimi neturim jokių diplomatinių ryšių.

Andriaus Mamontovo archyvo nuotr.

Šiaip Korėja man patinka, ankščiau porąkart esu buvęs pietinėje dalyje. Į „Frype.lt“ įdėjau visą neredaguotą tekstą – dienoraštį apie patyrimus Pchenjane. Ta kelionė mane tikrai labai palietė. Nežinau, ar galiu taip sakyti, bet išgyvenau nušvitimą, minčių ir sąmonės paskaidrėjimą. Atėjo aiškumo jausmas, daug kas susirikiavo į vietas. Nežinau... Labai keista. Ten, kur labiausiai laisvė suvaržyta, vidinė laisvė labiausiai atsiskleidžia. Kuriems dar teko paragauti Sovietų Sąjungos, žinote, ką tai reiškia... Pojūtis kitas, net nežinau, kaip paaiškinti.

– Iš tavo straipsnio galima buvo susidaryti įspūdį, lyg tai būtų kažkokia antiutopinė George Orwello šalis. Tačiau tavo paties darytose fotografijose tokie linksmi besišypsančių žmonių veidai...

– Tai taip ir yra. Prisiminkime Sovietų Sąjungą. Kuriamas vienas įvaizdis, kurį formuoja propaganda. Kita – realus gyvenimas. Lygiai taip pat sovietiniais laikais mes vakariečiams irgi atrodėme baisi šalis, kur sninga sniegas, šalta, visi su kailinėmis kepurėmis ir kalašnikovo automatais. Automobilių nėra – nieko nėra. Apie mus vis dar panašiai galvojama. Buvo atvažiavę draugai iš Italijos ir stebėjosi, kad čia nuostabi šalis su kultūra ir istorija. Panašiai yra su Šiaurės Korėja. Kitas svarbus dalykas: šalies veidas – tai šalies vadovas.

Aišku, Šiaurės Korėjos gyventojai yra paveikti. Matai, kaip jų smegenys praplautos, jie nelabai įsivaizduoja pasaulio už savo šalies ribų.

Bet pagrindiniai žmogiški dalykai visur tokie patys. Ten žmonės lygiai taip pat ir liūdi, ir džiaugiasi, ir svajoja, ir įsimyli. Tie vyrukai su juodais kostiumais, kurie saugojo gidus, saugančius mus... Po jų kauke vis tiek slėpėsi gyvas žmogus.

Tiesą sakant, man buvo baugu ten važiuoti. Labai norėtųsi, kad Šiaurės Korėjos žmonės būtų laisvesni. Bet tai ne mūsų, o jų pasirinkimas. Kada jie pasirinks būti laisvesni, tada tokie ir taps.

 
Andriaus Mamontovo archyvo nuotr.
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus