• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Arina:"Kuo čia dėtas bliuzas?"

Autorius: respublika.lt
2009-10-20 08:05:00

Arina:
S. Žumbio nuotr.
Arina scenoje - jau 20 metų, lapkritį švęs jubiliejų. Kadaise pakrikštyta Bliuzo karaliene, iki šiol negali “nusimesti” pačiai svetimo titulo. Netinka jis moteriai, mėgstančiai nardyti, skrieti dangumi ar entuziastingai mokytis naujų dalykų. Beje, dabar Arina su užsidegimu skaito abituriento sūnaus Martyno knygas. Ir rytais rūpestingai išlydi jį į mokyklą. Negaliu patikėti, kokia ji žvali, kai mudvi susitinkame ankstyvųjų pusryčių ir pašnekesio apie sėkmę.
 

- Arina, tikrai kasdien keliesi šeštą ryto ir kepi blynelius į mokyklą skubančiam sūnui?

- Blynelius kepu, košes verdu. Jis dabar labai domisi biologija, mityba, sveiku gyvenimo būdu. Dabar Martynas pradėjo keltis penktą ir bėgti krosiuką. Tikrina savo organizmą - geriau ryte bėgioti, per pietus ar vakare. Nes organizmas yra individualus, supranti? Man juokinga stebėti, bet kartu labai vertinu: faina matyti susidomėjusį jauną žmogų. Juk turi šeimoje kas nors būti teisingas, žinai... (Šypsosi.) Išlydžiu jį į mokyklą 7 val. ir pati imuosi darbų.

- Griauni mitą, kad šou verslo žmonės miega iki vakaro, todėl paskui gali sėdėti iki ryto.

- Na, tai mitas.

- 20 metų scenoje: kokią datą ir vietą laikyti tavo atspirties tašku?

- Kaip nori - taip skaičiuok. Gali būti, kad visi 25 metai jau yra. Bet tokių “normalių” vis dėlto 20.

- Kaip pati vertintum - padarei karjerą per tuos metus?

- Ne, nepadariau. Ką aš čia padariau? Dar padarysiu. (Juokiasi.)

- Pasikeitei bėgant metams?

- Na, vis vien gyvenime sutikti žmonės, situacijos užgrūdina tave, išauklėja, verčia susimąstyti ir t. t.

- Kuris susitikimas padarė ypač ryškų įspūdį?

- Net negalėčiau konkrečiai pasakyti, kad kuris nors vienas susitikimas ypač pakeitė mano gyvenimą. Tačiau kiekvienas buvo ko nors vertas. Nieko be reikalo neatsitinka šitame gyvenime. Suaugusi, subrendusi ar, teisingiau, pagyvenusi susieji tą ar kitą situaciją su vienu ar kitu žmogumi.

- O susitikimas su muzikos legenda, aklu fortepijono virtuozu Rėjumi Čarlzu?

- Ne, čia buvo kažkas tokio... Visų pirma aš po jo koncerto negalėjau kalbėti porą dienų. Buvo labai didelis sukrėtimas, tarsi savotiškas išsivalymas. Tai įvyko Rumunijoje, Brašovo festivalyje. Mes su “Veto Bank” tada jau atvažiavome kaip kviestinės žvaigždės, turėjome leidimus, ypatingose vietose sėdėjome... R.Čarlzo klausiausi iš arti ir mane tai labai sukrėtė, buvo stipru.

- Paskui jis jus priėmė savo viešbučio kambaryje?

- Taip. Žinoma, viskas vyko labai trumpai, bet tada aiškiai suvokiau, kad žmonėms, turintiems fizinių trūkumų, daugiau duota kitokių pajautimų. Kas aklas ar kurčias - labai jaučia žmogų, mato kiaurai. Nei apgausi, nei apsimesi, net neverta stengtis. Tiesiog turi eiti švarus, toks, koks esi, - tikras, ir nesukti sau galvos.

- Ar R.Čarlzas prieš tai buvo girdėjęs tave dainuojant?

- Ne, negirdėjo. Tiesiog mes pasiprašėme festivalio organizatorių, kad leistų su juo susitikti, norėjome, kad mums pasirašytų, kad galėtume paspausti ranką. Aš nuo vaikystės jį labai gerbiau, todėl džiaugiausi gavusi tokią progą. Kai susitikome, jis man pasakė labai gerą žodį...

- Ką būtent pasakė?

- Pasakė, kad man duota dovana ir neturiu teisės miegoti. Kažkodėl būtent taip pasakė.

- Gal girdėjo tave giliau?

- Matyt. Man tada buvo gal 25-eri...

- Po susitikimo pasakei sau: “Tikrai negaliu sustoti, turiu judėti, tobulėti, juk man taip liepė pats Rėjus Čarlzas”?

- Na taip. Grįžusi namo pradėjau labai rimtai apie viską galvoti. Gal viskas būtų susiklostę kitaip, bet sudirbo reikalus kai kurie “trukdžiai”. Buvo tokių, kurie viską sugadino, “brendą” uždėjo nereikalingą...

- Vienu metu tu išvis atitolai nuo muzikos, Vilniuje atsidarei gėlių saloną.

- Buvau sustojusi, norėjosi pabandyti ką nors daryti kitaip.

- Bet nuo gėlių vis dėlto pavargai?

- Na, ne savo vietoje buvau. Reikia turėti patirties, išmanyti rinkodarą. Man buvo gražu - gėlės aplinkui. Bet to negana.

- Kur dar norėtum save išbandyti?

- Galbūt virtuvėje? Norėčiau, aišku, ir muzikoje dar kaip nors naujai save išbandyti. Dabar labai daug jaunų žmonių - daug idėjų visokių.

- Lengvai pasiduodi eksperimentams?

- Na, ne visai, dabar jau atsirenku, kad paskui nebūtų taip, jog savęs negali klausytis. Jau užteko vienu metu, kai ne savo keleliu pasukau...

- Kalbi apie popsą?

- Aha. (Šypsosi.) Na, bet kaip buvo taip. Dabar to nedarau. Nors yra, kas man ir popse patinka.

- O kodėl bliuzas, Arina?

- Kuo čia dėtas bliuzas?

- Tu - Bliuzo karalienė...

- Kokia aš karalienė? Tiesiog 1989-aisiais vyko toks bliuzo ir rokenrolo čempionatas. Turėjo būti išrinktas vienas rokenrolo čempionas, kitas - bliuzo. Aš laimėjau šioje kategorijoje. Taip ir pakrikštijo.

- O tikras bliuzmenas, kaip sakė bliuzo žinovas Andrė Sudikas, turi sėdėti ant Misisipės kranto, apšepęs, be dantų ir dainuoti savo liūdną dainą...

- (Juokiasi.) Aš taip nesijaučiu. Man patinka geras “muzonas” - toks, kuriuo gali išreikšti save. O bliuzo man Varnių festivalyje užtenka iki kaklo. Užmigt paskui negali - piau, piau... Man patinka tradicinis džiazas, ritmenbliuzas, soul, funky, įvairūs projektai su didžėjais. Tai yra gražu.

- Dainuodama tu tarsi išeini iš savo kūno, paskęsti muzikoje. Būna, kad pajunti, jog akimirką buvai visiškai atsijungusi nuo šio pasaulio?

- Būna. Kartais būna, kad net “grįžusi” nesupranti, kur esi. Atrodo, tuoj nukrisi, bet čia ne nuo blogumo, o iš esmės.

- Kokio stiprumo yra muzika, jei garsas išneša į kosmosą!

- Taip, dabar visa tai išnaudojama medicinoje: psichika gydoma ir spalvomis, ir muzika, įvairiais pojūčiais.

- O tavo namuose skamba muzika ar bamba televizorius?

- Jei aš viena namie - beveik nesiklausau muzikos. Man labiau patinka klausytis įgarsintų knygų, nes mano girdimoji atmintis geresnė (regimoji tik žmones padeda įsiminti). Bet Martynas grįžęs be muzikos negali pamokų ruošti, jam reikia fono.

- Kokie naujieji mūsų muzikos pasaulio talentai tave žavi? Po Alinos Orlovos išgirdome Migloko, dabar zenite - Jazzu ir Leon Somov...

- Migloko? Jazzu? Reikia “pagūglinti”, - nesu girdėjusi. Alina buvo netikėtas reiškinys mūsų padangėje. Į tokius koncertus mielai eičiau.

- Tu, 20 metų praleidusi didžiojoje scenoje, ką patartum talentingam jaunimui? Ką jie turi daryti, kad neužgestų po metų, trejų?

- Varyti iš čia! Nes ką čia veikt? Tamsi skylė. Reikia investuoti į save, nes tai yra verslas. Ir prodiuseris turi matyti sugebėjimus, kišti pinigus ir sukti tave. Tik kas čia Lietuvoje geri prodiuseriai? Aš nežinau. Bendžiai ir Bžeskas? Na, jie čia, vietoje dirba. O kad ten toliau kas nors į tuos vandenis stumtų - tai ir nėra tokių, “chebra” pati stumiasi.

- Tu irgi turėjai perspektyvų, galėjai išvažiuoti...

- Taip, bet vidiniai grupės niuansai pakišo koją, ne nuo manęs tada viskas priklausė.

- Truputį gaila dėl to, tiesa?

- Mh. (Linkteli.)

- Užtat esi mūsų pasididžiavimas!

- Labai ačiū! (Juokiasi.)

- O kur tavo sėkmės paslaptis?

- Gal kad nemeluoju? Nors kokia čia sėkmė... Tinginė baisi esu.

- Turbūt ir tau reikia gero prodiuserio, kuris vis pastumtų į priekį?

- Labai reikia! Kodėl aš viena viską turiu daryti? Aš turiu dainuoti.

- Šiemet daug kas šventė kūrybinį 20-metį: “Išjunk šviesą”, Irena Starošaitė, BIX...

- Visi mes - vienos kartos.

- O norėtum pagyventi su savo kartos bičiuliais muzikantais bendruose saviškių “loftuose”?

- Gal ne. (Šypsosi.) Geriau pasiskambinti ir susitikti. Oi, aš išprotėčiau per savaitę, nes daugelis jų neprognozuojami. (Juokiasi.) O kai kurių jaunų muzikos pasaulio žmogelių gal net nuo gimimo psichika pažeista, kad jie taip tiki į žvaigždes...

- “Tikėti į žvaigždes” - kaip pagoniška! O kuo tu tiki?

- (Ilgai mąsto.) Savimi tikiu. Pasitikiu tikrais draugais. Tikiu tuo, kas nemeluoja. Muzika nemeluoja... Sunkus klausimas, diskutuotinas. (Šypsosi.)

- Tavo pomėgių spektras itin platus.

- Gal man čia dėl amžiaus taip? (Juokiasi.) Labai įdomu viskas. Draugai Jonavoje turi oreivystės klubą, patys su nuotykiais skraido ir mus paskraidina retkarčiais, kai naują balioną reikia išbandyti. (Juokiasi.) Ir žirgais Jonavoje varome. Labai smagu, va ką tik atsirado kumeliukas. Dar mėgstu nardyti nuo lieptelio, šokinėti į vandenį iš kuo aukščiau. Ir jėgos aitvarai labai traukia. Kai tu juos valdai - apima neapsakomas jausmas. Nors iš tikrųjų turbūt ne tu, o jie tave valdo. Bet man malonu manyti, kad valdau aš. (Juokiasi.)

- Žmogaus galimybės beribės.

- Čia kaip tame anekdote, kurį labai mėgstu pasakoti: “Tu pianinu skambinti moki? - Nebandžiau, gal ir moku.” Aš bandžiau ir man pavyko. (Juokiasi.)

- O fleitos nevaldai kaip Neda?

- Ne, tik klausytis labai mėgstu. Neda labai gražiai groja. Aš gitara skambinu, fortepijonu.

- Studijavai Maskvoje, bet to malonumo atsisakei, nes iš užsieniečių ten dabar plėšia nerealius pinigus. Bet juk ir pas mus čia - reforma. Sako, Muzikos akademijoje kursas 16 tūkstančių kainuoja.

- Būtent, tūkstančių - daug, o dėstytojų nėra normalių, kokybės nėra, ir tai visiškai nedžiugina. Kalbant apie muzikines specialybes, - senukus atleidžia. Taip, aš sutinku, daugelis senių užsiėmę savo vietas ir po šautuvu neatiduos jų jaunimui, “No pasaran!” Yra tokių - jau nukvakusių, bet yra ir rimtų specialistų. O jaunesni pyksta, kad anie užima vietą. Bet aš žinau konkrečiai - jauni specialistai ateina neturėdami pedagoginės patirties. Jie nesugeba išmokyti, o tie senoliai specialistai iki šiol išleidžia į pasaulį žvaigždes, klasikinius instrumentalistus, ir ne po vieną! Todėl aš manau, kad jaunam specialistui reikėtų padirbėti bent asistentu pas tokį žmogų, turintį patirties, pasimokyti iš jo.

- Tave pačią lydi gražūs studijų laikų prisiminimai?

- Labai. Man buvo įdomu mokytis, ir kompanija puiki susirinko. Smagu buvo. Ir iš paskaitų bėgome kartu, ir mokėmės kartu, ir “tralialia” kartu. (Juokiasi.)

- Tu kompanijos žmogus?

- Aš mėgstu geras kompanijas. Geroje kompanijoje geriau sėdėti ir galvos vėliau neskauda. (Juokiasi.)

- O kokią kompaniją sukviesi į savo 20-mečio koncertą ir kada jis vyks?

- Lapkričio 26 dieną “Forum Palace”. Jau dabar darau bičiulių sąrašą. Į sceną kviesiu vien vaikinus. Tai mano vakaras, esu dama ir nebus čia jokių kitų moterų! Jau kalbėjau ir su Marijonu, ir su Samu, Gyčiu Paškevičiumi, Česlovu Gabaliu. Šiuos žmones labai norėčiau matyti. Aišku, pakviesčiau ir daugiau, bet sąmata tada kitokia išeitų. O juk dabar laikai sunkūs ką nors daryti be rėmėjų.

- Bet Daina Bilevičiūtė kaip tik pasakojo, kad tarp tavo gerbėjų yra labai įtakingų žmonių. Negi neatsirastų, kas paremtų?

- Ką aš žinau? Gal reikia pasikalbėti su tais gerbėjais? (Juokiasi.) Eisiu ir sakysiu: “Sušelpkite Nemuno vaikams ant lietuviškų šaltibarščių..."

Dosjė

Gimė 1969-aisiais Kaune. (“Jetau, praeitame amžiuje!”)

Išsilavinimas - baigė Kauno apskrities Juozo Gruodžio konservatoriją.

Šeimos padėtis - išsiskyrusi, gyvena su 18-mečiu sūnumi Martynu.

Pomėgiai: vairavimas, nardymas, oreivystė, žirgai, siuvimas, skaitymas, kalbos, mokslai.
 
Parengta pagal "Vakaro žinių" priedą "Geras!"
„Respublika“
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus