• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Balerinos vyrui skauda širdį

Autorius: D.Zailskaitė, respublika
2010-07-22 17:00:00

Balerinos vyrui skauda širdį
Respublika.lt

Lietuvos nacionalinio Operos ir baleto teatro solistės Živilės BAIKŠTYTĖS (37) šešiametė dukra Marija jau lanko baleto pamokėles Eglės Špokaitės mokyklėlėje, kurią, reik manyti, kolegė įkūrė galvodama apie gęstančią karjerą. Ž.Baikštytę irgi aplanko liūdnos mintys apie pensiją. Dėl trumpaamžiškumo balerinų dalia tikrai nepavydėtina (paprastai iki keturiasdešimties jos jau išeina į pensiją) - užtat jeigu dukra nuspręstų rinktis jos profesiją, mėgintų atkalbėti: “Verčiau, vaikeli, stok į aktorinį...”

Tačiau bent kol kas Ž.Baikštytės ir aktoriaus Evaldo Jaro šešiametei dukrai labai patinka mokytis baleto - ji jau važiavo į gastroles, dalyvavo spektaklyje, beje, savo balerinos mamytės kurtame, ir ten vaidino snaigę. “Tėvelis buvo visiškai paguldytas ant menčių. Jam gražu - mažos mergaitės, baltai apsirengusios. Buvo vaikiškas spektaklis, o tai visąlaik jaudina, - džiaugiasi balerina. - Jeigu dukra sumanytų tapti balerina, vis dėlto bandyčiau ją atkalbėti, bet to jai tikrai nedrausčiau”.

Stengiasi išlikti optimistė

Gal jau kokius penkerius metus aktorius E.Jaras savo žmonos balerinos Ž.Baikštytės juokaudamas vis klausinėja, kada ji pagaliau išeis į pensiją. “Iš tikrųjų jis labai skatina mano kūrybiškumą, jis mane supranta ir palaiko. Jis žino, kuo jam tai kvepia, jeigu aš namie atsisėsiu. (Juokiasi.) Jei rimtai - kartais jam gaila žiūrėti, kaip keliuosi rytais ir kiek man tai kainuoja: ir traumos, ir visi kiti dalykai. Jis iš prigimties labai geras žmogus, todėl jam skauda širdį. Kartais pažiūri su gailesčiu, kai per didžiąsias repeticijas atrodau kaip pabėgusi iš koncentracijos stovyklos, tokia visa mėlyna. (Juokiasi.) Pagal statistiką kūnas turi fiziškai atsigauti per 72-74 valandas, o tu jėgoms atgauti neturi nė paros. Tai paskui matyti. Jis, aišku, pavargsta į tai žiūrėti”, - šypsosi ji.

Tuo tarpu teatro aktorių gyvenimas šiek tiek paprastesnis - per metų metus įgaunama patirtis daro juos brandesnėmis, įvairiapusiškesnėmis asmenybėmis, kuriančiomis vis sudėtingesnius vaidmenis. Štai kartais Ž.Baikštytė savo vyrui aktoriui švelniai papriekaištauja: “Tau, Jarai, gerai, tu kaip tas ilgai laikomas vynas. (Juokiasi.) O mūsų, balerinų, profesijoje viskas vyksta citrinos principu - išspaudei sultis į salotas, ir viskas”. Tokia štai negailestinga tiesa.

“Amžiaus riba iš tikrųjų yra, neva iki 40 metų turi nustoti šokti, - sako pripažinta baleto solistė Ž.Baikštytė. - Tačiau, žiūrint į kolegas, matyti, kad daug kas priklauso nuo to, kaip tu jautiesi ir kaip atrodai. Iš tiesų labai didelį vaidmenį vaidina sveikata. Kūnas turi savo ribas. Manau, keturiasdešimties sunku būti vedančiuoju solistu ir puikiai atlikti visas partijas. (Juokiasi.) Mūsų amžius, kai tiesiog neišlendi iš salės, labai trumpas - nuo 25 iki 30-33 metų. Paskui turi mažinti krūvius, kitaip gulėsi ligoninėse. Liūdna, bet visada stengiesi įžvelgti ką nors pozityvaus. Aš stengiuosi išlikti optimistė ir tai man padeda gyventi. Jeigu Dievas uždaro duris, praveria langą, tai aš pro tą langą ir lendu. Pažiūrėsim, kas iš to išeis...” (Juokiasi.)

Atsipalaidavimas su draugėmis

Ilgos atostogos Ž.Baikštytei visai ne į naudą, o trumpos - gerai. “Formą mes, balerinos, prarandame labai greitai. Stengiuosi visai nepaleisti siūlo galo, kol dar dega viduje”, - šypsosi balerina, kuriai dvi savaitės be fizinio krūvio yra jau didelė kankynė.

Šią vasarą pasitaikė galimybė su šeima traukiniu (abu menininkai nevairuoja automobilio) išvažiuoti pailsėti prie jūros. Kartais pasilepinti Ž.Baikštytė išvažiuoja pas Nicoje šeimą sukūrusią jaunesnę seserį, kurios labai pasiilgsta. Kartais atsipalaiduoja tiesiog gulėdama lovoje ir maigydama televizoriaus pultą. (Anksčiau, kai prieš spektaklius sunkiai sekdavosi užmigti, labai padėdavo madų kanalas.) O kartais išeina su kitomis balerinomis pasivaikščioti po parduotuves: “Yra tam tikras draugių būrelis ir mes jame dūzgiame. Mėgstame kartu leisti laiką, šnekėti apie vyrus, apie knygas, apie vaikus, apie madas, apie pojūčius. Tiesiog sergame tomis pačiomis ligomis, pažįstame viena kitos charakterį. Dėl to galime būti kartu ir viskuo mėgautis”.

Saugo šeimos uostą

Ž.Baikštytė juokiasi, kad balerinos yra ramios moterys, nes daugeliui dalykų jos tiesiog neturi laiko. Ambicingos jos dažniausiai būna teatre, o šeimoje stengiasi sukurti ramybės uostą, kuris suteiktų galimybę pabūti kitoje erdvėje, nevaidinant svetimų žmonių gyvenimo. Juokiasi, kad namuose ji yra daugiau reikli mama, kuri šeimos nariams nurodo privalomas pareigas: “O su tėčiu jie puikiai draugauja, jie yra labai geri draugai. Aš džiaugiuosi tokiu jų kontaktu, jų santykiai labai gražūs. Dukra kur kas ramesnė už mane vaikystėje, bent manęs klauso. Sako, tėtis buvo labai ramus vaikystėje, todėl tikriausiai mūsų dukrytė - viduriukas”, - šypsosi balerina.

Tai gal ir aplink vyrą balerina Ž.Baikštytė vaikšto ant pirštų galų? “Jeigu aš aplink vyrą dar vaikščiočiau ant galų pirštų, tai jis išvis iš proto išeitų. (Juokiasi.) Jeigu kartais tenka namie apsiauti puantus, tada aš vaikštau ant galų pirštų, tik ne aplink jį. Tada Marija labai domisi ir visaip bando padaryti tą patį. Ir perkeltine, ir tiesiogine prasme aš nevaikštau aplink savo vyrą ant pirštų galų. Džiaugiuosi, kad tai daugiau daro jis - kad jis manimi rūpinasi ir leidžia pabūti moterimi, suteikia man vidinį rūpesčio pojūtį. Man tai labai svarbu. Manau, kiekviena moteris turi jausti, kad ji sėdi vyro saujoje, bet jis jos negniaužia, tiesiog leidžia tenai sėdėti saugiau. Bet kokiu atveju paims, pakels ir padės į saugesnę vietą. Jei to pojūčio nebūtų, manau, nebūtų ir šeimos”.

Skaudžiausi išsiskyrimai

“Ką veiksiu išėjusi į pensiją? Kojines megsiu, - juokiasi jau trisdešimt metų šokanti baleto solistė. - Gal pagaliau įgyvendinsiu savo svajonę - suaugsiu, subręsiu, imsiu kurti rimtesnius dalykus, tarkime, spektaklius. Aš juk akademiją baigiau kaip choreografė. Planų yra daug, galbūt sunkiau bus perlipti per vidinį barjerą”.

Jau dabar su kolegėmis bendrakursėmis Ž.Baikštytė kartkartėmis pašneka apie tai, ko labiausiai trūks įvykus didiesiems gyvenimo pasikeitimams. O trūks to, kaip balerinos sako, atėjimo į persirengimo kambarį prieš kiekvieną klasikinio šokio pamoką, kai jos savo kūnus paruošia tolesniam darbui.

“Liūdniausias išsiskyrimas bus su teatru, su kolektyvu, net su tam tikru režimu bus sunku skirtis, nes per tiek metų tai jau yra įaugę, - prisipažįsta Ž.Baikštytė. - Trūks to susitikimo, turėjimo kur ateiti. Trūks tų žmonių, su kuriais augome nuo mažumės, su kuriais prabėgo mūsų jaunystė, visi mūsų patys aistringiausi, aktyviausi metai. Aišku, scenos trūks, nes jau esi įpratęs gyventi svetimų žmonių gyvenimus. To tikrai trūks ir tai gąsdina. Depresijos nėra, nes aš visom keturiom spardausi. Manau, sugebėsiu išlaviruoti - juk pasiduoti liūdesiui labai lengva. Kaip viena mano kolegė sako, lengviausia nieko nedaryti. Ir aš šimtu procentų jai pritariu. Todėl iš tiesų reikia ko nors imtis, griebtis, gal ir klysti, tačiau iškart niekas nepavyksta šimtu procentų. Manau, mus tai ir išgelbės. O paskui vėl ratelis pajudės ir išmoksime gyventi kitaip. Aišku, tai dar nėra karjeros saulėlydis. Visur įžvelgiu dalį humoro”.

Anot Ž.Baikštytės, baisiausia, kai nieko po savęs nepalieki - nėra to pasitenkinimo, beje, kaip ir aktoriui: “Tu kuri čia ir dabar, tavo kūryba kaip tie Tibeto vienuolių smėlio piešiniai... Paskui jų nebelieka... Tada prasideda kažkoks kitas gyvenimo etapas. Visąlaik kažkas keičiasi - vieniems anksčiau, kitiems vėliau, kitiems dar vėliau. Ir tu turi pereiti per tokius dalykus. Kaip tu tai padarysi, jau tavo reikalas: kas važiuos pas vienuolius, kas į Indiją, kas dar kur, bet kažkaip susirasi iš naujo save...” - samprotauja balerina.
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus