• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

E. Gabrėnaitė: man visada graudu, kai matau seną vyrą dažytais plaukais

Autorius: Balsas.lt
2011-06-08 17:09:00

E. Gabrėnaitė: man visada graudu, kai matau seną vyrą dažytais plaukais
„Gimsti su veideliu, kurį tau duoda tėtis ir mama, o išeini iš šio pasaulio su veidu, kurį pats užsitarnauji. Ir aš galvoju, gal dar spėsiu prieš išeinant pasižiūrėti, koks tas mano veidas,“ – sako aktorė Eglė Gabrėnaitė (60m.).
 
Ir todėl ji šiandien tokia, kokia yra. Niekada nebandžiusi dirbtinai atjaunėti. Natūrali  ir tikra, tiek išore, tiek vidumi.
  
Ne kartą esate sakiusi, kad niekada nenorėjote būti aktore. Ir vis dėlto Jūsų gyvenimas – scena, buvote ir iki šiol ten esate. Ar apsipratote?
 
 Ne, nepripratau. Tik man kai buvo trisdešimt, jau atrodė, kad per vėlu kažką keisti. O kai šešiasdešimt - tuo labiau... Bet kita vertus, aš nebūčiau tiek metų išdirbusi, jei tas darbas man būtų visai svetimas. Bet mano požiūris į aktorystę taip ir išliko kitoks nei visų aktorių. Aš niekada nėjau iš proto, jei negaudavau kažkokio  vaidmens, jei manęs nepakviesdavo filmuotis. Ir visada sakiau ir dabar sakau, kad tikrai nenumirčiau be šitos profesijos. Man apskritai juokinga, kai žmonės sako : „Numirsiu, jei neįstosiu, numirsiu, jei negausiu šito darbo“... Man taip niekada nebuvo. Aš visada turėjau, ką veikti ir turiu ir be šito darbo.
 
Daugelis Jūsų vaidmenų dramatiški. Susidaro įspūdis, kad ne šiaip sau, kad ir gyvenime esate tokia pat dramatiška, sudėtinga, viską giliai išgyvenanti...
 
 Nežinau. Gal.  Mano natūra tokia. Niekada nebuvau optimistė. Ir viskas man gyvenime dažnai atrodo juoda. Jeigu karšta, tai labai karšta, jei blogai – tai labai blogai. Vidurio niekada nebuvo.
 
Nors kai studijavau, visi iš manęs juokdavosi : „tu niekada neišlįsi iš komedijų“.  Išėjo atvirkščiai - didžiąją dalį gyvenimo vaidinau rimtus vaidmenis. Ir tai, aišku, uždeda. Kiekvienas vaidmuo, ypatingai, kai repetuoji, uždeda anspaudą tavo gyvenime. Atsimenu, kai vaidinome V. Krėvės “Žentą“, skaras kažkodėl pradėjau nešioti, tokia tyli pasidariau.. Bet gyvenimo ir scenos aš niekada nepainiojau. Kažkaip man lengvai pavykdavo išeiti iš vaidmens. Gal jaunystėje sunkiau, nes tada patyrimo buvo mažiau.
 
Teko girdėti, kad Jūs nesiimate bet kokio  vaidmens, kad renkatės. Ar buvo Jūsų gyvenime tokių vaidmenų, kurių net nesinori prisiminti?
 
 Esu pralaimėjusi. Kokie trys mano gyvenime spektakliai buvo labai blogi. Jaunystėje buvo spektaklis, kad net prisiminti nesinori, gėda, nors tai buvo ne tik mano kaltė. Bet aš dėkinga tiems pralaimėjimams, nes pasimokiau ir užtai  šiandien aš jau atsisakau kai kurių vaidmenų. Tiesiog padedu pjesę ir išeinu, jei matau, kad ne tie  žmonės susirinko, režisierius ne tas. Man juokinga, kai kiti stebisi : „Kaip tu nuo tokių vaidmenų atsisakai?“ Atsisakau, nes  man iš karto aišku, kad nieko nebus ir net nereikia pradėti.
 
 Aš pas Rimą Tuminą išėjau iš Nacionalinio dramos teatro į Mažąjį. Nieko jis man nežadėjo, ir visi mane atkalbinėjo: „Tu gi Nacionaliniame turi pagrindinius vaidmenis, kur tu eini?“ Bet ten, Nacionaliniame, jau viskas jau atvėsę, viskas man buvo aišku. O išėjau ten, kur neaišku, kur dar galėjau kažką atrasti. Didžiulė avantiūra tai buvo – išeiti į nieką, bet ir dabar džiaugiuosi, kad taip padariau.
 
Ir televizijos serialuose Jūsų nėra...
 
 Aš negaliu sau leisti vaidinti televizijos serialuose. Tokiuose, kokie jie yra. Jokiu būdu. Kas vaidina, tegu vaidina. Duok dieve. Mes visi žinome, dėl ko einame. O aš visada gyvenime buvau maksimalistė ir tokia liksiu. Man gėda ir nieko su savimi negaliu padaryti. Gėda už save, gėda už profesiją. Aš, tiesa, bandžiau tą daryti, bet dabar tik juokas ima iš savęs. Viena mano dėstytoja sakydavo : „Jei mes savo laimės kalviai, tai kodėl nusikalame tokią, kad paskambinus į duris bėgiojame, nežinodami kur ją paslėpti?“
 
 Tai toks mano pasirinkimas. Vieni iš svetimų klaidų mokosi, kiti – iš savų. Su Galia (Galina) Dauguvietyte čia mūsų amžino ginčo tema. Ji sako, kad iš svetimų klaidų reikia mokytis, o aš sakau, kad tol, kol pati nuėjusi už kampo negausiu į akį,  tol ten eisiu.
 
Ką tik vadinote save pesimiste, bet klausantis Jūsų, man kyla priešingos mintys. Tiesiog esate žmogus, žinantis, ko nori iš gyvenimo. Greičiau optimistė.
 
 Va, koks melas.
 
Tada tiesiog puikiai sugebate susitvarkyti su tuo, ką vadinate pesimizmu ir ko gero su visomis kitomis problemomis...
 
 Ne taip lengva. Bet aš labai dėkinga savo tėvams, jie buvo ganėtinai žiaurūs man. Gerąja prasme. Jei man kažkas nutikdavo, jei jausdavausi neteisingai nuskriausta, vietoj paguodos visada išgirsdavau : „pati kalta“. Dar turėjau galingą močiutę. Kartą ji trinktelėjo į stalą ir pasakė : „Kad aš tavo tokio veido daugiau prie svetimų nematyčiau. Susitvarkyk pati namuose arba iš viso niekur neik.“
 
 Ir aš niekada nebuvau linkusi kaltinti kitų. Režisierius nedavė vaidmenų – kodėl kažkas turi kažką duoti? Nuvylė vyras ar draugė. Pati kalta, susitvarkyk pati. Kartą nesusitvarkiau. Kažkoks lūžis buvo mano gyvenime, kai aš pagavau save bėgiojančią po miestą ir ieškančią draugių išsikalbėti, pasiguosti. O draugių, galima sakyti, ir neturiu.  Mano draugai buvo daug vyresni žmonės, kurie man labai daug davė gyvenime, ir kurių jau nebėra. Taigi, po kokios savaitė bėgiojimo aš susivokiau ir paklausiau savęs : Stop, ką darai? Atsisėsk, išsivalyk visus kampelius, paklausk savęs ir sau garsiai atsakyk“... Taip ir atsipeikėjau.
 
 Šitaip mane išauklėjo, ir todėl šiandien, jei kas, aš pati kaip Miunhauzenas ištraukiu save už pakarpos. Taip girdėjau ir žinau, kad yra psichoanalitikai, psichoterapeutai visada galintys žmogui padėti, bet man tai juokinga. Ir dar žinau, kad niekas šitame gyvenime nieko neskolingas. Tai žiauri filosofija, bet  ir gyvenimas – ne pyragaitis.
 
Esate išskirtinė moteris.  Turbūt buvo daug norinčių būti šalia po to, kai išsiskyrėte... O iki šiol viena. Kodėl?
 
 Daug nebuvo. Manau, bijodavo neišdrįsdavo. Dabar jau išdrįsta, prieina, pasako.
 
 O aš  galvoju, kad ko gero priežastis, kaip kad mano tėtis sakydavo : „Eik, tu egoiste...“
 
 Pakankinau gal porą vyrų ir pasakiau : „gana“. Aktorė – labai sudėtinga moteris. Aš nežinau, koks tas vyras turėtų būti, kuris man tiktų.  Jei vyras paduotų šlepetes ir keptų kotletus, aš jo negerbčiau. Jei jis būtų kažkoks svarbus veikėjas, mane nervintų. Dabar manau, kad meilė yra tiesiog dovana, ir tu ją gauni arba jos negauni.
 
Gerai jaučiatės viena?
 
 Man labai įdomu pačiai su savimi. Vienišė esu. Tik gyvenimas per mažai leidžia pajusti buvimo su savimi malonumą.  Aš esu namisėda, ir nors nemėgstu kelionių, viešbučių, visą gyvenimą keliauju ir nakvoju viešbučiuose. Nemėgstu skristi lėktuvu, bet skraidau. Kolektyvo negaliu pakęsti, o išsirinkau tokią profesiją, kad visą gyvenimą turiu dirbti kolektyve. Lyg kažkas mane tikrina šitame gyvenime ir verčia kažką išmokti.
 
Praėjusį rudenį šventėte jubiliejų. Kaip priimate savo metus?
 
 Ne taip seniai, prie prezidentūros laukiau vizito ir stebėjau studentus, einančius iš universiteto. Žiūrėjau ir galvojau, kad nenorėčiau grįžti į tą laikotarpį. Ta mano jaunystė buvo tokia sudėtinga,  nuo tada, kai aš, močiutės ir tėvelio išlepintas vaikas, išvažiavau į Vilnių. Baisiai sunkiai aš išgyvenau atsiskyrimą nuo namų, nuo  tų šiltnamio sąlygų. Nuo draugų, poetų, dailininkų - į kažkokį Vilnių, į visai svetimą aplinką... Buvau mergaitė amžinai išsigandusiom akim, taip iš manęs kurse juokdavosi.
 
 O dabar yra taip, kaip ir turi būti. Gimsti su veideliu, kurį tau duoda tėtis, mama, o išeini iš šio pasaulio su veidu, kurį pats užsitarnauji. Ir aš galvoju, kad gal dar spėsiu prieš išeinant pažiūrėti, koks tas mano veidas.
 
Jei jau priėjome prie išvaizdos, tai norisi paklausti, ar niekada nebuvo minčių kažką keisti, gal tobulinti?
 
 Visai neseniai, per tą patį savo gimtadienį teko būti Maskvoje ir žiūrėti į tas vargšes moteris, prisipūtusias lūpas, išsilyginusias raukšles... Man tikrai graudu buvo. Banali Anos Manjani frazė, bet kiek joje tiesos : „Šitą raukšlę panaikinti? O jūs žinote, kiek ji man kainavo?“
 
 Man visada graudu, kai seno vyro dažyti plaukai, o jis pats apsitempęs džinsais, amžinai jaunas. „Senelė mūsų jauna, su džinsais ir tekina..“ – patys kvailiausi dainos žodžiai, kuriuos tik teko girdėti. Juk visas grožis ir yra tame, ką tu nugyvenai. Aš niekada neužmiršiu, kai būdama penkiolikos, įsimylėjau prancūzų kalbos vertėją, kuriam tada buvo septyniasdešimt penkeri. Man nebuvo gražesnio vyro už jį, nes buvo protas, išmintis, aš klausydavau neatsiklausydama, kaip jis kalba, žavėjausi jo manieromis.
 
 Senatvė - išbandymas, išbandymas, kaip tu su ja susitaikai. Senatvėje vis dar mokaisi gyventi . Neduok dieve, jei kada nors šautų į galvą mini suknele apsirengi ar kasytes susispinti. Reikia saugoti save, kad durnai neatrodytum.
 
 Geniali frazė : metų tiek, kiek jautiesi.  Aš galiu pasakyti tiek : kaip nieko nežinojau, taip ir nežinau. O įdomu, kas bus toliau. Ar atlaikysiu?
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus