• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Giulija: scenoje mano ašaros tikros, kaip ir aš

Autorius: Lietuvos Sveikata
2011-02-20 12:19:00

Giulija: scenoje mano ašaros tikros, kaip ir aš
LNK

Giulija - ne scenos įvaizdis, ne slapyvardis. Ypatingo balso dainininkei, dainų autorei ir atlikėjai vardą parinko tėtis, tarsi prie visų gyvenimo dovanų bei talentų pridėdamas ir jų pavadinimą. Ne tik scenoje Giulijai pakanka vardo; ir gyvenime išsiverčia be pavardės. Juolab kai likimo lemta ją bent porą kartų keisti...

Savaitės pradžioje prašurmuliavo šv. Valentino diena. Ar ji jums svarbi? Ir gal žinote, kas yra ...meilė?

Viešoj erdvėj ši diena, regis, liko lyg be tikrojo skonio. Man šv. Valentino diena asocijuojasi su vyrų ir moterų meilės laiškais vieni kitiems, o ne kailinių ar kitų pirkinių įteikimu. Mes su vyru apsikeičiame laiškeliais, pasikalbame apie gyvenimą. O dukrai vis dėlto nuperku kokią nors smulkmeną, juk ji – mano tikroji meilė. Po gėlę dovanoju tėčiui ir mamai; jiems esu dukra, kaip ir man Monika.

Su vyru jau dvylika metų esame kartu, atrodo, jog žodžiais jau galime nebekalbėti. Jau žinai, ką tavo žmogus galvoja jam dar neprakalbus. Ir ginčytis karštai, labai karštai, galime. O po to – apsikabini ir viskas gerai.

Sakoma, kad menininkui labai gerai, jei jis kentėjo, skyrėsi, patyrė sunkių emocijų. Melas. Skausmas daug ką užgožia, žudo. Geriau, kai žmogui viskas gerai. Tada, o ne kentėdamas, gali kalnus nuversti. Meilė – gyvenimo variklis, jėga. Jei jos nebūtų, ko gero, nieko ir nesiektum.

Ar galima tikėtis bendros Giulijos ir Monikos programos?

Kol kas dėl Monikos užimtumo – ne. Ko dukrai linkėjau, kur ją vedžiau, jau pasiekė: baigė Lietuvos muzikos akademiją, dirba Kauno muzikiniame, studijuoja toliau. Monika – pati geriausia mano draugė. Aš jai – taip pat. Tuo didžiuojuosi.

Turbūt žinot ypatingų auklėjimo metodų...

Pirma (juokiasi), – beprotiškai mylėti. Bet niekuomet neleisti laužyti susitarimų, taisyklių. Ir Monika savo laiku prieštaravo. Ugdyti nelengva, juolab talentingą jauną žmogutį. Dabar dukra sako: kai auginsiu savo vaikus, aš irgi taip darysiu. Mylėti, bet net ir susipykus neatstumti, o išklausyti, net jei atžalos balsas pakeltas. O galiausiai - apsikabinti, pasibučiuoti. Mylėk, būk kartu, ir viskas bus gerai. Tai pagrindas, o ne lepinti, duoti pinigų ir taip atkrėsti nuo savęs. Dukroje matau ir vaikystės džiaugsmą, ir jau suaugusio žmogaus bruožų – puikiai ir net žaviai derančių.

Kokiomis aplinkybėmis atsiranda Jūsų dainų tekstai ir muzika? Kada gera ir lengva dainuoti?

Jei būčiau operos primadona, gal atsakyčiau: reikia patogaus ir ramaus gyvenimo, kokybiško maisto ir daug miego, masažo, jaukaus emocinio fono ir tik giedro dangaus, be liūdesio debesėlio. Gyvenime tokio šiltnamio nėra. Ir šiandien, po savaitgalio koncerto, mano balsas pakimęs. Mano stiprybė – visad dainuoju gyvai, ne fonograma už mane tai daro. Niekad nepagalvoju, kad negalėčiau taip dainuoti. Geriau prikimusiu balsu, ir žiūrovas, manau, atleis ir priims mane nuoširdžią, o ne mano vaidybą, jei balsas sklistų iš aparato. Niekada nesakau „niekada“; ką gali žinoti, ateis diena ir teks atšaukti koncertą. Bet geriau atšaukti, nei vaizduoti artistą. ...Ir juokas, ir graudu, kai komisijos narys neva scenos profesionalui sako: „neblogai „pataikėt į natą“.

Ilgesys, prarasta meilė, prabėgę metai ir graudulys Jūsų dainose. O ar susimąstote, kas Jums yra „bėgantys metai“?

Manau, jau turiu gražių metų, subrandinusių mane. Esu patyrusi, viską suprantu, galiu pasakyti savo nuomonę ir netyliu, jei kas nepatinka. Su draugais jau kalbame ir apie sveikatą – jau savo, ne kieno nors kito! Man ėmė patikti ruduo. Anksčiau, garbės žodis, nemačiau rudens spalvų ir grožio. Gyvenimo tėkmė, tie rudenys man padėjo keistis, aš stengiuosi būti geresnė. Kai matau piktą pagyvenusį žmogų, pagalvoju, kad gal jis nesustabdė savęs – nesvarbu, savo rudenį ar pavasarį – ir nepradėjo būti geras.

Norėčiau, metui atėjus, būti linksma senelė. Ir kad anūkai mane mylėtų...

Nesu išgyvenusi ypač skausmingų akimirkų, bet jas jaučiu, jos mano viduje. Dainuoju ir gyvenu tuose žodžiuose, siužete. Įsigyvent, vos ne apsiverkt – negi galima kaip nors kitaip?

...Kai paprašiau pasiklausyti naujų dainų įrašų ir pasakyti savo nuomonę, draugė prabilo sunkiai: „Noriu pasikalbėti... Tikrai su vyru skiriesi?“ Teko raminti. Gal praėjusiame gyvenime labai stipriai dėl meilės kamavausi, o mano jausmai dar kunkuliuoja?! Arba Dievulis, kad galėčiau dainuoti lyrines dainas, – jos man prie širdies – davė balsą su liūdesio atspalviu? Iš tiesų esu aktyvi, linksma. Ir būsiu.

Jeigu reikėtų kalbėti apie medikų darbą, ar galėtumėte remtis sava, pacientės, patirtimi?

Deja, taip. Bet aš ir džiaugtis galiu, kad „taip“. Medikai - mūsų vilties angelai. Kai sergi, viliesi, jog jie padės. Darbas labai sunkus, daug atsakomybės. Man labai pasisekė, mano sutikti gydytojai – mieli ir nuoširdūs. Mane išklauso, pataria, gydo ir linki: „Po metų atvyksite, jums bus viskas gerai; taip gerai, kad aš jūsų nepažinsiu. Būsite jauna ir nepakartojama.“ Tokia situacija man susiklojo visai neseniai, ir aš labai dėkinga savo gydytojui. Labai stengsiuos jo nenuvilti!
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus