• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Į sceną solistė išeina su šlepetėmis

Autorius: D.Šepetytė, Respublika.lt
2010-07-13 14:00:00

Į sceną solistė išeina su šlepetėmis
Respublika

Praėjus penkiems mėnesiams po baisios avarijos dainininkė Judita Leitaitė jau apsieina be ramentų ir viliasi, kad dar šį mėnesį jos didžioji svajonė išsipildys: apsirengusi balta suknele ji eis pajūriu, vėjas taršys plaukus ir bangos sems jos basas pėdas...

Tiesa, dar nėra baltos suknelės, bet ji bus, tiesa, dar ji smarkokai šlubčioja, bet jau apsieina be ramentų. Per koncertą Druskininkų “Eglės” sanatorijoje, kur ji reabilitavosi, iš pradžių dainavo sėdėdama, bet koncertui įpusėjus (gal tuo momentu, kai atliko garsiąsias “Žibuokles”?) nė nepajuto, kaip nustūmė kėdę ir likusį laiką prastovėjo. Įkvėpimas tuo metu bus įveikęs skausmą. Žinoma, sunkūs sužalojimai (šeši lūžę šonkauliai, suknežinta pėda) neleidžia jų pamiršti, bet dainininkė nelinkusi aimanuoti: praėjusią savaitę mūsų fotografas užfiksavo solistę skubančią atsisveikinti su prezidentu Algirdu Brazausku, troleibusu ji nuvažiavo ir į mišias Aušros Vartuose, kur daugiau sėdėjo nei klūpojo, nes šito veiksmo atlikti dar nepajėgia. Po ištikusios nelaimės dainininkė atrodo žemiškesnė ir atviresnė žmogiškoms priedermėms, labiau susimąsčiusi.

Liūdnos dainos istorija

Anksčiau džiaugsmu tryškusi dainininkė sako dabar nebeskraidanti, nes, juokauja, jai ir vaikščioti vis dar sunku, kita vertus, ligoninėje pamačiusi tiek daug sergančių, ir jaunų, žmonių, tiek daug gatvėse su ramentais, ko anksčiau nepastebėdavusi. Gal anksčiau turėjusi mažiau laiko, svarsto, bet pastaruoju metu ją dažniau aplanko liūdnos mintys, nuo kurių norinti pabėgti. “Ir mano draugas Amerikoje Gintautas Abarius, iki tol siuntęs nuostabius laiškus internetu, nebeatrašo”, - guodžiasi dainininkė. Ji parodo nuotrauką, kurioje būrelis menininkų įsiamžinęs su tuometiniu premjeru Algirdu Brazausku, ir sako: “Man kaip ir kitiems, kurie yra šioje nuotraukoje, buvo įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija: matote, štai stovi Vytautas Grigolis, kuris pirmas mirė, paskui mirė maestro Vytautas Viržonis, paskui gerbiamas prezidentas, aš dabar stoviu ir žiūriu, kas bus ketvirtas. Nežinau, kokios tai būtų lažybos, surašyti, kada kas mirs”.

Gal tokias, anot jos, makabriškas mintis paskatina aplinkybė, kad pastaruoju metu J.Leitaitei teko išgyventi ne vieną netektį: “Atsimenat tą garsiąją mano dainą “Pirkite mano žibuokles”? Jos istoriją prieš ją atlikdama visada papasakoju. Gal prieš dešimt metų ar daugiau giedojau Alytaus bažnyčioje ir tuometinis klebonas Juozas Gražulis po koncerto manęs paklausė, ar aš nemoku dainos apie žibuokles. Jis prisiminė vienuolę, kuri bažnyčioje labai gražiai ją dainuodavo. Aš nemokėjau, bet susiradau tą dainą ir išmokau, paskui padainavau ją toje bažnyčioje ir ji tapo kaip savotiškas talismanas, ją labai visi myli. Prieš kelias savaites Druskininkuose gerdama kavą netyčia atsiverčiau laikraštį: žiūriu, užuojautos dėl maestro Viržonio ir kunigo Gražulio mirties...”

Daug kartų buvusi laiminga

Tik dabar J.Leitaitė sako pradedanti suprasti, kad buvo mirties glėbyje, bet ją ištraukę angelai, nes jos automobilio ir vilkiko susidūrimas prilygsta traukinio ir priekabos kaktomušai, nedaug trūko, kad kelkraštyje Druskininkų link toje vietoje stovėtų gėlės. Kai pro ją važiavo po avarijos pirmą kartą, baisoka pasidarė. Daugiau kaip 20 metų vairuojančiai dainininkei tai buvo pirmas eismo įvykis, neskaitant smulkių savo automobilio įbrėžimų statant, pasitaikiusių pačioje pradžioje. Po pauzės prisipažįsta: “Vienoje laidoje man įstrigo prezidento Brazausko žodžiai. Ačiū tau, Dieve, kad esi, sakė jis, kad leidai man tiek daug patirti. Toptelėjo, kad ir aš turiu už ką dėkoti, nes tiek kartų buvau laiminga, tiek daug kur buvau išvykusi, tiek daug mačiau įvairiausių miestų ir žmonių, išgyvenau tiek daug nuostabių akimirkų... Bet supratau gal reikiamai to neįvertinusi, nes kai išėjau pirmą kartą po ligoninės dar su ramentais į lauką ir mane sutiko saulės spindulys, striksintys žvirbleliai, žydinčios gėlės, man buvo taip gera, atrodė, kad tai matau pirmą kartą. Koks malonumas savo kojomis nueiti į vonią, koks džiaugsmas iš ryto išsivirti kavos...”

Dainininkė netikėtai atrado, kad ir be automobilio, kuriam vis dar jaučianti tam tikrą baimę, galima gyventi. Gal ne taip greitai, bet įmanoma pasiekti reikiamą vietą troleibusu. Kol kas tai jai net patinka, jai įdomu stebėti žmones, ypač tuos, kurie važiuoja į stotį. Kartais be jokio tikslo pasivažinėja tenlink ir atgal. O kokia pramoga išlipti jos neprivažiavus ir nueiti į Halės turgų (jai apskritai patinka turgus, nebijo derėtis) pas pažįstamas prekeives ir pamatyti kaip jos irgi tuo susitikimu džiaugiasi ir net nuleidžia kainą jai. “Stotis, - juokauja, galima sakyti, antrieji mano namai: būdama studentė, iš Kauno sostinėn kasdien važinėjau traukiniu, atrodo, būsiu apsukusi aplink pasaulį kelis kartus, kai baigiau studijas, kelerius metus iš Kenos važinėjau darban”.

Katė, vaikštanti sau viena

Žaismingai prisiimdavusi katės, kuri vaikšto sau pati viena, įvaizdį, dabar J.Leitaitė šypteli paklausta, į ką ji tapo panaši, bet klausimas nebepatraukia už liežuvio, - ji daug mieliau kalba apie dvi vasaros programas - vieną Nidai, kitą - Pažaislio festivaliui. Ji labai laukia jo. Prisimena, kaip vaikystėje, kai ten dar buvo silpnapročių ligoninė, ją ten nusivesdavusi mama, jaunystėje ir pati svajojusi apie vienuolės pašaukimą. Greičiausiai būtų ja ir tapusi, jei ne gyvenimo aplinkybės, lėmusios susitikimą su dainininkės tėvu. Jos tėvų gimtuosius kaimus Alantoje teskyrė ežeras, bet susidraugavo ir pamilo vienas kitą daug vėliau. Netikėtai susitiko Kaune, kur po Sibiro kalėjimo grįžo J.Leitaitės tėvas ir motina, kuriai su broliais pavyko pabėgti iš tremties. Mama jai pasakojo, kaip nuo Obės jie ėjo aklomis miškais Lietuvos link, kaip mirė iš baimės be dokumentų dundėdami traukiniais. Sugauti išsipirko aukso moneta. Klestėjęs senelių ūkis Pabaldonėje sovietmečiu buvo išvogtas, išdraskytas, jo vietoje išdygo fermos, bet Judita prisimena, kaip motina ją nusiveždavo tenai, kur iš turtingo ūkio buvo likę keli medžiai ir kelios obelys, gausiai mezgusios vaisius. Motina juos rinkdavo ir vis verkdavo... Jos nosinaitę su įrištu gimtosios žemės žiupsneliu, šildžiusiu tremtyje, dabar saugo Judita.

Pažino, kaip kyla troškimai

“Gyvenimas mane pristabdė, bet aš žinau, kad yra žmonių, kuriems žymiai blogiau, - dalijasi išgyvenimais po avarijos sveikstanti dainininkė, - kurių kiekviena valanda reikalauja didvyriškų pastangų. Šešios dienos reanimacijoje yra toks patyrimas, apie kurį anksčiau teko tik skaityti ar matyti filmuose. Dabar tu pats atsiduri prijungtas prie aparatų, visiškai nuogas... Nieko nėra, bet, žinokit, nieko ir nereikia. Poreikis vienas - kad atneštų basoną, kad suleistų nuskausminamųjų. Gerai dar, jei pats gali paprašyti, deja, tai gali toli gražu ne visi, nes kai kurie yra be sąmonės...

Pirmą dieną, kai atvežė, susiuvo, labai norėjau pamatyti savo vaikus, artimuosius, paskui pradėjo eiti labai daug draugų, gavau daug nuostabių žinučių. Dabar žinosiu, kad niekada nereikia ateiti pasėdėti iš smalsumo ar mandagumo, niekad nereikia gyvenime “atsižymėti”, nors aš ir tokia intencija aplankiusiems esu dėkinga. Prisimenu, kaip pirmąkart atsisėdau ir dvi minutes pasėdėjau, tai buvo pergalės džiaugsmas. Svajojau apie dušą. Kai namo atvežė, labai ilgai gulėjau ir viena draugė pažadėjo būtinai nukelti į dušą. Sakiau, tai neįmanoma, bet kai ji mane, judančią su vaikštynėmis, pasodino ant suoliuko ir pradėjo leisti šiltą vandenį, pravirkau iš džiaugsmo, kad galiu. Dabar aš jau be niekieno pagalbos tai galiu, bet niekad nepamiršiu šitų pojūčių”.

Visą laiką, kol gulėjo sutvarstyta ligoninėje, kol darė žingsnelius su vaikštyne ir ramentais, matė tą patį vaizdą, viziją, anot jos: saulė, jūra, vėjas ir ji, balta suknele lengvai einanti palei bangas... Tai, kad ji kol kas net per koncertus negali avėti mėgstamų aukštakulnių, smulkmena: “Vaikštau su šlepetėmis, dainuoju su šlepetėmis ir visai gerai jaučiuosi. Toks džiaugsmas pamatyti, kad esi laukiama. Kai pats atidarai širdį, ji atsidaro ir kitiems. Labai dėkinga Dievui ir likimui, kad šitą dovaną galiu suteikti klausytojams”.

Ji nežino, kada vėl dainuos garsiąją dainą “Pirkite mano žibuokles”, žino, tik tai, kad jokio ypatingo pasirengimo jai nereikia: “Tai labai paprasta. Reikia pagalvoti, kad tą dainą dainuoja serganti mergaitė: ji serga tuberkulioze, ji yra akla, ji stovi gatvėje prie kampo ir pardavinėja gėles. Tereikia įsivaizduoti, kad tai esi tu, ir viskas pavyksta”.

Juo labiau kad dainininkei net nereikia įsivaizduoti. Nelaimingo atsitiktinumo valia ji pati buvo atsidūrusi mažos bejėgės sergančios mergaitės vietoje. Tik užuot prašiusi pirkti žibuokles, ji klausė: “Ar aš dar dainuosiu?”
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus