• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Išmok iš naujo mylėti Tėvynę  2 

Autorius: Respublika.lt
2011-03-27 14:30:00

Išmok iš naujo mylėti Tėvynę
LNK nuotr.

Valdžios institucijomis, politikais, netgi visuomenininkais netekusi tikėjimo tauta jau seniai ieško terpės vienytis patriotiniu, bet ne politiniu pagrindu. Vienas garsiausių šalies muzikos pasaulio kūrėjų Andrius MAMONTOVAS tokią terpę antrajam Sąjūdžio etapui subręsti mato virtualioje erdvėje.

- Pastaruoju metu aktyviai Lietuvai komentavote Japonijos įvykius, kuriuos netikėtai jums teko patirti savu kailiu, bet man labiau rūpi Lietuvos žaizdos ir skauduliai. Todėl nors ir prispaustai nelaimių Japonijai pavydžiu tautos požiūrio į Tėvynę, santykio su ja.

- Išties jaudina taurus samurajiškas japonų savanorių pasiaukojimas Tėvynei, jų bekompromisis apsisprendimas dėl savo šalies, dėl augančių vaikų ateities aukoti savo gyvybes.

Net nesinori svarstyti, kaip elgtųsi lietuvių tauta tokios nelaimės akivaizdoje. Ar sakytumėm: “Čia blogai, reikia kuo greičiau dingti iš čia”? Greičiausiai...

Visa prasideda nuo nežaboto primityvaus egoizmo, per dvi dešimtis metų įsišaknijusio mūsų širdyse. Ten žmonės sunkiomis akimirkomis pirmiausia galvoja apie kitą, mes - visada tik apie save.

Nesakau, kad esame kokybiškai prastesni nei kitų tautų žmonės, tačiau... Problemų mūsų šalyje išties yra labai daug. Jos visos susipynusios, it koks Gordijo mazgas, ir nereikia manyti, kad viską galima išspręsti vienu ypu - išsirinkus “gerą valdžią” ar sudavus smūgį korupcijai. Reikia tuos susipynusius siūlus kruopščiai, kantriai ir atsakingai išnarplioti - po vieną. Nes gyvendami toje raizgalynėje mes jau imame nebesuprasti, kas mes esame, ką mums reikia daryti, kad būtų gerai, ir apskritai - kas mums yra gerai, ko mes norime. Jei kalbame apie Lietuvos žaizdas, nedvejodamas kaip pačią skaudžiausią jų įvardiju vertybių krizę tautos sąmonėje. Žmonės nuoširdžiai bendrauti tarpusavyje jau nebegali - nežino, kas tikrai yra juoda, o kas - balta. Jie netiki vienas kitu, nes laikmetis parodė, jog garsiai tariami žodžiai neturi nieko bendro su realybe.

- Su Gordijo mazgu yra pagunda pasielgti kaip ir pats Gordijas - perkirsti jį kardu.

- Jokiu būdu. Gordijui tiesiog pritrūko kantrybės. Aš manau, kad kirtis kardu visuomet yra klaida. Taika ir laimė niekada nepasiekiama karo priemonėmis. Niekada. Todėl labai svarbu pažaboti savo agresiją.

Šiandien jau daugybė žmonių yra pavargę nuo esamos situacijos ir kupini ryžto ją keisti. Tačiau kantrybė bei išmintis - taip pat labai svarbu. Pervargę, įpykę žmonės įsivaizduoja, kad visas problemas galima išspręsti valstybės struktūriniais pokyčiais, tačiau nieko nebus, kol kiekvienas nepradėsime nuo savęs, nuo užmirštos žmogiškosios moralės pradžiamokslio. O jis skelbia: “Nesielk su kitais taip, kaip nenorėtumei, jog su tavimi elgtųsi”.

Visa, kas šiame pasaulyje vyksta, yra priežasčių ir pasekmių grandinė. Dera suvokti, kad egzistuoja grįžtamasis ryšys. Visur ir visuomet. Bažnyčia sako: jei būsi blogas - keliausi į pragarą, jei būsi geras - į rojų. Bet aš sakau, kad ne iš baimės geriems būti reikia ir ne dėl prizo. Dėl meilės vienas kitam. Dėl to, kad ką sėji - tas ir sudygsta, ką daliji, tą ir pats gauni. Ir nereikia manyti, kad čia požiūrio reikalas - čia neišjudinamas pasaulio, kuriame gyvename, dėsnis. Mūsų močiutės sakydavo, kad net lapas nuo medžio šiaip sau nenukrenta. Taip ir yra. Jeigu tu padarei nusikaltimą ir tavęs nepagavo, tai dar nereiškia, kad nieko nenutiko ir nusikaltimas neturės jokių pasekmių. Pasekmių vis tiek sulauksi. Nuo teisėsaugos galima bandyti slapstytis, o nuo gamtos teisingumo nepasislėpsi. Juk nuo senų senovės sakoma: “Nekask duobės kitam, nes pats įkrisi”. Manot, tuščiai?

- Ir kas, jūsų manymu, turėtų imtis tautos moralės bei išminties skleidėjo vaidmens? Seimas? Žiniasklaida?

- Na, žiniasklaida, be abejo, taip pat, tačiau tai - antrinis dalykas. Svarbiausios žmogaus asmenybės ir proto lavinimo versmės - švietimas ir kultūra. Visuomenės intelekto ir moralės koeficientas - jų darbo rezultatas. Na, o mūsų valstybės požiūris į švietimą ir kultūrą - akivaizdžiai neigiamas. Kultūra valstybėje atlieka pastumdėlės vaidmenį, brutaliai teškiama: “Kas mums tie apskurę menininkai? Kokia mums iš jų nauda?” Negi rimtai nesupranta? Šalyse, kur esama dėmesio kultūrai, tarp žmonių, o ir tarptautinėje plotmėje atsiranda kultūriniai ryšiai, keičiamasi kūrybiškomis idėjomis, atsiranda gražesnių minčių, gyvenimas tampa turtingesnis. Netgi gražesni daiktai, patogesni automobiliai, racionaliau sutvarkyta kasdienybė - visa tai daro visuomenės kultūra, visuomenės kūrybingumas, kuriantys žmonės.

Kūrybinio sektoriaus žmonių vertinimas - vienas iš pagrindinių skiriamųjų sveikos valstybės požymių. Minėjot Japoniją... Teko pastebėti, kaip jie gerbia menininkus, kultūros žmones. Ką ir kalbėti - pavydu. Ypač įpratus, jog manojoje šalyje į menininkus žiūrima kaip į neaiškius parazitus, keliančius tik galvos skausmą.

Baisiausia, kad ir patys menininkai ilgainiui jau ima susitaikyti su tokiu savo statusu - užuot atsidėję nuoširdžiai kūrybai, išmoksta “suktis”, “prašinėti”.

- Bet čia įžvelgiu ir vieną pozityvų momentą - dėl tokio valstybės požiūrio menininkai automatiškai buvo atsidūrę disidento pozicijoje. O tai išsaugojo jų vidinę švarą, neįvėlė į finansais ar valdžia grįstus kompromisus su sąžine. Todėl esama vilties, kad menininkų balso visuomenė dar panorėtų klausyti.

- Tokios vilties esama. Tai patiriu ir internete - nuostabioje šių dienų revoliucinėje erdvėje, kur galima keistis mintimis ir idėjomis, diskutuoti. Lietuvos inteligentija ilgą laiką buvo visiškai ignoruojama, todėl ieško terpės jungtis. Na, Sąjūdžiu to pavadinti dar negalėčiau, tačiau viliuosi, kad link to einama. Jau didžiuma supranta - taip, kaip yra dabar, neturėtų būti. O šis supratimas vienija kaip bendras priešas. Manau, tie žmonės, kurie dalyvavo Sąjūdyje, gali ir dar kartą išjudinti Lietuvą. Tą, kuri nekolaboravusi su tarptautiniais finansais, su vietine valdžia, kuri nėra įjunkyta gauti kaulą ir vizginti už jį uodegą.

- Originali, netikėta, tačiau gal ir nebloga idėja pakeisti infekuotus tokius valstybės indus, kaip iki širdies pykinimo kokčios ir netikros partinės bendraminčių jungtys, bukinančio šlamšto prifarširuotos televizijos, pasitelkiant į pagalbą virtualias erdves. Kad ir “feisbuką”, kaip virtualių visuomenės forumų štabą.

- Šiais laikais apie internetą priimta kalbėti kaip apie blogį, tačiau jis išties suteikia galimybę rinktis - išvaduoja iš bukinančios priklausomybės nuo televizoriaus. Geriausias TV kanalas man yra “jutubas”, kur gali susirasti ir pasižiūrėti būtent tai, kas domina, o ne virškinti tai, kas paduodama. Atsiranda galimybė priešintis, ignoruoti tai, kas nepatinka.

Kaip visiškai nuo televizijų “generalinės linijos” ar bet kokio partinio atspalvio laisva erdvė diskusijoms, forumams internetas jau gana aktyviai naudojamas. Suprantu, jūs kalbate apie konkretesnę terpę - štabą, jungiantį ir vienijantį visuomenę. Tokia idėja ore taip pat jau sklando, tačiau ji turi iki galo susikristalizuoti. Žmonės vis tiek aplink ką nors turi burtis. Turi atsirasti autoritetas, kviečiantis ir kuruojantis procesus.

- Kodėl tas žmogus negalėtų būti Andrius Mamontovas?

- Nemanau, kad esu tinkama tam kandidatūra. Be to, lyderiai nesuieškomi, jie atsiranda. Dirbtinai to nesuprojektuosi. Tiesiog siūlau atkreipti dėmesį, kad tai yra puiki terpė žmonėms bendrauti, keistis mintimis ir alternatyviai save šviesti. O jau vien tai, kad gausybė žmonių aistringai ginčijasi, diskutuoja, mąsto socialinėmis, filosofinėmis, religinėmis temomis, man atrodo svarbu - svarbu patirti, kad žmonėms dar teberūpi kažkas daugiau nei jie patys. Mane tai džiugina ir teikia man vilčių.

- Tad pamokykit, kaip surasti dureles į tą tikrąjį...

- Sakoma, kad beprotybė yra tai, kai žmogus, atlikdamas vis tą patį veiksmą, tikisi vis kitokio rezultato. Todėl tereikia sustoti ir žengti iš užburtojo rato. Imti iš tiesų elgtis kitaip. Jaučiant atsakomybę. Ir tai nėra sunku, nes nieko naujo išsigalvoti nereikia. Tereikia atsigręžti į savąsias šaknis. Ten turime ir kultūros lobynus, ir išminties santalkas, ir moralinį kodeksą.

Siūlau pradėti taip - lai kiekvienas Lietuvos gyventojas susiranda mažą, sau mielą vietelę, ir ja rūpinasi. Kas žvejybos vietele prie ežero. Kas - laukymėle miške. Kas - gėlių lysve prie kelio. Tegu ta vietelė būna mažytė - vos kelių kvadratinių metrų. Bet rūpinkimės ja šventai. Domėkimės kiekvienu joje augančiu žolės kuokštu, pakelkime nuo to lopinėlio kiekvieną nuorūką, kiekvieną šiukšlelę... Jeigu kiekvienas taip elgtumėmės, netruktume pamatyti rezultatą.

- Jei atpratome ir nebemokame mylėti visos Tėvynės, pradėkime nuo to lopinėlio?

- Pasakysiu paslaptį: tas lopinėlis iš tiesų ir yra visa Tėvynė.
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus
gina
2011-04-01 02:05:14
andrius kaip visada gerai pasako
vytas
2011-03-30 21:14:53
A Mamontavas milek venas ? Ce tau ne jiaponija ?baisiau nei 9 balai po cunamio? jium dainininkam reiketu ismokti miletis?Opaskiau galvoti ape naujia mileti tevyne.?ce ne sukis mikotaviciaus 3 milijionai ?pabandom is naujio?sukurkit kanors reliasnio ape naujia alektrine/ ir garbe sugrys vel/ auksas auksas auksas aukss mua mua mua./..