• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Jo krepšyje telpa dramblys  1 

Autorius: Aivaras VEIKNYS, respublika.lt
2009-11-02 08:02:00

Jo krepšyje telpa dramblys
respublika.lt nuotr.

Ir tikriausiai ne tik dramblys... Taip pat šį žmogų drąsiai galėtume pavadinti milijardieriumi, nes paprastas popierius jo rankose akimirksniu virsta pinigais. Kita vertus, triukus iliuzionistas Mantas WIZARD demonstruoja tik scenoje, todėl tikėtis, kad jis tau padovanos medį pinigų, tikrai neverta. Nebent didelę nuostabą, kaip jis tai padarė. Netikite - paklauskite italų, kurie lapkričio viduryje suorganizavo vieną prestižiškiausių iliuzionistų konkursų visame pasaulyje, o pirmą vietą skyrė ne kam kitam, o būtent jam - 24 metų Mantui iš Lietuvos.

- Kokia publika susirenka į tavo pasirodymus, ar XXI amžiuje žmones dar įmanoma nustebinti?

- Mano numeriai daugiausia pritaikyti suaugusiai publikai, aš statau tokius pasirodymus, kuriuose netrūksta tiek iliuzijos, tiek teatro meno elementų, ir nors nelaikau savęs menininku, stengiuosi, kad mano pasirodymai turėtų tam tikrą meninę vertę. Taip pat turiu programėlę vaikams, tačiau jie nėra mano stiprioji publika. O XXI a. žmogų nustebinti nėra labai lengva, nes šiais laikais kompiuterinėmis technologijomis galima padaryti fantastiškus dalykus, kurių netrūksta kino pramonėje. Kita vertus, pats nenaudoju jokios technikos, viskas pagrįsta rankos miklumu, ir jeigu mums bekalbant tavo piniginėje atsirastų korta, tai, manau, padarytų įspūdį.

- Pirmą kartą scenoje pasirodei 1998 metais. Prisimeni, kokius triukus tuomet pademonstravai?

- Vyko šventė Sporto rūmuose, į kurią mane pakvietė kaip labai jauną artistą. Tuomet labai jaudinausi, buvau parengęs keletą triukų, išmoktų iš knygyne nusipirktos knygelės. Tai buvo gana paprasti triukai...

- Su kortomis?

- Ne. Nei tada, nei dabar su kortomis nedirbu, man labai svarbus originalumas, ieškau ko nors išskirtinio, todėl balandžių, triušių ir kortų mano repertuare niekada nepamatysi. Pirmieji mano triukai buvo su monetomis, kurias ištraukdavau iš oro, taip pat su daug skarelių, prisimenu, kaip prisigrūdęs pilnas kišenes tų skarelių žengiau į sceną.

- Sakyk, iliuzijų mene egzistuoja ribos?

- Vaikystėje iliuzijos menu susižavėjau pamatęs per televizorių konkursą, kuriame dabar dalyvavau pats. O susižavėjau supratęs, jog čia nieko nėra neįmanomo, tarkim, iš savo rankinės galiu ištraukti dramblį, aišku, reikia tam tikro pasirengimo, repeticijų bei investicijų. Pavyzdžiui, vienas sudėtingesnių mano triukų iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprastas, tačiau jam atlikti reikia didelio susikaupimo ir koncentracijos. (Tai sakydamas Mantas išsitraukia senovinį raktą ir duoda man pačiupinėti. Įtariai pačiupinėju, pasukinėju, tačiau raktas kaip raktas. Tuomet pašnekovas pasideda jį sau ant dešinio delno ir kaire ranka pradeda tampyti tarsi kokį nematomą siūlą. Po keliolikos sekundžių raktas iliuzionisto rankoje lėtai pradeda suktis, visa tai vyksta palei pat mano nosį... - aut. past.). Tai yra pusės metų darbo vaisius.

- Tokie dalykai pasiekiami grynai technika ar reikia turėti ir antgamtinių gebėjimų?

- Man dažnai žmonės sako, kad tikriausiai esu susidėjęs su antgamtinėmis jėgomis. Tačiau tai, ką darau, nieko bendro neturi nei su juodąja magija, nei su vudu, nei su jokiais kitais burtais, tiesiog rankų miklumu, dėmesio nukreipimu, tam tikrais fizikos dalykais sukuriu iliuziją, kad vyksta tai, kas neįmanoma, tai panašu į filme naudojamus specialiuosius efektus, tik jie panaudojami gyvai. Juk aktoriaus Arnoldo Švarcenegerio, filme “Terminatorius” pavirstančio robotu, niekas neklausia, ar jis praktikuoja juodąją magiją. Bet apskritai žmonėms patinka paslaptys, jos audrina vaizduotę.

- Teoriškai galėtum tuo naudotis kasdieniame gyvenime, o gal egzistuoja iliuzionistų garbės kodeksas?

- Teoriškai per kokį egzaminą universitete galėčiau lengvai nusirašyti, ir niekas to nepastebėtų. Taip pat parodysiu vieną mėgstamiausių savo triukų. (Šį kartą Mantas išsitraukia pluoštą iš abiejų pusių baltų maždaug kupiūros dydžio lapelių ir leidžia man juos apžiūrėti. Paskui dviem rankomis paėmęs tuos lapelius į krūvą lėtai pradeda juos sukti į kitą pusę, ir... Kaip aš nustembu išvydęs 50 eurų nominalo kupiūras, kurias iliuzionistas išskleidžia it vėduoklę. Prisipažinsiu, minutei netenku žado, tiesiog sėdžiu ir kvailai šypsausi... - aut. past.). Taigi, kaip pats matai, galiu atsiskaityti paprastais popieriukais. Tačiau nežinau nė vieno gero iliuzionisto, kuris savo gebėjimus būtų pritaikęs savanaudiškais tikslais, dauguma iliuzionistų - labai intelektualūs ir garbingi žmonės, kurie tokių nesąmonių nedaro. Aš taip pat savo triukų nenaudoju kasdieniame gyvenime, jeigu panaudočiau, nusižengčiau tiek savo menui, tiek sau pačiam. Antra vertus, jeigu kolegos sužinotų tai darant, viešai pasmerktų ir pašalintų iš visų iliuzionistų draugijų bei brolijų.

- Ar scenoje tave patį dar pavyksta nustebinti?

- Dažniausiai įžvelgiu apie 95 procentus kito iliuzionisto technikos, kaip vienas ar kitas triukas padaromas, nors stebėdamas jo pasirodymą stengiuosi į tai nesigilinti, atsipalaiduoti, būti tik paprastu žiūrovu. Antra vertus, mane dar tikrai įmanoma nustebinti, štai ir dabar, būnant Italijoje, vienas mano kolega italas Leo Nifosi atliko triuką su iš niekur atsirandančiomis didelėmis plunksnomis - buvau pritrenktas. Šiaip esu perskaitęs labai daug knygų apie iliuzijos meną, taip pat važinėju po įvairiausius iliuzionistų kongresus, mokausi, lankau garsių magų paskaitas visame pasaulyje, nustebinti mane labai sunku, todėl būna labai malonu, kai patiriu efektą, kurį vadinu “vau”.

- Ar paskui gali kartoti tau įspūdį padariusius kitų iliuzionistų sugalvotus triukus?

- Moraliniu požiūriu - ne, tačiau man yra tekę matyti plagiatų, pavyzdžiui, kinų iliuzionistai labai mėgsta plagijuoti amerikiečių iliuzionistų triukus, aišku, jų atlikimo lygis būna daug žemesnis. Tačiau kai kurias iliuzionistų paslaptis galima naudoti, taip pat yra knygų, iš kurių žmonės gali mokytis. Antra vertus, iliuzijos menas jau gyvuoja kelis tūkstantmečius, per tą laiką labai daug sukurta, todėl senieji triukai dažnai perkuriami, pavyzdžiui, seniau iš oro atsirasdavo popierėliai, o dabar gali atsirasti mobilusis telefonas.

- Ir tai nebus plagiatas?

- Iliuzijos mene tai išties didelė problema, riba tarp originalo ir plagiato čia labai menka.

- O kiek kainuoja triukai? Tai priklauso nuo pradanginamų daiktų dydžio?

- Nuo vieno iki milijono dolerių, ir tai daugiau priklauso nuo triuko sudėtingumo, įdėto darbo ir panašių dalykų. Esu matęs, kaip žmogaus delne dingsta žiedas, ir tas triukas kainavo tris tūkstančius dolerių. Taip pat esu matęs triuką, kaip ore skraido moteris, ir jis kainavo tik kelis šimtus dolerių.

- Tavo repertuare triukų su kardais yra?

- Atlieku tokį triuką: asistentė įlipa į nedidelę dėžę, aš į ją susmeigiu keturiolika kardų, o atidarau dureles - ji būna dingusi. Bet esu kategoriškai nusiteikęs prieš tuos triukus, kurie kelia pavojų man, asistentei ar susirinkusiai publikai. Galbūt XX amžiuje tokie pavojai ir gniaužė žmonėms kvapą, tačiau dabar labiau stengiuosi juos nustebinti per estetinę prizmę.

- Iliuzionistu gali būti bet kas?

- O balerina? Ne. To norintys, aišku, gali išmokti vieną kitą triuką, tačiau tai ir viskas. Kaip ir bet kokiame kitame mene čia reikia pašaukimo, atsidavimo, didelio darbo, kantrybės, taip pat žinių, kurios su triukais iš pirmo žvilgsnio net nesusijusios. Pavyzdžiui, aš baigiau filosofijos studijas, dabar Vilniaus universitete neakivaizdžiai studijuoju psichologiją, nes manau, kad scenoje reikalinga asmenybė. Ir kad šiuo metu visame pasaulyje vyrauja vidutinybės kultas, mane labai liūdina.

Fortūnos šypsnis

“Į Italiją, turinčią labai senas teatro ir iliuzijų meno tradicijas, nuvažiavau iš mažos valstybėlės, be to, dar niekas iš Pabaltijo šalių iliuzionistų nėra laimėjęs šiame konkurse, todėl tikrai nesitikėjau pirmosios vietos. Tiesiog norėjau gerai pasirodyti, parodyti numerį, prie kurio dirbau dvejus metus. O visa kita - kaip fortūna lems”, - pasakojo jaunasis iliuzionistas.

O fortūna, tiksliau, tarptautinė komisija, nusprendė, kad Mantas yra geriausias tarp trylikos konkurso dalyvių iš Italijos, Japonijos, Korėjos, Liuksemburgo, Portugalijos, Prancūzijos ir kt. Pasmalsavus, kaip apskritai Mantas pateko į šį konkursą, vaikinas sakė: “Oficialios atrankos lyg ir nebuvo, tačiau visame pasaulyje egzistuoja iliuzionistų klubai, ir jeigu esi vieno ar kito klubo narys, tai prieš važiuodamas kur nors atstovauti tam klubui jau turi būti geras iliuzionistas, nes jeigu esi vidutinis, klubo nariai sako, kad dar palauktum, kol pasieksi tinkamą lygį”. Anot pašnekovo, tai ne tik jo vieno, bet ir jo asistentės Karolinos, klubo “A.M.B.E.R.” režisieriaus Enriko Pecolio (Enrico Pezzoli), konsultavusio ruošiantis konkursui, kuriam jis atstovauja, ir visų jį palaikiusiųjų pergalė.

Buvo vertinamas technikos švarumas, pasirodymo atmosferos magiškumas, artistiškumas, originalumas, muzika, kostiumas ir t.t.

“Iliuzijų menas apima įvairias sritis, taip pat ir judesio, pavyzdžiui, aš dirbu su balerina Kotryna, taip pat tariuosi su dailininkais dėl kostiumų ir panašiai, nors 99 procentai pasirodymų yra mano paties sukurta, - pasakojo Mantas. - Be abejo, teatro elementai čia vaidina svarbų vaidmenį, nes kai dirbu, turiu vidinį monologą, turiu savo personažą, šiuo atveju Svinio Todo, gotiško kirpėjo, numerį, kur atsiranda ir pranyksta daug veidrodžių. Originalumas man ir padėjo laimėti”.
 
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus
.
2009-12-17 17:36:47
Saunuolis tu Mantai ;)