• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Liudas Mikalauskas: “Esame išmokyti emocijas atiduoti scenai”

Autorius: Lietuvos Sveikata
2011-04-08 15:39:00

Liudas Mikalauskas: “Esame išmokyti emocijas atiduoti scenai”
TV3 nuotr.
Temperamentingasis Tauragės krašto Ugninio choro generolas, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas Liudas Mikalauskas (25) prisipažįsta toks pat emocingas, greitai užsidegantis esąs ne tik scenoje, bet ir gyvenime.

- Ką jums, Kauno muzikinio teatro solistui, daugelio tarptautinių konkursų laureatui, suteikė galimybė dalyvauti televizijos projektuose? Ar jie pridėjo, ar, priešingai, atėmė sveikatos?

- Visi trys televizijos projektai - labai skirtingi, tačiau visuose vienaip ar kitaip teko išgyventi įtampą. Bene mažiausiai jos buvo “Triumfo arkoje”: žinojau, ko ten esu, ką darau, buvau vienas. Tačiau buvau pirmąkart televizijoje, taigi nežinios netrūko. Projektas “Šok su manimi” jau buvo kitoks. Su šokių partnere Gintare Slausgalviene buvome dviese - jau reikia derintis, iš to nervai, konfliktai. Išvargindavo ne pats darbas, nors jis būdavo titaniškas, juk repetuodavome kasdien po 4 valandas, o tie pirmadieniai, kai reikdavo kažką sugalvoti, išspręsti, visa ta psichologinė sumaištis. Bet dalyvauti projekte “Šok su manimi” buvo labai naudinga: daug judėjau, tapau sportiškesnis. Anksčiau scenoje kūprindavausi, po šokių projekto nugara išsitiesė.

“Chorų karų” konkursas - sudėtingiausias, bet didžiausias iššūkis. 16 žmonių, chormeisteris, choreografė - ir su visais reikia rasti bendrą kalbą. Parvažiuoju nusiplūkęs - ne tiek nuo to, kad dirbau, o nuo tos nuolatinės kompromisų paieškos. Be to, jaučiuosi atsakingas ir už choro dalyvių emocinę būklę. Prie kiekvieno reikia prieiti, padrąsinti, paguosti, padėti susikaupti. Pradėjau suprasti, kaip sunkiai dirba psichologai, kuriems nuolat tenka priimti kitų emocijas.
 
- “Gražu žiūrėti ir malonu klausyti”, “Jūs šaunuoliai!”, “Iki pat pasirodymo pabaigos šiurpuliukai lakstė”, - tai tik dalis atsiliepimų, kuriais viename socialinių tinklų palydėti Tauragės krašto Ugnies choro pasirodymai. Ką jums reiškia šie atsiliepimai, ir žiūrovų aplodismentai teatre po spektaklio?

- Kad žinotų žmonės, kokie mes, atlikėjai, esame silpni PO koncerto! Po pasirodymo esame be galo pažeidžiami, o vokalistai - ypač, jie į sceną išeina be jokio instrumento ir turi kliautis tik savo balsu ir raumenimis. Tačiau energija ir emocijos grįžta - per žiūrovų aplodismentus, gerus žodžius, palankias kritikų recenzijas. Todėl menininkams ypač reikia gražių žodžių.

Negaliu pakęsti, kai tuoj po spektaklio, kuriam atiduota viskas, kas nors atėjęs pasako tokį lyg ir pagyrimą: “Viskas buvo gerai, bet...”.
Panašiai vyksta ir dirbant su Ugniniu choru. Man nepatinka, kai keliais labai neatsargiais žodžiais eteryje sudirbamos jaunosios kartos pastangos. Su meno žmonėmis, ypač jaunimu, reikia taktiškiau, kad neužkirstum noro tobulėti. Sužlugdyti jauną žmogų lengva: vienas atsainiai metė pastabą - grybą pjaunat, kitas. Ir viskas, nebereikia. Taip Lietuva gali prarasti talentus.  
 
- O kasdieniame gyvenime jus lengva išvesti iš pusiausvyros? Ar lengvai supykstate?

- Esu emocionalus ne tik scenoje. Esu iš tų žmonių, kurie išsisakę aprimsta. Betgi neretas menininkas, atlikėjas yra toks emocingas. Manau, tai iš dalies dėl to, kad esame išmokę scenoje greitai “įeiti” į kūrinį, į vaidmenį. Kai scenoje išmoksti greitai priimti emociją ir greitai ją visą atiduoti, gyvenime taip pat staigiai įsiplieski. Ne visi tai gali suprasti ir priimti. Sužadėtinė Sigita net į kitą kambarį išeina - kad negirdėtų, ką tuo metu sakau. Jei sau laiku neprimenu, kad gyvenimas - ne scena, kyla daug problemų, kol su žmogumi susigrąžinu santykius.  
 
- Tradicinis klausimas Jūsų profesijos žmogui: kaip šiuo permainingu laikotarpiu saugote balsą?

- Geriausias vaistas balsui - poilsis ir tyla. Saugotis oro permainų moko ir vyresnieji kolegos, dėstytojai. Patarimai - tradiciniai: prieš išeinant į lauką, šiltai apsirišti kaklą, kuo mažiau kvėpuoti šaltu oru. Kol nebuvau taip labai užimtas, užtekdavo pačiam prisižiūrėti, išgerti ramunėlių arbatos su medumi. Bet dabar, kai vyksta projektai, koncertinė veikla, kai tenka intensyviai ruošti naujus vaidmenis teatrų scenoms, kas kurį laiką vykstu pasikonsultuoti į Marijampolę, pas gydytoją Rasą Raslanaitę, kuri ir sprendžia, ką geriau daryti sušalus: garinti, kaitinti kojas ar gydytis medikamentais.
 
- O apskritai - ar rūpinatės savo sveikata? Ką mėgstate valgyti?

- Jei kas sudarytų dešimtuką tų, kurie visiškai nesirūpina sveikata, tikrai į jį patekčiau. Dainininkų problema - specifinis dienos režimas. Grįžtu naktį, per dieną neretai nespėjęs pavalgyti. Jei iš vakaro prisikertu už visą dieną, ryte nieko negaliu valgyti. Mitybą lengviau kontroliuoti, kai aprimsta gyvenimas. Tačiau kai prasideda darbų maratonai, viskas išsibalansuoja, netgi svoris sumažėja 5-7 kilogramais.

Kasdienė mano mityba labai paprasta, lietuviška: sriuba, karbonadas, bulvės - tradicinis klasikinis valgiaraštis. Nevalgau jokių jūros gėrybių, nei ryžių, netgi makaronų. Visko, kas nemūsiška, nevalgau, vištieną, ir tą nelabai mėgstu. Matyt, todėl, kad darbas teikia prasmės ir džiaugsmo, esu sveikas kaip ridikas.
 
 
 
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus