• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

"O tu sakai, aš tavo laisvė"

Autorius: Olava Strikulienė, respublika.lt
2010-03-07 08:00:00

respublika.lt

Tos dainos dar nepamiršome. Dainos, kurią 1990 m. dainavo dvidešimtmetė Kauno radijo gamyklos konstruktorė - braižytoja, grupės “Antikvaras” vokalistė Eurika Masytė. Dainos, panašesnės ne į dainą, bet į maldą. Į užkeikimą. Kiekvieno lietuvio ir jo atkurtosios valstybės laisvei.

Kaip dabar sekasi Eurikai? Po 20 metų. Kiek joje likę tos viską apimančios, tos sakralinės 1990-ųjų laisvės? To idealo. Kaip dabar gyveni, Eurika? Ne projekte “Žvaigždžių duetai”, kur dainavai su grupės “Dreams” vokalistu Ramūnu Difartu. Kaip gyveni savo realų gyvenimą?

- Eurika, ar toks projektas tau nėra paradoksalus? Ar būtum jį pateisinusi prieš 20 metų?

- Dėl mūsiškių emigracijos, imigracija tapo neišvengiama. Trečiųjų šalių piliečių mes neišvengsime. Galiu dėl to gailėtis kaip didžioji gilioji Lietuvos neišvykėlė. Galime gailėtis mes abi didžiosios giliosios neišvykėlės. Bet imigracija yra neišvengiamybė.

Gaila dėl to ar negaila, tai tik mano emocijos. Iš tikrųjų, kai prieš 20 metų dainavau “Laisvę”, viskas ganėtinai dangiškai atrodė. Jaunas žmogus galvoja, kad ateitis - jo rankose. Priešaušris buvo daug žadantis. Ir dabar nesu nusivylusi. Apskritai per 20 metų negali atsirasti rojus. Būti taip, kaip valstybėse, kur demokratija gyvuoja beveik 100 metų. Pavyzdžiui, Skandinavijoje.

- O kodėl tu neišvykai?

- Visiškai nebuvo noro bėgti, emigruoti. Pažinimas manyje rusena, ir jis bus. Yra noras keliauti. Bet pritariu filosofui Arvydui Šliogeriui. Paradoksalu, bet mums kartais daugiau pažinimo suteikia TV kanalas “Discovery” nei užsienyje aplankytos kavinės, barai. Esu be galo sėslus žmogus, nepaisant dešimties kraustymųsi. Esu sėsli savo lietuvišku mentalitetu. Tai labai elementaru. Niekur žmogus taip gerai nesijaučia, kaip savo gimtinėje. Užsienyje pajunti labai keistą šakninį maudulį - noriu namo! Žinai, kas mane Lietuvoje siutina? Reikalavimai, kad gatvių pavadinimai būtų rašomi ir lenkų kalba. Kodėl? Gal ateis laikas, kai teks kabinti didžiulius plakatus, kad tilptų gatvės kiniškas, angliškas ir t.t. pavadinimas? Airijoje gyvena šimtai tūkstančių lenkų ir lietuvių, bet gatvių pavadinimai nerašomi nei lenkiškai, nei lietuviškai.

- Gal sulauksime tokių plakatų? Lietuva sparčiai emigruoja. Namo tarsi nenori. O tu kalbi, kad visada liksi čia. Kas tai? Patriotizmas?


- Apie meilę ir patriotizmą kalbėti yra kvaila, deklaratyvu ir netikra. Tik gerai “privėpę” diedai ima kalbėti apie neišsipildžiusią meilę ir patriotinius jausmus. Tai girtųjų kalbos - aš myliu Tėvynę, Žaną, Oksaną. Reikia žvelgti taip, kaip yra. Matau, kaip keičiasi jaunimas. Čia jie gimę, čia - sterblinė kišenė, bet gali labai lengvai iššokti ir pabėgti. Ten, kur žolė žalesnė. Mano sūnui - 14 metų. Jis jau zurzia, kad nori išvažiuoti TEN. Mano nuosavas vaikas jau nori TEN. Jau kelia sparniukus. Sparnai jaunų žmonių jau pakelti.

- Ir paradoksalu. Būtent TEN jie įsivaizduoja laisvę! Tarsi užhipnotizuoti! O mums kadaise pakako tavo dainos “Laisvė”.

- Mano giminė yra sėsli. Tik brolis išvykęs į Airiją. O šiaip visa plati giminė - arba čia, Lietuvoje, arba danguje. Itališkas, o gal lietuvių žemdirbių šeimynos modelis. Labai baisu, kad ir lietuviškos šeimos subyra. Aš irgi išsituokusi. Lietuviai ne tik iš Lietuvos išeina, bet ir iš šeimų. Nėra atsakomybės. Giliosios vertybės, buvusios mūsų viduje, kyla į paviršių tarsi tirpstantis įšalas. Iškyla į paviršių, išgaruoja ir tampa niekuo. Arba kažkuo lengvesniu...
Kartais taip būna bloga, kad norisi visai nusiskusti plaukus. Iš naujo juos atsiauginti. Tarsi gauti naują gyvenimą. Visokie mes esame. Bet visada mūsuose yra šiluma kažkokia. Ir norisi tą šilumą kam nors atiduoti. Reikia džiaugtis tuo keliu, kuriuo ėjai, ir nesigailėti. Nuostabiausia yra tariamoji nuosaka - “būtų, jeigu”. Vadinasi, jei nebuvo, neįvykdei kažkokių sąlygų. Bendrame kontekste mano gyvenimas labai panašus kaip ir daugelio. Juk gyvename bendruomenėse, pagal primestas taisykles. Nors kaip atskiras vienetas esi visiškai kitoks. Mūsų kelyje per 20 metų buvo daug akmenų, daug vilčių, o gero derliaus nebuvo. Reikia tvarkytis kažkaip. Nors žinau, kad tas mano “kažkaip” skamba diletantiškai. Nežinau konkrečiai kaip. Norėčiau, kad nebūtų jokių apgaulių. Kad žmonių žodžiai valdžiai ką nors reikštų. Viskas vyksta be mūsų. Norėčiau saugiai jaustis savo žemėje. Nesijausti bejėgė.

“Laisvę” sukūrusios moters dosjė: 

Eurika Masytė

Amžius - 42 metai.

Gimimo vieta - Kaunas.

Šeiminė padėtis - išsituokusi savo iniciatyva. Augina 14 metų 176 cm ūgio sūnų. (Nugirsta mamos ir sūnaus pokalbio frazė: “Vaikeliuk, pamiršai raktą? Zuikeli, kur tu eisi? Trajektorija tavo kokia? Aš tuoj prie tavęs privažiuosiu...”)

Išsilavinimas - aukštasis filologinis.

Ekonominė padėtis - neverslus būdas. (“Ten, kur dideli pinigai, manęs paprastai nėra”.)

Ekonominis jungas - paėmė būsto kreditą. (“Įlipau į iliuziją, kreditas baigia pasmaugti”.)

Aktuali problema - kaip laiku sumokėti komunalinius mokesčius.

Aprangos stilius - nutįsęs megztinis ir patogūs žemakulniai. (“Man dzin, svarbu jaustis švariai ir patogiai, svarbu, kad akys blizgėtų, nes kiekviena moteris kartais užsinori pabūti papūga”.)

Darbinė-kūrybinė patirtis - Kauno radijo gamyklos braižytoja, grupės “Antikvaras” vokalistė, įvairių dienraščių žurnalistė, atleista per etatų mažinimą, TV laidos (jau uždarytos) vedėja, ilgalaikė bedarbė. Dabar darbelį šiaip ne taip gavo. Įgyvendina Europos Sąjungos remiamus socialinius projektus. Vienas projektų - padėti imigrantams socialiai adaptuotis Lietuvoje.




Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus