• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Profesija: komisijos narys  1 

Autorius: Rimvydas Stankevičius, respublika.lt
2010-03-08 08:00:00

Profesija: komisijos narys
respublika.lt

Keičiasi sezonai, televizijos tinkleliai, šou projektų pavadinimai, konkursų dalyviai. Tik štai kai kurie žmonės vertintojų komisijose - niekada nesikeičia - Vytautas JUOZAPAITIS, Vytenis PAULIUKAITIS, Rūta ŠČIOGOLEVAITĖ... Gal dievus ir madas kurianti visagalė televizija sukūrė ir naują profesiją? Juokai juokais, bet man baugu, kad prie televizorių prijunkusi tauta pamirš šių žmonių veiklą už ekrano ribų ir neminės, jog vienas šių žmonių - operos solistas, kitas - režisierius, trečia - dainininkė. Kad tautos sąmonėje jie išliks tik kaip komisijos nariai... Klausiame, ar nebaugu jiems patiems?

Vytautas JUOZAPAITIS : Esu infiltruotas

Buvimas televizijos projekto komisijos nariu, arba jos pirmininku, kaip šiuo metu ir yra, nereikalauja jokio papildomo laiko ir tikrai nėra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Nejaučiu, kad iš manęs tas laikas būtų vagiamas, bet už jį man dar ir kompensuojama - mokamas šioks toks honoraras. Dažniausiai tie projektai televizijose yra įrašomi iš anksto, ir dažniausiai pirmadieniais, kai Operos ir baleto teatre yra poilsio diena. Na, dar tenka tam aukoti kas antrą antradienį. Taigi dviejų dienų vakarai maždaug nuo septintos valandos yra užimti, tačiau tai tikrai nėra pats skausmingiausias dalykas mano gyvenime... Esu įpratęs dirbti egzaminų komisijose Muzikos ir teatro akademijoje, kur žmonių srautai - nesibaigiantys, kiekvienas jų dainuoja mažiausiai po keturis kūrinius, tad galite įsivaizduoti, ką reiškia ten išbūti, itin įdėmiai išklausyti ir atsakingai įvertinti.

Tai yra tiesioginis mano darbas. Todėl sėdėjimas komisijoje televizijų projektuose tikrai nėra nauja ar papildoma mano profesija - tą darbą dirbu, beje, ne tik Muzikos ir teatro akademijoje, bet ir Vilniaus kolegijoje. Tik to nerodo televizijos ekrane. Esu Muzikos ir teatro akademijos docentas, tad sakyčiau, jog tai - pedagoginės mano veiklos pratęsimas, tik kiek kito žanro. Juk nemaža dalis kai kurių projektų, pavyzdžiui, “Triumfo arkos”, dalyvių yra mūsų studentai.

Puikiai suprantu, kad televizijoje dirbu ne akademinį darbą, todėl mano vertinimai - šiek tiek teatrališki, spalvingi, išplėstiniai. Juk turime paisyti publikos - jai turi būti įdomu. Be to, privalu būti subtiliems. Laidas juk žiūri įvairaus sukirpimo žmonės. Todėl niekada gyvenime nesu įžeidęs ar pažeminęs nė vieno atlikėjo. Jeigu pasakau, kad žmogus dainuoja pro šalį, tai yra profesinė pastaba, o ne užgauliojimas. Turiu stiprų atsakomybės jausmą. Nepaisant to, neišvengiau išpuolių prieš save. Tačiau juk neimsiu vengti viešumos vien iš baimės patekti į problemiškų žmonių regos lauką.

Be abejo, televizijos konkursai yra daugiau žaidimas nei egzaminas, todėl objektyvus esu tiek, kiek tokiam būti manęs prašoma. Juk būtų neteisinga, jei reikalaučiau iš tokių projektų dalyvių kaip iš profesionalų. Nors ir čia neišvengiama etinė įtampa - kiekvienas dalyvis juk turi mokytoją - neretai žinomą muzikos pasaulio žmogų... Kritikuodamas mokinį juk iš tiesų visada kritikuoji ne jį, bet jo mokytoją. Todėl pasitaiko ir perdėtai jautriai į pastabas reaguojančių mokytojų. Tačiau išmanau šiuos niuansus ir nors visada esu objektyvus, stengiuosi būti kiek galima subtilesnis. Tikiu savo darbo prasme - pats kitados buvau “atrastas” “Dainų dainelės” konkurse ir tik tam konkursui esu dėkingas, kad šiandien esu tas, kas esu, tad neabejoju, kad ir man pavyks ir jau pavyksta atrasti tikrų talentų ir padėti jiems pražysti. Ar ne smagu, kad mums jau pavyko popmuzikos pasauliui per tokius projektus įdiegti profesionalios muzikinės terminologijos? Juk tai - švietimas.

Mano tiesioginei profesijai tiek scenoje, tiek pedagoginėje praktikoje darbas televizijoje įtakos neturi. Galbūt ir prarandu reputaciją kai kurių menininkų akyse, kad neva koketuoju su popso ir šou pasauliu, bet juk nesu iš tų, sutinkančių daryti bet ką, kad tik rodytų mane per televiziją... Atvirkščiai - tai, kad šou į komisiją kviečia akademinio pasaulio žmones, byloja apie kylantį pramogų pasaulio lygį. Savo buvimu ten, savo kalbėjimu turime galimybę šviesti tiek pramogų pasaulio atstovus, tiek jų gerbėjus, plėsti jų muzikinį ir apskritai kultūrinį akiratį. Suteikti galimybę jiems paklausyti V.A.Mocarto, G.Malerio bei kitų. Manau, kad dalį popscenos publikos - be jokių abejonių atsivilioju ir į Operos ir baleto teatrą.

Galima būtų juokais pasakyti, kad esu kaip koks Štirlicas - aukštosios kultūros žmogus, infiltruotas į popkultūros pasaulį, dirbti “propagandinį” darbą. Televiziją pirmiausiai vertinu kaip efektyvią žiniasklaidos priemonę, todėl būdamas eteryje stengiuosi dirbti kultūrai bei švietimui. Na, o tų, kurie mane pravardžiuoja “šoumenu”, noriu paklausti, kas šiais laikais nėra šou menas? Kaipgi tuomet vadinti politikus, kurie deklaruoja, kad jiems nusispjauti, kurią ministeriją valdyti. Argi tai - ne šou?

 
Rūta ŠČIOGOLEVAITĖ : Kad valgyčiau ir tobulėčiau

Pirmiausia buvimas komisijoje man yra darbas. O dėl ko mes dirbame? Manau, kad valgytume ir - kad tobulėtume. Už šį darbą gaunu atlygį. Tiesa, ne itin didelį, bet garantuotą ir pastovų. Koncertinė veikla tokio pastovumo neturi. Be to, šiuo metu neturiu itin daug laiko - studijuoju klasikinį dainavimą, tad visa esu panirusi į jį, o koncertinei veiklai, jos organizavimui reikia daug laiko. Kadangi šiek tiek pristabdžiau tiesioginę savo profesinę veiklą, stengiuosi rinktis darbus, pernelyg nenutolstančius nuo mano specialybės. Darbas komisijoje - kaip tik toks. Kartu ir laiko šiek tiek sutaupau - mokslams, šeimai... Juk laidų nereikia repetuoti, joms nereikia ruoštis.

Žinote, pagal kokį kriterijų pasirenkami komisijos nariai? Visi jie yra asmenybės, turinčios tvirtą savo nuomonę ir nevengiančios ją išsakyti. Jų nuomonė nėra daugumos nuomonės atspindys.

Darbas televizijos projektų komisijose man duoda naudos ir kaip dainininkei, ir kaip asmenybei - aš analizuoju, lavinu savo klausą, skonį. Pedagogine, šviečiamąja savo darbo misija tikiu labai santūriai. Būtų smagu, kad televizijos žiūrovai bent jau išmoktų tinkamai reaguoti į tai, kas vyksta ekrane, - jų nuomonė nebūtinai turi sutapti su komisijos nario nuomone. Ir tikrai naivu yra niršti, kad kalbėdami komisijos nariai neieško kompromiso su minios balsu, kad netampa jų favoritų gerbėjais. Jie juk tik dirba savo darbą.

Vytenis PAULIUKAITIS : Pagal specialybę

Sakote, profesija? Tai turbūt pokštas? Išties komisijos nariu teko būti daugybę kartų, buvau net ir pirmininku, tačiau, manau, užsiėmimą profesija galima vadinti tuomet, kai žmogus “sėdi ant etato”, liaudies žargonu tariant, o konkursų komisijos nariai tėra tokie pat atlikėjai kaip ir konkursų dalyviai - šou dalis. Žinoma, man, kaip komisijos nariui, neretai mokamas honoraras - to aš neslepiu, tačiau tas atlygis yra toks menkutis, kad jo troleibuso bilietams teužtenka, o kituose projektuose dalyvauju ir visiškai be jokio atlygio, jei man tai pasirodo įdomu.

Komisijos nariai - saviti sanitarai, dirbantys tam, kad šou būtų įtaigus, įdomus, pritrauktų žiūrovų. Čia yra vaidinimas, o ne profesionalų vertinimo komisija, kuri teisia.

Be abejo, esama komisijos narių darbe ir pedagogikos. Tik švietimas labiau skirtas ne konkurso dalyviams, kaip gali atrodyti, o žiūrovui, siekiant, kad jis imtų mąstyti žiūrėdamas laidą, kad šį tą sužinotų, ką reiškia dainuoti ar šokti gerai, ką reiškia - blogai, kas svarbu atliekant kūrinį scenoje... Įsiklauso į mūsų pastabas ir konkurso dalyviai, siekiantys tapti žvaigždėmis, ir jų prodiuseriai, ir šokių repetitoriai. Profesionalus žvilgsnis iš šalies - išties svarbus, tai jau nėra vaidyba. Bent jau po tais žodžiais, kuriuos būdamas komisijos nariu ištariu, galiu ir pasirašyti. Nesakau dalyviui: “Eik iš čia”, bet viską, ką manau apie jo talentus, pasakau nedviprasmiškai. Juo labiau, kad išmokyti jį dainuoti ar šokti tobulai nėra mano pareiga - čia ne caro baletas, kuriame “dėstoma” lazda per kojas.

Laidoms neretai ir ruošiuosi. Jei žinau, kokie bus atliekami kūriniai - pasidomiu jais, pasiskaitau, pasvarstau, ką svarbaus žiūrovui noriu apie juos pasakyti. Ypač sudėtinga man buvo šokių programoje. Todėl stengiausi ruoštis kiek įmanydamas. Net liaudišką gyvatarą specialiai projektui išmokau ir sušokau eteryje. Nors į mano tiesiogines pareigas tai tarsi ir neįeina. Sutartyje pasižadėjau “daryti tai, kas reikalinga projektui”. Kitą sykį toks pasižadėjimas gali reikšti labai daug.

Tačiau kas gi būtų, jei visi atsisakytų nuo pareigų komisijoje, arba visi pradėtų reikalauti pinigų? Pats esu režisierius ir žinau, kaip apmaudu, kai gražią idėją sužlugdo kolegų abejingumas.

O dėl nutolimo nuo profesijos... Negaliu kalbėti už kitus komisijos narius, turinčius savas profesijas, tačiau aš dirbu pagal specialybę. Visą gyvenimą buvau televizijos žmogus ir mano misija - laidų kokybė bei patrauklumas žiūrovui. Tai ir darau. O vertinu tik tai, ką išmanau - jei mane kviestų į šachmatų turnyro ar virėjų čempionato vertinimo komisiją - atsisakyčiau.
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus
Romas
2010-03-09 07:00:00
Man atrodo,kad zurnalistai nebeturedami ka rasyti patys ir sugalvojo ta "profesija".Ziuriu beveik visas laidas ir "triumfo arka"ir per TV3 ir per LNK transliuojamus muzikinius konkursus ir niekada nepagalvojau,kad tas ar anas zmogus-komisijos narys,tai darosi profesija.Man malonu girdeti savo srities specialistu komentarus,kurie ,beje,beveik visada sutampa su mano nuomone.