• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Redita Dominaitytė: “Grįžusi į sceną atgijau”

Autorius: Evelina Machova, lsveikata.lt
2010-05-04 09:00:00

Redita Dominaitytė: “Grįžusi į sceną atgijau”
lsveikata.lt
Aktorė Redita Dominaitytė (36 m.) pastaruosius keletą metų buvo geriau žinoma kaip sumani stilistė, interjero dizainerė, sugebanti nesudėtingomis priemonėmis daiktus prikelti naujam gyvenimui. Spektakliu “Ša, kalba mamos!” Redita, kaip pati sako, po dešimties metų pertraukos grįžo į šventovę - teatrą.

- Į teatro sceną grįžtate po ilgokos pertraukos. Nesunku?
- Grįžti po dešimties metų į teatrą, nėra lengva. Per tokį ilgą laiko tarpą sukaupi begalę kompleksų, įvairiausių skrupulų. Norint juos nugalėti turi perlipti per save. Bet man pasisekė, kad grįžau su spektakliu “Ša, kalba mamos!”: neprireikė “salto mortale”, tam, kad išjaustum ir suvoktum ką darai. Spektaklis - kaip švelnus grįžimas iš ten, kur dešimt metų viriau.
O pasiryžau labai greitai. Tiesa, buvo rimta atranka: iš trisdešimt keturių moterų buvo atrinktos tik šešios, tarp jų ir aš. Ši žinia veikiau pribloškė, nes nepuoselėjau minčių, net neturėjau iliuzijų, jog kada nors būsiu pakviesta vaidinti teatro scenoje. Ir dar Vilniuje. Aktoriams iš kitų miestų (esu kaunietė) prasimušti sostinėje labai sunku. Atgijau tiesiogine šio žodžio prasme.

- Per tuos dešimt metų taip pat nebuvote nutolusi nuo kūrybos…
- Taip, ir tai man labai įdomu. Juolab kad šiais metais ėmėmės naujos fotografijos specializacijos. Tačiau pasiilgau darbo teatre, kitokios kūrybinės erdvės. Per pastaruosius metus labai trūko būtent tokios saviraiškos. Vaidyba daug metų man buvo galimybė atsiskleisti, gyvenimo būdas. Todėl netvėriau džiaugsmu sulaukusi pasiūlymo vaidinti spektaklyje. Be to, fotografija yra šeimos verslas. Norėjosi šiek tiek pakeisti aplinką.

- Kaip šeima reagavo, kad grįžtate į teatrą?
- Labai teigiamai, palaikė ir skatino. Vaikų priežiūros klausimas neiškilo, galiu net pasakyti, kad viskas išėjo į gera. Juk mamų gyvenime būna laikotarpis, kai jos nusisavina vaikus ir tėtis lieka lyg tarp kitko. Aš tik dabar suvokiu, kad mūsų atveju panašiai ir buvo. Aišku, pirmas dvi repeticijų savaites maniau, kad bus tragedija ir garantuotai namuose kils konfliktų. O išėjo viskas atvirkščiai - tėtis su vaikais susirado sau veiklos, atsinaujino ir jų santykiai. Štai kokios moterys egoistės ir kaip viską gali nusisavinti (šypsosi).

- Ne viename interviu esate minėjusi, kad itin rūpinatės vaikų sveikata. Juos nuo mažų dienų grūdinote...
- Truputėlį pervertinta ir išpūsta. Mus, kaip ir visus naujai iškeptus tėvelius, buvo apėmęs pirmagimio maksimalizmas. Renki informaciją iš visur, eksperimentuoji su vaiku kiek jis leidžiasi. Be to, tuomet ant bangos buvo įvairūs natūralizmai. Šeimoje buvo labai daug įtampos, todėl dukra tapo mūsų eksperimentavimo auka.
Grūdinom nuo pirmųjų dienų iki dešimto mėnesio: kasdieną ant galvytės pylėm šaltą vandenį. Aišku, po viso to vaikas dvejus trejus metus bijojo vandens, bet nesirgo. Beje, jos imunitetas iš visų šeimos narių geriausias. O su sūnum viskas kitaip. Jis pats padiktavo visai kitokį ritmą. Truputėlį sirguliavo, todėl su juo neeksperimentavom.

- Nepasidavėte ekologijos bangai?
- Į ekologiją reaguoju labai sveikai ir nesu pametusi dėl jos galvos. Manau, kad tai truputėlį mados ir komercijos reikalas. Blaiviai suvokiu, kokiu laikmečiu gyvenu ir esu įsitikinusi, kad tokioje neekologiškoje aplinkoje sunku surasti tikrai ekologiško maisto. Vis dėlto džiaugiuosi, kad tėvai turi kolektyvinį sodą, kuriame užaugina puikių daržovių.
Antra vertus, gyventi ekologiškai šiais laikais, galima sakyti, yra prabangos dalykas. Prieš kelerius metus daugelis galėjo sau leisti daugiau, o dabar sunku.

- Mėgstate sukiotis virtuvėje?
- Aš, kaip ir dauguma šiuolaikinių moterų, gaminu pakankamai... Ruošti pusryčius, pietus ir vakarienę - tai nelabai realu. Tačiau kas dieną gaminu vakarienę.
Šeima tai vertina. Didelių priekaištų neišgirstu. Būna, kuris nors atsisako valgyti, bet mūsų šeimoje prievartos nėra. Nenori vaikai - ir nevalgo. Aš pati vaikystėje buvau auklėjama, kad lėkštėje negalima nieko palikti. Tai tikrai negerai. Ilgai kenčiau nuo persivalgymo. Nuo mažens man tai buvo kompleksas, dėl ko vėliau turėjau nemažai problemų. Kalbu ne tik apie norą išlaikyti dailias kūno linijas, bet ir apie kovą su skrandžio opa. Paskui pradėjau mokytis, kiek maisto reikia dėti į lėkštę. Buvo sunku. Net ir šiandien turiu pagalvoti ir rasti tą balansą tarp valgymo ir nevalgymo.
Be to, norisi ir vaikams rodyti gerą pavyzdį. Jei jie pradėtų staiga virsti kukuliais, kemšančiais bandeles, labai stipriai susirūpinčiau.
 
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus