• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

V.Katunskytei užtenka pusės sumuštinio!

2008-12-01 00:00:00

V.Katunskytei užtenka pusės sumuštinio!

Šlagerių karalienė Vitalija Katunskytė - tikra Dievo dovana žurnalistams. Žodžio kišenėje neieškanti linksmų plaučių moteris atvirai kalba apie bet ką. Pavyzdžiui, kad net 50 kilogramų atsikračiusi moteris planuoja numesti dar tiek pat svorio. "Kartą Vytautas Šapranauskas savo laidoje "šposijo", kad kai svėriau 80 kg, manęs į didžiąją sceną neįsileido, o kai priaugau gerokai per šimtą, - išgarsėjau", - juokiasi V.Katunskytė, Lietuvai įrodžiusi, jog įvaizdis - dar ne viskas, - rašo "Vakaro žinių" priedas "Geras".

- Kaip apibūdintumėte savo 25-erius muzikavimo metus?

- Kai buvau pana, svėriau 80 kg. Kaip 20-metei - daugoka, bet ką padarysi. Buvau sultinga lietuvaitė. (Juokiasi.) Dėl to manęs į didžiąją sceną ir neįsileido, į viešumą teko ilgai eiti - beveik 20 metų. Panašiai nukentėjo ir Birutė Dambrauskaitė. Sovietiniais laikais vyravo nuostata, kad mūsų svorio kategorijos moterys negalėjo dainuoti. Nesvarbu, kad buvome talentingos ir balsingos. Svarbiausia, kad būtum plona ir su iš ausų augančiomis kojomis. Ko tik nesiėmiau, kad tik svorio numesčiau. Actą, karčią druską, vaistus gėriau, badavau. Dėl to net ligoninėje atsidūriau... Tačiau kiekvienai moteriai norisi būti lieknesne. Žodžiu, visą gyvenimą su svoriu kovojau. Ir tik sulaukus 50-ties, figūra "tvarkytis" pradėjo.

- Dabar esate su skrandžio žiedu. Tačiau jūs, skirtingai nei kai kurios pramogų pasaulio atstovės, neslepiate šio fakto.

- O ką čia slėpti? Jei būčiau sakiusi, jog laikausi dietos, visiems kiltų klausimas, kodėl anksčiau taip nesulieknėjau. Per metus numečiau 50 kg. Planuoju dar tiek pat numesti. Tuomet sversiu 90 kg, tokia ir norėčiau likti. Kvailioti nenoriu. Jūs tai - jaunos, gražios. Figūros Dievo dovanotos. Jei aš tokia norėčiau tapti, man reikėtų mažiausiai dešimties operacijų, kad visas "skūras" nupjautų... Po skrandžio operacijos sulaukiu daug skambučių iš nepažįstamų žmonių, kurie teiraujasi, kaip dabar jaučiuosi. Kai kurie prisiklausė kalbų, jog nuo žiedo skrandis prasitrina. Nesąmonė. Kaip moterys dedasi silikoninius krūtų implantus, taip ant skrandžio užmaunamas silikoninis diržas. O kaip kitaip man su tuo svoriu reikėjo kariauti? Gimiau storulka, apetitu nesiskundžiau, valgydavau apsisukdama. Dabar jaučiuosi gerai, viskas faina. Baiminuosi tik dėl artėjančios krizės, kuri, aišku, ir muzikantus palies. Tačiau kaip nors "išsirapaliosime".

- Argi krizė jus turėtų bauginti? Vien lapkričio mėnesį surengėte 18 koncertų!

- Dauguma tų koncertų buvo užsakyti dar vasarą. O kaip bus toliau - nežinau. Nebebus juokinga.

- Jau 15 metų savo vasaras "parduodate" Palangos poilsiautojams. Ar neatsibosta?

- Esu veiklos žmogus, man reikia "tūso", žmonių, aplodismentų. Vasaroti Palangoje per tiek metų jau pripratau. Kita vertus, kur dirbdama galėčiau sau leisti tris vasaros mėnesius prie jūros ilsėtis? Aišku, dainavimas nėra lengvas darbas. Kiekvieną vakarą keturias valandas su aukštakulniais "atpilti"... Bet dabar aš dirbu su grupe, krūvį pasidalijame. Nereikia varyti Dievo į medį, juk būdavo laikai, kai dirbau vienui viena.

- Jei jaunystėje nebūtumėte turėjusi tokio užsispyrimo eiti į didžiąją sceną, kur jus galėtume išvysti dabar?

- Džiaugiuosi, kad esu tvirta, nepalūžau. Galėjau nusispjauti į dainavimą, bet ne - traukiausi tada į muzikinį pogrindį, koncertavau vestuvėse, pokyliuose, restoranuose, baruose. Teko tenkintis tuo, ką likimas davė. Nors daug kas sakė, kad jei jau dainuoju vestuvėse, nuvarysiu savo balsą, pradėsiu gerti. "Nifiga", kaip aš sakau. Niekada neprijaučiau alkoholiui. Niekada gyvenime nebuvau į sceną girta išėjusi. Labai gerbiu sceną. Ji - mano gyvenimas. Čia gimiau, čia ir numirsiu. Be to, man nepatinka būsena, kai esi išgėręs. Tuomet jaučiuosi apsunkusi, daugiau prakaituoju. Tiesa, kartą koncertavau vienuose kultūros namuose, kur buvo labai labai šalta. Tai su arbata išgėriau šimtą gramų. O grįžtant prie klausimo... Jei nebūčiau dainininkė, būčiau taksi vairuotoja. (Juokiasi.) Nes man labai patinka vairuoti automobilius. Kai man būna liūdna, sėdu į mašiną ir važinėju po gimtuosius Šiaulius, nuvažiuoju prie kokio ežerėlio, ar pas drauges bobiškai papliurpti.

- Mėgstate sukiotis prie puodų?

- Buvau mėgėja gaminti valgį. Dėl to ir svorį nemažą turėjau. Mano ir vyras mėgo pavalgyti. Mūsų šeimoje vyravo maisto kultas. Mėgome skaniai pasigaminti, ką nors naujo paragauti. Neretai kokią gaspadinėms skirtą receptų knygą įsigydavau. Dabar, ne paslaptis, jau dešimt metų gyvenu viena (trečiąkart laimės nebenoriu bandyti), nieko nebegaminu. Nebent dukra su žentu ir anūkėliu į svečius užeina. Pati maitinuosi kavinėse, taip - daug pigiau.

- Po to, kai įsitaisėte skrandžio žiedą, labai pasikeitė valgymo įpročiai?

- Dabar aš visos porcijos jau nebesuvalgau. Įveikiu tik pusę karbonado. Kai pagalvoji, kad man rytais užtenka pusės sumuštinio... Pusės! Arba jogurto indelio. Įsivaizduojate? Seniau man reikėdavo penkių, šešių sumuštinių ir dar kokios kiaušinienės pasikepdavau. Bet tuo metu man tai atrodė normalu.

- O psichologiškai nebuvo sunku atsisakyti maisto kulto?

- Pradžioje taip, tačiau dabar jau pripratau. Dabar jaučiuosi daug lengviau, svoris tirpsta, o kai jis tirpsta, apninka euforija.

- Kažkada esate pasakiusi, jog storesni žmonės yra nuoširdesni ir linksmesni. Ar su tais 50 kilogramų nepraradote ir savo puikaus humoro jausmo?

- Ne, su humoru aš jau gimiau. (Juokiasi.)

- Su keliais sceniniais drabužiais dėl pakitusių formų jau atsisveikinote?

- Du maišus atidaviau savo draugėms. Kitus pardaviau "papigiai". Dabar vėl vienas maišas pilnėja. Iš 62 dydžio į 54 perėjau.

- Kiek žinau, jūs nelabai mėgstate kirpėjus, dizainerius. Mieliau pati kerpatės ir modeliuojate sau drabužius. Kodėl?

- Vieną kartą mane aprengė ir apkirpo kaip papūgą, tai sakiau niekada daugiau kito žmogaus skoniu nepasikliausiu. Nepamenu dabar aš tos modeliuotojos net vardo. Uždėjo man skrybėlę, apmovė pirštinėmis, nors rankos dar buvo storos, ant jų - lašiniai užvirtę... Plaukus nuo šiol patikiu tik vienai kirpėjai - Gitanai. Labai gabi moteris. Makiažą prieš koncertus taip pat pasidarau pati.

- Kokia jūsų nuomonė apie plastines operacijas?

- Nesu gražuolė, tačiau laikau save simpatiška. Nenorėčiau savo veido koreguoti. Bet jei, pavyzdžiui, turėčiau Kristinos Orbakaitės nosį, tikrai negražią, taip pat pasidailinčiau.
Jei mano svoris po kelerių metų dar labiau sumažės, gal ir man teks plastikos chirurgo kabinete apsilankyti. Juk apatiniams lašiniams sutirpus, likusią "skūrą" vis tiek kur nors reikės dėti.

- Ar labai griežta esate savo dukrai Monikai, su kuria jau porą metų koncertuojate?

- Su dukra, pirmiausia, esame geriausios draugės. Žinoma, pradžioje tekdavo pasitarti. Bet ji nepykdavo, reaguodavo protingai. Kartą viena moteris paklausė, ar mes dabar su dukra tapome konkurentėmis? Niekada gyvenime! Jei ji pasirodys geriau, aš tik džiaugsiuosi. Vaikai turi pranokti savo tėvus. Aš Monikai labai pavydžiu, kaip ji gražiai laidose kalba. Na, mes, žinote, turime tą savo šiaulietišką kalbą: piens, batons. Kartais savęs per televiziją negaliu klausyti. (Juokiasi.)

- Ar prieš Kalėdas neplanuojate aplankyti savo sūnaus Dariaus? (V.Katunskytės sūnus kali Marijampolės pataisos namuose, - aut. past.)

- Neseniai buvau su juo susitikusi. Marijampolėje vyko kažkokia sporto šventė. Paskambino man kalėjimo viršininkas ir paprašė pakoncertuoti, tada ir susitikome, pakalbėjome... Na, tai gal tuo ir baikime. Turiu ruoštis koncertui.
 
 
 




Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus