• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Beprotiškiausias vasaros festivalis

Autorius: Agnė Vadlugaitė
2010-09-01 13:00:00

Beprotiškiausias vasaros festivalis
Organizatorių nuotr.

Ką tik praūžęs Kristupo vasaros festivalis ne pirmą kartą veržiasi į kitokias muzikinių patyrimų erdves, matuojasi naujas formas, transformuojasi, eksperimentuoja, keičiasi. Šešioliktąjį kartą išsiskleidęs jo žiedas, atrodytų, visiškai nebepanašus į tuos, kurie puošdavo vasarojančios sostinės muzikinį veidą prieš keletą metų: kadaise beveik išimtinai akademinę muziką puoselėjusiame renginyje dabar jau girdėjosi daug džiazo, folko, dainuojamosios poezijos ir netgi pop muzikos. Festivalis keičiasi? Išoriškai – taip, tačiau konceptualiajame lygmenyje Kristupo vasaros festivalis griežtai laikosi savo pamatinių principų. Ši muzikos šventė niekada nebuvo skirta profesoriams: vasarą profesoriai išvyksta klausytis muzikos kitur arba tiesiog ilsisi. Didžiulis (penkiasdešimties koncertų) muzikinis vėrinys kasmet sukuriamas taip, kad jame atrastų patraukliausių karoliukų žmonės, kurie tiesiog myli muziką, neskirstydami jos į aukštą ir žemą, elitinę ir pramoginę.

Pavyzdžiui, kokiai kategorijai galima būtų priskirti latvių violončelininkų trio „Melo M“? Tobulas instrumentų valdymas, puikus ansamblio pajautimas ir žėrinčios biografijos, išmargintos pergalių tarptautiniuose konkursuose, liudijo, jog jie yra tikri akademinės muzikos meistrai, tačiau jų repertuarą sudaro populiariausios roko bei liaudies melodijos, kurioms nutilus, publika šaukė reikalavimus „pakartoti“ ir „bravo“. Tokį pat efektą sukėlęs „Portico“ kvartetas iš Didžiosios Britanijos instrumentine sudėtimi (saksofonas, hangai, būgnai, kontrabosas) panašus į džiazo ansamblį, tačiau muzikinė raiška pagrįsta minimalizmo ir elektroninės kūrybos estetika. Austrų vokalinis vyrų kolektyvas „Voices Unlimited“ pusę koncerto demonstravo nepaprastai harmoningą bei meistrišką klasikinį giedojimą, o vėliau pratrūko energingais šlageriais. Tas žanrinės takoskyros ignoravimas, nežinojimas, kokiai sričiai ar stiliui priskirti vienokį ar kitokį festivalio reiškinį, kaip niekuomet aiškiai pabrėžė muzikos, o ne jos kategorizavimo, pirmenybę. Kristupo vasaros festivalis šiemet vėlgi kvietė pasinerti į garsus intuityviai, nesivadovaujant tam tikros etiketės primetamais lūkesčiais.

2 psl.
Puslapis 1 iš 4Kitas



Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus