• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Aktoriaus R.Rimeikio gyvenimo kraitis

Autorius: Deimantė Zailskaitė, respublika.lt
2010-05-05 17:00:00

Aktoriaus R.Rimeikio gyvenimo kraitis
respublika.lt nuotr.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius ir režisierius Ramutis Jonas Rimeikis, sulaukęs šešiasdešimtmečio, kalba be užuolankų: “Mano gyvenimas buvo tikrai nenuobodus, turiningas. Kažkodėl tas angelas sargas man nepašykštėjo išbandymų. Ir juos atlaikiau, nepaslydau, nors galimybių paslysti tikrai buvo ir nemažai...”

Garbingą R.Rimeikio jubiliejų Nacionaliniame dramos teatre oficialiai vainikavo pagal Marių Katiliškį pastatytas spektaklis “Paskendusi vasara”, kuriame vaidina gausus būrys įvairių kartų aktorių.

Šis spektaklis jubiliato pasirinktas neatsitiktinai... “Labai šilta ir jauku, kai scenoje susitinka visos aktorių kartos, - prisipažįsta aktorius, teatre atlaikęs didžiulį sveikintojų antplūdį. Kūrėjas toliau tęsia savo mintį: - O dabar yra jaunimo kultas ir mano amžiaus aktoriai jau atsidūrė nuošalėje, kaip praėjusi karta. Suprantu, turi ateiti ir jaunimas, tačiau reikia išlaikyti tą kartų pereinamumą, nereikia vyresnių žmonių taip greitai guldyti į grabą. Manyčiau, jaunas žmogus dar negali pajusti to, ką vyresnis žino iš savo gyvenimiškos patirties”.

Anais laikais, prisimena, buvo kitas balansas - vyresniems viskas. Visi vaidmenys buvo skiriami nusipelniusiems, liaudies artistams, o būdamas jaunas turėjai laukti savo eilės, niekas tavęs nepopino. “Svarbiausia, kad būtų sveikatos, o kūrybinių jėgų dar yra”, - šypsosi jis.

Nesurado savo režisieriaus

Kadaise iš Žemaitijos kaimo kilęs berniukas, baigęs Kulių miestelio vidurinę mokyklą, paskatintas lietuvių literatūros mokytojo Algio Astrausko, atvyko sostinėn stoti į aktorinį. Negalėjo patikėti, kad įveikęs didžiulę atranką be jokių užnugarių atsidūrė tarp tų laimingųjų. Per tuos metus kūrybinio darbo buvo nemažai, vaidmenų - taip pat.

“Tačiau tokių vaidmenų, kurie būtų prie širdies, nesuradau. Sakyčiau, laimingi aktoriai yra tie, kurie suranda savo režisierių. Nei aš suradau savo režisierių, nei jis mane. Galbūt aš viską per daug sąžiningai dariau, nežinojau tų prisitaikymo dėsnių. Gailiuosi tik kad kūrybiniame gyvenime galėjau ir daugiau nuveikti. Man atrodo, kad Dievo dovaną aš turėjau didesnę, bet jos iki galo išnaudoti taip ir nepavyko, - atvirauja aktorius. - Reikia džiaugtis, kad ir tiek turėjai. Gyvenimas greitai prabėga, todėl jauniems žmonėms norėčiau pasakyti, kad nereikia rankų sudėjus kažko laukti, nes galiausia traukinys bus nuvažiavęs, o tu dar jo vis lauksi”.

Teatras - tai šventovė

Režisūra R.Rimeikio gyvenime atsirado daug vėliau - iš nepasitenkinimo ir per mažos kūrybinės saviraiškos. Jis ruošė poezijos vakarus, daug energijos atidavė Profsąjungų rūmų Liaudies teatrui. Tris pastatymus surengė Panevėžio J.Miltinio dramos teatre, o pernai rudenį ir Klaipėdos dramos teatre. Bemaž devynerius metus dirbo ir Kultūros ministerijoje, Teatro skyriuje: jam buvo įdomu pamatyti visą kultūros sistemą iš viršaus, paskui prasidėjo šiokia tokia rutina.

Nacionalinis dramos teatras jam yra labai brangus, skleidžiantis ypatingą dvasią. Kai dirbo ministerijoje, rūpėjo visi teatrai, tačiau dėl Nacionalinio dramos teatro išgyvendavo labiausiai. “Juk čia prabėgo mano jaunystė... - atsidūsta aktorius. - Tas teatras tarsi Lietuva kryžkelėje. Labai gaila, kad mes, lietuviai, nemokame susėsti prie stalo, su pagarba pasikalbėti ir surasti bendrą sprendimą. Atrodo, teatras - tai šventovė, bet kai pasižiūri - kažkokia spjaudykla. Būtų mano valia, bent keleriems metams nutraukčiau tų “Auksinių kryžių” įteikimo ceremoniją. Išsigimė tas dalykas į kažkokį sportą, kai kelių komisijos narių nuomone išrenkami patys geriausi aktoriai. Iš kur tai? Reikia šventę kurti, surasti naują formą. Reikėtų, kad teatre atsirastų kokia nors gerumo ar tolerancijos programa, kuri pakylėtų žmogų. Juk scena yra aukštai pakelta, bažnyčia irgi su altoriumi”.

Žmoną sutiko teatre

Sakoma, kad aukšto lygio menas gimsta tik iš labai didelių kūrėjo išgyvenimų ir liūdesio. Su šia mintimi sutinka ir aktorius R.Rimeikis, išgyvenęs skaudžias skyrybas su pirmąja žmona: “Na, kančios man gyvenimas nepagailėjo. Skyrybos - tai yra baisus dalykas. Bet, kaip aš sakau, ypač kūrybos žmogui tai yra gyvenimo kraitis, šitokių dalykų nepajusi iš jokių knygų. Po tokių išgyvenimų galima labai lengvai degraduoti: įnikti į alkoholį, pulti į depresijas, patirti nuopuolius. Aš kažkaip bandžiau judėti, rašyti dienoraščius, kabintis į gyvenimą”. Tada jį išgelbėjo ir teatras, kuriame rado laikiną prieglobstį. Išėjęs iš namų taip, kaip stovi, nežinojo nė kur eiti. Ir nuėjo į teatrą. Pirmą naktį pernakvojo grimo kambarėlyje, kitą dieną įsikūrė laisvame partijos komiteto kambarėlyje, kuris atgavus Nepriklausomybę buvo nenaudojamas. Ten išgyveno dvejus metus.

Prieš dvidešimt metų nutikusius įvykius prisimenantis aktorius išlaikė ryšį su savo keturiais vaikais (baleto artistu, vadybininku, muzikantu ir teat-rologijos mokslus baigusia dukra), tačiau neabejoja, kad skyrybos jiems buvo didžiulė trauma. “Prisimenu, amžinatilsį mano dėstytoja prof. Irena Vaišytė sakydavo: nebepriimsiu vaikų iš išsiskyrusių šeimų, nes tai yra traumuoti vaikai”, - apgailestauja jis. Tačiau Ramutis negali skųstis skaudžiais likimo kirčiais, nes teatras jį suvedė su antra sutuoktine, apšvietimo dailininke Marija. Su ja menininkas - jau 17 metų.
 

Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus