• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

D. Virbilaitė–Donna: mama tikisi, kad susirasiu kokį kostiumuotį

Autorius: Balsas.lt
2011-07-29 14:05:00

D. Virbilaitė–Donna: mama tikisi, kad susirasiu kokį kostiumuotį
R.Kondratjevo nuotr.

Atlikėjai Donatai Virbilaitei galima pavydėti. Ne pinigų, ne meilės, bet optimizmo ir jaunatviškos energijos: palikusi darbą Lietuvoje ji išvyko laimės ieškoti į Ankarą. Panašu, kad jai sekasi: mergina koncertuoja, filmuojasi Turkijos televizijos laidose pasivadinusi nauju vardu - Donna.

Kodėl pasirinkai Turkiją?

 Į Turkiją pirmą kartą vykau prieš trejus metus, tada joje atostogavau. Galiu pasakyti atvirai, tąkart buvo mano blogiausios atostogos, po kurių sakiau, kad niekada negrįšiu. Tačiau lygiai prieš metus, birželį, gavau pasiūlymą  ten koncertuoti. Sutikau. Ir nuo tos dienos nebenoriu iš čia išvykti. Galima sakyti, įsimylėjau Turkiją iš antro žvilgsnio. Šiuo atveju, ne aš, o Turkija pasirinko mane. Per tą laiką ją pažinau visai kitokią, išvydau daug daugiau negu turisto akys.

Papasakok, ką ten veiki, kaip Tavo muzikinė veikla?

 Mėgaujuosi gyvenimu, pastaruosius metus skyriau kelionėms, savęs pažinimui. Daugiausiai laiko skiriu muzikai, repetuoju su gyvo garso grupe, ruošiamės keliems koncertams.  Muzikai skiriu 24 valandas per parą, atsikeliu ir užmiegu su daina. Mano ausyse visada skamba muzika iš ausinuko, kasdien rankose laikau gitarą, kuriu dainas. Vakarais vyksta repeticijos, o po jų - pasisėdėjimai baruose, kur taip pat groja gyva muzika. Tai mano gyvenimas ir didžioji gyvenimo meilė, gal dėl to mama ir praranda viltį, kad iki pensijos sulauks anūkų. Bet nieko nepadarysi, tokia jau aš esu.

Kaip patekai į tos šalies muzikantų ratą, jų sceną?

 Turiu draugų, kurie pažįsta vietinius atlikėjus, „gviazdas“, pakvietė ir mane. Taip pat per juos patekau į vienos pokalbių laidos filmavimą.

Tavo naujas pseudonimas Donna, kodėl?

 Tiesą pasakius, natūraliai Turkijoje mane pradėjo vadinti Donna, nes jiems tai yra paprasčiau negu tarti Donata. Taip pat Donna skamba tarptautiškai, todėl scenoje ir nusprendžiau būti Donna. Jau virš metų atlieku angliškas dainas, todėl ir  vardą šiek tiek nulietuvinau .

Koks Tavo įvaizdis, kokius kūrinius atlieki?

 Dainuoju šiek tiek stipresnes dainas negu Lietuvoje, pop rock, man tokios yra mielesnės. Lietuvoje jos nelabai „lipdavo“.  Visos anglų kalba, pradėsiu netrukus dainuoti ir turkiškai. Mano pasirodymuose įvairios PINK, Laurent Wolf, Maroon dainos.

Ar jau šneki turkų kalba?

 Ne itin, moku restorane užsisakyti arba parduotuvėje apsipirkti. Kas žino, gal teks tą kalbą išmokti. Tiesa, keiksmažodžių irgi nemoku.
 
Kokiuose renginiuose dalyvauji, kaip Tave sutinka publika?
 
 Šį šeštadienį koncertuosiu viename populiariausių Ankaros roko muzikos barų. Taip taip, tai tikrai bus rokas, o ne šiaip ugninės mergaitės pasirodymas. Šiame bare dažniausiai dainuoja tik žinomi Turkijos atlikėjai, groti jame tikrai didelė garbė, tad svarbiausia, kad viskas pavyktų gerai. Turiu tikrai stiprią komandą, vienus geriausių Ankaros instrumentalistus, tad, manau, viskas bus super. Juk aš Ryža! Kitaip ir būti negali.
 
Koncertai, televizijos laidos, ar tai yra Tavo pajamų šaltinis?
 
 Gyventi visur yra paprasta, tačiau pragyventi visur vienodai sunku. Piniginiai reikalai pastaruoju metu tikrai nėra geriausias dalykas, kuo galėčiau pasigirti. Tačiau iš esamų renginių maistui, kelionėms pakanka, tad, nėra, ko skųstis.
 
Kaip klostosi Tavo asmeninis gyvenimas?
 
 Va čia tai tikrai vis dar nėra ką pasakoti. Mylimojo neturiu. Sunku su manimi, tiek mane šalia ir tematytų. Aš bėgu, lekiu, skraidau, dar nesutikau tokio žmogaus, kuris toleruotų mano lekiojimus, bet viskam savas laikas, taip?
 
Kokie turkai žmonės?
 
 Lietuviai gal kiek labiau susikaustę, įsitempę, bet tai pateisinama dėl juos supančios aplinkos. Turkai gal kiek nuoširdesni, paslaugesni nei lietuviai. Šypsosi dažniau, džiaugiasi gyvenimu. Čia nesvarbu, ar užsuksi į lūšnelę kaimuos ar į milžiniską vilą ant jūros kranto, visur tave kiek įmanoma priims svetingiau, pavaišins, pakalbins ir su šypsena išlydės.
 
 Žmonės susitaiko su tuo, ką turi. Lietuvoje mes mėgstame pasiskųsti, dažniausiai net nebandydamo ką nors pakeisti. Bet aš vis tiek myliu lietuvius, visgi „saviakai“, galų gale ir svetimos kalbos taip gerai neįmanoma išmokti, kad perprastum kiekvieną jų pasakytą mintį.
 Tas vadinamas turkų įkyrumas gerokai pervertinamas. Jie tiesiog draugiški, bendrauti norintys žmonės. Miestuose, kur intesyvus turizmas nevystomas, tų kalbinimų ir kvietimų net nėra tiek daug, kartais ju net neišgirsi. Susipažinau su keliomis čia gyvenančiomis lietuvaitėmis. Bendruomenė nedidelė, tačiau pakankamai aktyvi. Nuostabūs žmonės. Visada vienas kitam padės, patars, duos kontaktus ar net padės tiesiogiai. Matyt, čia gyvenantys žmonės pakeičia ir atvykusius. Viskas vyksta paprasčiau, visi atsipalaidavę, mums, įpratusiems prie tempo ir nustatytų valandų,  prisitaikyti kiek sudėtingiau, nes turkas visada padarys ką pasakė, prieš tai priminus jam tai 20 kartų.
 
 Turkijos sostinėje nepastebėjau tokio dalyko, kaip įkyrumo, gyvenimas sukasi panašiu ritmu kaip ir Vilniuje. Kamščiai, daug verslo žmonių. Mama tikisi, kad nors čia susirasiu koki padorų kostiumuotį. Vakare jaunimo pilni barai, ir man labiausiai patinkantis dalykas - gyva muzika. Turkijoje net karaoke dainuojama su gyva grupe. Taip pat maistas čia nerealus!
 
Kokia yra turkų virtuvė, ar pamėgai ją?
 
 Turkų virtuvė viena turtingiausių pasaulyje, todėl pasirinkti tikrai yra iš ko. Dievinu jų jogurtą, jogurto gėrimą airaną, patinka, kad čia nėra kiaulienos (pagal religija jos niekas nevalgo), todėl mėsa ne tokia riebi, paruošiama taip, kad pirštus galima apsilaižyti. Vienintelio, ko beveik niekada nevalgau - turkiški saldumynai. Ten vien cukrus! Po vieno kąsnelio savaitę nebesinori net cukraus į kavą dėti. Kainos panašios kaip Lietuvoje. Tiesa, labai brangus alkoholis, turkai stebisi turistais iš mūsų kraštų. Savo draugams atvežiau šiek tiek lietuviškų alkoholinių gėrimų, sako reik daryt vakarėlį po koncerto. Tai va, sako:  jeigu pas jus vienas butelis dviem, vadinasi, jį geriančių turkų bus keturi.
 
Kokia Tau Turkija yra dabar, kai gyveni, o ne atostogauji?
 
 Apie Turkiją galiu kalbėti labai daug. Pamirškime tą patį pirmą kartą, kai buvau kaip turistė. Tačiau nuo praėjusių metų, net nežinau, kažkuo patraukė mane šis kraštas. Pirmiausia, aišku viskas vyko per pirmąjį koncertą. Tik atvykus jau turėjau gyvo garso grupę, kurios nariai buvo pasiruošę man akomponuoti.
 
 Nereikėjo sukti galvos dėl gyvendinimo vietos, pažinojau žmones, niekuo nereikejo rūpintis, tik muzika. Seniai norėjau nors per vieną koncertą nesirūpinti dėl pašalinių dalykų ruošiantis koncertui. Čia tai pavyko. Tiesą pasakius, per metus labai daug atradau ir praradau. Neturiu dienos be nuotykių. Jau spėjau ir nusivilti, ir pasipykti, ir susižavėti žmonėmis, kai kuriuos įšventinti beveik į geriausius draugus. Bet kokiu atveju, čia viskas kitaip, del to vertinti tai geriau ar blogiau, tiesiog neįmanoma.
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus