• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Doloresa Kazragytė: “Man nebereikia vaistų nuo gyvenimo!”  1 

Autorius: Danguolė Andrijauskaitė, lsveikata.lt
2010-04-30 18:00:00

Doloresa Kazragytė: “Man nebereikia vaistų nuo gyvenimo!”
lsveikata.lt
“Savo gyvenime matau dvi dalis: aršų, skubų, įnirtingą ir aistriną darbą teatre ir dabartinį - rimties metą”, - taip į savo laiką žvelgia aktorė, šešių knygų autorė Doloresa Kazragytė (67). Antrosios laiko juostos - harmonijos paieškų - rezultatas - užvakar, balandžio 20-ąją, skaitytojams pristatyta naujausioji knyga “Ramybės nerimas”. Pasakojimas apie ramybės, kuri “tarsi ašis tavo sieloje, tavo šerdyje”, išsikovojimą.

- Kokios aplinkybės ar vidinės būsenos Jums teikia gerą savijautą?
- Anksčiau, teatro periodu: vaidmenys, spektakliai, kova už įvertinimą, už pastebėjimą, už šlovę. Ir kad gerai atsilieptų, kad gerai rašytų. Paradoksas, bet tuos du dešimtmečius gera savijauta reiškė turėjimą dalykų, nuo kurių paprastai jautiesi negerai. Premjeros, peržiūros - nuolat virpa kojos, burna išdžiūvusi, širdis daužosi maksimaliu dažniu. Bet viso to reikia kūrybai. Be įtampos bet koks menas neįmanomas. Aktoriai jame dalyvauja savo kūnu, širdim, ir čia pat, žmonių akivaizdoje. Kiti menai - literatūra ar dailė - tam tikru metu tarsi atskyla nuo autoriaus. O aktoriaus, dainininko, ypač operos, niekuomet nepaleidžia išgyvenimai. Vaidmenys, vizijos persekioja ir troleibuse, ir gatvėje, miške... Kai įtampa atslūgsta, baigiasi aistringos repeticijos, ginčai ir nemigo naktys, kai gyveni be vaidmens - staiga dienos tampa tuščios, nereikalingos. Tuštuma, nežinojimas kur save padėti, depresinė nuotaika... Baigiasi ir vėl į kūrybos sūkurius. Ilgokai viską kompensuodavo tos dvi valandos scenoje, kai nejauti savęs, numaldai širdies daužymąsi ir pasiduoti personažui, kai tavęs jau nebėra, tu jau esi kitas žmogus. Gerosios dangiško meno, pasitenkinimo kūryba, azarto valandos!

- Ir vieną dieną savo noru išėjote iš teatro...
- Noriu ramybės ir tylos, noriu atoslūgio, noriu atsižadėti teatro, nes tai - pra-ga- ras! Kai prieš aštuonerius metus tą suvokiau, gyvenimas pasuko laisvės ir vienatvės link. Dingo - ne iš karto - troškimas lipti į sceną, gauti vaidmenų. Supratau, kad teatras nėra visa ko ašis, nėra visas mano gyvenimas, ir kad aplink yra įdomiausių žmonių, jų likimų. Žvaigždėtas dangus, tyla, gamta, kelionės. Noras pasirodyti, savimeilė, menininko troškimas būti įvertintam, ačiū Dievui, pamažu mane paleido. Nesakau, kad neišgyvenu, kad man buvo nusispjaut į buvusį gyvenimą; nieko panašaus. Sielos ramybė atėjo kaip malonė iš aukščiau.

- Pavyko pokyčių metu išvengti kūno negalavimų?
- Sveikata nešlubavo, niekuo, išskyrus retkarčiais anginą, nesirgau. Manau, nė vienam žmogui sudėtingas ir ilgas nerimo ar disharmoningas etapas nepraeina be pėdsakų, o lydi visą amžių. Šeimoje buvo labai daug įtampos. Mano šviesaus atminimo vyras mėgo bohemišką aplinką, o aš po dviejų valandų scenoje bėgdavau iš teatro į tylą. Daug mano tamsių naktų praleista vienumoje, prie lango, smilkstant cigaretei.
O kai ėmiau rimti, atsirado žinojimas, kaip save harmonizuoti. Dar vargina problema numeris vienas - nemiga. Ji persekioja mane labai keistu būdu: atrodo nurimstu, užverčiu gerą knygą, jau ir miego noriu. Bet vos tik padedu ant pagalvės galvą - joje chaosas. Sugriūva tekstai, vaidmenys, epizodai, deja, sunkūs, tamsiausi. Ir begalė žodžių, su kuriais nėr kas daryti. Jeigu dieną laukia susitikimas ar kelionė, išgeriu tabletę raminamųjų. O vasaromis nuo kūno ligų ir depresijų gelbsti kitas vaistas - miškas. Jis - mano antroji bažnyčia.

- Ar griežtos ten taisyklės, ar yra asmeninė dienotvarkė?
- Kaime Labanoro girioj vasaromis “įstringu” mažiausiai du mėnesius. Nesportuoju, nesimankštinu. Jaunystėje dvejus metus lankiau gimnastiką, bet dabar sportavimo, specialių mankštų kūnas nepasigenda. Balso lavinimo pratimų - taip pat. Maisto racionas nėra apgalvotas, o labiau savaiminis. Man šiukštu negalima persivalgyti. Nekreipiu dėmesio į cukraus gerumą ar blogį, geriu vieną ar du puodelius kavos, saldinu cukrumi ir balinu pienu. Nežinau, kas yra cholesterolis ir dėl to nesirūpinu. Kaip ir dėl raukšlelių veide. Žinau, kad beveik viskas, ką randame prekybos centruose, gali būti užnuodyta. Bet nesureikšminu ekologijos problemų, man nusibodo apie jas galvoti, skaityti. Prekybos centre pirktą maistą mintimis palaiminu, paprašau, kad produktai nesukeltų ko nors negera mano sielai ir kūnui, ir ramiausiai valgau.
Kaime - žemuogės, mėlynės, bruknės, grybai. Keturi kilometrai pėsčiomis pieno pas Onytę, maudynės ežere, malkų ruošimas. O kai aplanko sūnus ir anūkas - ištisos dienos judant. Labai daug vaikštau ir mieste. Turiu bent pusvalandį - ir apeinu kvartaliuką aplink namus. Į senamiestį per Ąžuolyną pėsčiomis, atgal - taip pat. Pakeliui lyg prie brolio prisiglaudžiu prie medžio, pasikalbu.

- O rašote kada norite, kada galite, ar?..
- Tik tada, kai “užeina”! Tai lyg vėjo gūsis: galiu šokti naktį iš lovos ir ant grindų lape keverzoti, kartais būdama gatvėje dairausi kiosko, skubiai perku sąsiuvinį. Jokios rašymo disciplinos. O kai jau tų lapų nemaža kaugė, ir pamatau, kas juos jungia, per keletą mėnesių “surišu” knygą. Ir mano esė ir novelių žmonės - ne Vilniaus, ne Kauno, o mažų miestelių. Vienur - visiška autentika, kitur - ir su mano fantazija. Tik “Kasdienybės rožinis” (1999 m.) - be teatro ir jo žmonių.

- Ką sau iš jų pasilikote?
- Nerengiu kūrybinių vakarų, su žiūrovais susitinku kaip Marijampolės tetaro artistė - nuo teatro viršūnių nusileidau iki mėgėjų scenos. Ir man labai gera, nes teatras šiems žmonėms nėra intrigų mokykla, jie ateina skaidrūs ir tokie dalijasi savimi, mokosi.
“Džonataną Livingstoną Žuvėdrą” ir “Mažąjį princą” skaitau labai dažnai. Visa Lietuva apvažiuota su šiais skaitymais, pastaruoju metu - pritariant klarnetininkui Valdui Andriuškevičiui. Turbūt daugiau nieko mintinai nesimokysiu, nerengsiu naujų programų. Net nežinau, kodėl “Žuvėdra” ir “Princas” manęs nepalieka, nei aš jų.
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus
asta
2010-05-03 15:45:29
Geras žmogus, talentinga menininkė. Puiki asmenybė. Doloresa, pasirūpinkite savimi, Lietuvoj geri žmonės prapuola. Apvaizda jums tepadeda