• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Gabija Ryškuvienė: “Būti nominuotai labai smagu”  1 

Autorius: Evelina Machova, Lietuvos Sveikata
2010-06-22 14:00:00

Gabija Ryškuvienė: “Būti nominuotai labai smagu”
Lietuvos Sveikata
Neseniai vyko Lietuvos kino ir televizinio kino apdovanojimai “Sidabrinė gervė”. Trečius metus rengiama šventė ir šiemet neapsėjo be nuolatinės nominantės aktorės Gabijos Ryškuvienės (37). “Apdovanojimas - akimirkos džiaugsmas, bet man smagu būti nominuotai”, - prisipažįsta aktorė.

- “Sidabrinės gervės” apdovanojimuose buvote trečią kartą nominuojama geriausios aktorės kategorijoje. Kokie jausmai užplūdo?
- Smagūs. Netikėtumo jausmas užklupo, kai buvome nominuoti pirmą kartą. (Filmas “Kolekcionierė”, režisierė Kristina Buožytė). Tuomet apėmė džiugesys, kad esame pastebėti. Tai buvo rimtas ilgo metro filmas, jaunos režisierės debiutas - magistrinis darbas. Smagu buvo vien nuo minties, kad jis pastebėtas ir išskirtas, o dar laimėjo geriausio metų filmo titulą! Ar tikėjausi gauti apdovanojimą šiemet? Būtų keista, jei atsakyčiau - ne. Kai esi nominuotas, vadinasi, turi šansų gauti prizą.

- Kuo jus suviliojo aktorystė?
- Viskas įvyko savaime. Mano seneliai buvo aktoriai ir nuo mažumės dienas leisdavau teatre. Rinkdamasi specialybę daug nemąsčiau, Aktorystė atrodė savaime suprantamas dalykas. Man buvo įdomu mokytis, pažinti profesiją. Žinoma, buvo minčių, kam pasirinkau aktorės kelią, gal reikėjo bandyti ką nors kita. Bet, antra vertus, širdis visuomet pasako, kur įdomu save išreikšti.

- Aktorės karjerą pradėjote dar būdama paauglė. Pamenate sunkiausius vaidmenis?
- Kiekvieno vaidmens sunkumas būna vis kitoks. Negalėčiau išskirti. Būna, kad blaškaisi naktimis - nežinai, kaip atlikti vaidmenį. Būna fizinis sunkumas, kai dirbi iki išnaktų. Kartą nufilmavus filmą sunkumo jausmas nepaleido ilgai. Būna, kad pagaunu save galvojanti: “Dieve, kaip dar pajudu”. Galbūt ne patys vaidmenys sunkūs, o jų paliekamas nuovargis. Tiesa, yra buvę momentų, kai net ir esant žiauriai negausiai pasiūlai, supranti, kad nelimpa vaidmuo ir vaidinti atsisakai.

- Kaip gelbėjatės nuo fizinio ir psichologinio nuovargio?
- Svarbiausias receptas - gerai išsimiegoti ir “atsijungti”. Be to, džiaugiuosi, kad turiu vertimus. Kai įtampa liejasi per kraštus, jie man padeda atsipalaiduoti ir pailsėti. Beje, kuo daugiau darbų, tuo daugiau spėji. Aš gi negaliu pasakyti: “Žinot, šią savaitę neversiu, nes filmuojuosi”. Niekam tai neįdomu, turi darbą, kurį privalai atlikti iki atitinkamos dienos.

- Filmavotės ne tik lietuviškuose, bet ir užsienio režisierių filmuose. Ar skiriasi darbas?
- Filmavausi, bet nedideliuose vaidmenyse, todėl būtų sunku lyginti. Antra vertus, darbo specifika lieka tokia pati. Bent jau man nekilo jokių sunkumų ir didelių skirtumų nepastebėjau. Žinoma, pagrindinių vaidmenų aktoriams skiriamas didesnis dėmesys, bet ne dėl to, kad jie primadonos ar žvaigždės, o tik dėl to, kad jie formuoja visą filmo dramaturgiją, istoriją. O tu esi mažas sraigtelis, tad tiesiog dirbi. Darbas vyksta labai panašiai - nieko naujo čia ir neišrasi.

- Ar jūsų kurti personažai panašūs į jus?
- Ruošiantis kiekvienam vaidmeniui pirmiausia stengiesi surasti ką nors labai artimo sau, kad gerai jaustumeisi ir žinotum, apie ką tu čia vaidini. “Kolekcionierėje” vaidmuo buvo labai didelis, gilus ir įdomus. Buvo daug erdvės atsiskleisti ir pasireikšti. Geras filmo scenarijus, įdomus vaidmuo. Šie dalykai lėmė sėkmę. Kiekvienam vaidmeniui perteiki savo žmogiškąją patirtį. Gali vaidinti tai, ką pats pažįsti, jauti supranti, suvoki.
Spektaklyje “Ša, kalba mamos!”, kur kalbama vien apie motinystę, atradau labai daug dalykų, kurie ir man nutiko, bet tuomet apie juos net nesusimąsčiau. Būna, kad vaikai priveda iki tokios stadijos, jog norisi šaukti. Ruošdamasi spektakliui, susimąstydavau: “Dieve, ir man taip buvo sunku, kaip aš ištvėriau?”.

- Ar dėl vaidmens yra tekę drastiškai keisti išvaizdą?
- Labai drastiškų išvaizdos pasikeitimų kaip ir nebuvo, išskyrus vieną. Filmuojant “Vaikai iš Amerikos viešbučio” mano šviesius plaukus nudažė tamsiai ir nukirpo kirpčiukus. Tai vienas drastiškiausių mano pasikeitimų. Beje, tuomet jie buvo nudažyti šampūnu, kuris greitai nusiplaudavo, todėl kas kartą trinkdama galvą turėjau juo iš naujo dažyti. Filme “Jau puiku, tik dar šiek tiek” buvo ne pasikeitimas, o maksimalių išbandymų metas mano plaukams. Kiekvieną dieną prieš filmavimą dvi valandas mane garbiniuodavo, o kad trumpas “cheminis” sušukavimas laikytųsi, purkšdavo plaukų lako, nuo kurio gerklę išgrauždavo ne tik man, bet ir grimuotojoms. Kartais jausdavomės net apsvaigę nuo jo, tačiau trumpos garbanos buvo kaip medinės - nepajudinamos. Buvo geras iššūkis. Bet aš esu už tai, kad aktorius keistųsi. Tai neišvengiama šios profesijos dalis.
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus
2010-06-22 19:37:40
šaunuolė