• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Geležinis Zujus - muzikų autoritetas

Autorius: Edita Maželytė, respublika.lt
2010-06-21 15:00:00

Geležinis Zujus - muzikų autoritetas
Respublika

Geležinio Gedimino Zujaus vardą pelnęs garso režisierius jį pateisina ne tik griežtai, bet ir objektyviai vertindamas dalyvius muzikiniuose projektuose. Dėl jo pastabų įrašų studijoje tekdavo raudonuoti ne vienam šalies ar užsienio muzikos virtuozui. Tiesa, žinomas muzikos prodiuseris prisipažįsta, kad į akis pelnytai kritikuoti nebūdavo labai paprasta. Bet iškart priduria, kad sakyti kitaip nei yra, tiesiog prieštarauja jo įsitikinimams.

DOSJĖ

GIMĖ 1959 m. spalio 2 d. Kaune

IŠSILAVINIMAS Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo fortepijono specialybę

VEIKLA Prodiuseris, garso režisierius, įrašų studijos savininkas, programuotojas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, Scenos ir estetikos mokyklos įkūrėjas.

- Prieš pradėdamas dirbti garso režisieriumi įrašų studijoje, aktyviai koncertavote. Jus į grupę buvo pasikvietęs Algis Frankonis. Kodėl nepasilikote ten?

- Taip jau likimas susiklostė. Norėjau tęsti veiklą scenoje, dirbti su šiuolaikine muzika. Anksti sukūriau šeimą. Reikėjo ją išlaikyti. Labai norėjau turėti savo studiją, todėl maniau - užsidirbsiu pinigų, o jau tada koncertuosiu. Bet įkūręs garso įrašų studiją, norėjau ir naujų instrumentų. Svajojau apie naujausius sintezatorius. Jei norėjai eiti koja kojon su naujausia technika, turėjai greitai suktis. Studija mane greitai įtraukė, pajutau, kad galiu ją visai sėkmingai plėsti. Nors esu įgijęs fortepijono specialybę, turėjau tiek fiziko gyslelę, tiek supratimą apie akustiką. Pradėjo plaukti užsakymai, dauguma norėjusių įsirašyti kūrinius buvo geri draugai. Vienas jų - Romas Bubnelis. Turėjome studiją rūsyje. Gana gerą, kiek leido mūsų finansinės galimybės. Bet nespėjome susidoroti su technikos ir kainų augimu. Romas mums labai padėjo - Lapėse įrengė patalpas, nupirko naujos aparatūros. Galėjome pereiti į aukštesnį lygį. Jis buvo nuolatinis mūsų klientas.

- O po daugelio metų savo bičiulius teko vertinti “Žvaigždžių duetuose”. Nebuvo sunku?

- Buvo. Prieš kiekvieną filmavimą galvodavau, kad negaliu sakyti kitaip nei yra. Nors tai daug kam gali ir nepatikti. Tai mane kankindavo.

- Geležinio Gedimino Zujaus pravardę jums prilipdė šviesaus atminimo maestro Vytautas Kernagis?

- Taip, tai jo nuopelnas. (Šypsosi.) Po pirmųjų mano komentarų jis nusistebėjo: “Na ir geležinis.” Tai mane įpareigojo. Pelniau tokį vardą, turėjau jį ir toliau pateisinti.

- Minėjote, kad jūsų svajonė buvo dirbti su šiuolaikine muzika. Ar neskaudėdavo ausų nuo pop- ir estrados dainų?

- Mano ausys skaudėjo nuo 1985-ųjų. (Juokiasi.) Tiesa, vienu metu buvo lietuviškos muzikos pakilimas. Atlikėjams, išsirengusiems koncertuoti Olandijos, Italijos klubuose, reikėjo ne lietuviško lygio fonogramų. Tai mus ir išgelbėjo - įrašinėjome pasaulinius hitus. Minėtai bangai atslūgus, pradėjo kurtis radijo stotys, transliuojančios lietuvišką muziką. Pasipylė popsinė produkcija blogąja prasme. Va tada ausis tikrai skaudėjo...

- O buvo taip, kad daryti įrašą jums tiesiog neleido įsitikinimai?

- Esu labai kantrus žmogus. Turėdavau nuostatą, kad negaliu kritikuoti muzikos - mano darbas įrašinėti. Kūrėjų - kurti. Neturėjau teisės taip nuvertinti žmonių kūrybos, kad atsisakyčiau ją įrašyti. Bet taip visgi buvo kokius du kartus.

- Jūsų įrašų studijoje darbavosi žinomi ne tik mūsų šalies, bet užsienio atlikėjai, muzikantai? Kas jiems nutiesė kelią iki Lietuvos?

- Moterys - lietuvių emigrantės. (Šypsosi.) Tiksliau, viena jų Didžiojoje Britanijoje ištekėjo už labai žymaus prodiuserio, kuris domėjosi lietuviškomis įrašų studijomis. Jam čia žmona aprodė visas, tarp jų ir mano. Taip mes ir sulipome. Dažnai jis čia atvykdavo ir su orkestru įrašų pasidaryti. Beje, vienas pas mane įrašytas jo muzikinis garso takelis laimėjo Didžiosios Britanijos muzikos apdovanojimus, prilygstančius amerikietiškiesiems ”Grammy”. Su kitais atlikėjais ir muzikantais susipažindavome festivaliuose.

- Ir netgi aukščiausio lygio meistrams tenka pasakyti: “stop, - tu nepataikei į natą”?

- Aš juos ištisai kritikuoju. (Šypsosi.) Nors kartais būna ir labai nepatogu. Pavyzdžiui, diriguoja orkestrui pats Gintaras Rinkevičius arba dar geriau - Saulius Sondeckis. O aš, vartydamas partitūrą, juos nuolat stabdau: “Pakartokime. Buvo ne tos natos, ne toks ritmas.” Kartojome įrašą daug kartų, kol galiausiai Rinkevičius labai nepatenkintas man atsisėdęs sako: “Geriau nebebus.” Bet mano toks darbas. Visai neseniai studijoje lankėsi labai ryškus pianistas Aleksandras Palei iš JAV. Jis mane iškart perspėjo, kad jei ką nors sugros ne taip, - jį iškart stabdyčiau. (Juokiasi.) Galiu sakyti, kad turiu autoritetą ir tarptautiniu mastu. Tačiau jį garso režisierius užsitarnauja savo darbu. Tenka suktis labai spėriai - užsienyje dirba trys žmonės - garso operatorius įrašinėja ir prižiūri pultą, technikas - laidus, mikrofonus, o garso režisierius seka partitūrą ir žymisi, kur klaidos, kur koks variantas, kur dar reikia perrašyti. Bet kol kas mums dirbti tokiomis sąlygomis yra per didelė prabanga.

- Pakalbėkime apie Scenos ir estetikos mokyklą, kurią, kiek žinau, įkūrėte savo dukrai?

- Kai Lietuvoje prasidėjo muzikinių realybės šou bumas, susidūriau su tikrai gabių jaunų žmonių nesėkmėmis. Jų į tuos šou nepriėmė. Bet ne dėl to, kad blogai dainavo. Nes dainavo jie daug geriau už kai kuriuos patekusiuosius. Į muzikinius šou priimdavo tokius, kurie išsiskirdavo kitokiu gymiu, kvailumu ar atlėpusiomis ausimis. Gerai dainuojantys ir atrodantys buvo niekam neįdomūs. Man jų pagailo - jie norėjo dainuoti, stengėsi, bet neturėjo kur. Tuomet ir nutariau įkurti mokyklą. Sujungiau dainavimą, šokį ir vaidybą, - viską, ko reikia scenai. Kuriame projektus, kur talentingi žmonės gali save realizuoti. Stengiamės pasiimti kiek įmanoma talentingesnius jaunus žmones. Dėl to ir neskelbiau viešo konkurso. Pasitikėjau tokių savo kolegų kaip Artūras Novikas, Dainius Žebrauskas - Skruzdėliukas ir kitų rekomendacijomis. Su roko opera “Eglė - karalienė žalčių” koncertavome Briuselyje, Londone, Hiutenfelde. Vėliau buvome pakviesti į Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą Argentinoje, Urugvajuje ir Brazilijoje. Ten suorganizavome bendras Kalėdas su Lietuva. Ekrane rodėme vaizdą iš Seimo, kur kongresą sveikino Petras Vyšniauskas, Veronika Povilionienė, Vytautas Juozapaitis, “InCulto” lyderis Jurgis Didžiulis, “Skemp” - Viktoras Diawara bei Scenos ir estetikos mokyklos dalyviai. Kongresas dainomis sveikino Lietuvą, o pabaigoje kartu sudainavome “Lietuva brangi”. Dabar vėl esame kviečiami į Draugystės tiltą Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje, kur darysime Žalgirio mūšio inscenizaciją. Po to Rumšiškių liaudies buities muziejuje liepos 15-25 dienomis rengsime tarptautinę stovyklą, kurioje dalyvaus jaunuoliai iš įvairių pasaulio šalių. Vokalo, šokio, vaidybos juos mokys žymūs Lietuvos pedagogai. Statysime miuziklo fragmentą pagal Kristijono Donelaičio “Pavasario linksmybes”, jam muziką jau rašo Svaras iš “G&G Sindikato”. Kitą vasarą ketiname parengti Kristijono Donelaičio “Metų” (“Pavasario”) visą versiją.

- Turite daug veiklos: esate prodiuseris, garso režisierius, įrašų studijos savininkas, programuotojas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, Scenos ir estetikos mokyklos įkūrėjas. Ar visoms pareigoms užtenka tų 24 valandų per parą?

- Pataikėte - neužtenka. (Šypsosi.) Kartais pastebiu, kad padirbėjus studijoje pradeda byrėti mokykla. O daug dėmesio skiriant mokyklai kenčia studija. Taip ir balansuoju. Gerai, kad didelės pagalbos sulaukiu iš sūnaus - jis yra studijos gelbėtojas. Dukra - mokyklos.
 
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus