• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

M.Budraitis atėjo į tuščią nejaukų kabinetą

Autorius: Respublika.lt
2010-11-22 17:00:00

M.Budraitis atėjo į tuščią nejaukų kabinetą
Respublikos nuotr.

Nacionalinio dramos teatro prieigose tie patys plakatai: “Meilė pagal grafiką”, “Žmogus iš La Mančos”... Tik ant direktoriaus kabineto durų - keturios skylutės nuo senos lentelės. Nespėjo pakeisti nauja. O ir pats kabinetas dar neapgyvendintas - švarus ir tuščias. Kažin ar Martynas Budraitis yra bent “pasimatavęs” kėdę prie rašomojo stalo. Kalbėtis susėdame prie mažiau oficialaus ovalinio stalelio.

- Praėjo jau savaitė po oficialaus jūsų prisistatymo visuomenei ir kolektyvui. Kaip jaučiatės šitame kabinete?

- Nesu įpratęs prie kabinetų. OKT visi dirbome viename kambaryje ir daug laiko praleisdavau įvykių vietose: dekoracijų dirbtuvėse, repeticijose, gaminant reklamą, gastrolėse. Daug ką darydavau pats. Todėl vienam nejauku tokiame dideliame kabinete. Gal jį užleisti repeticijoms? Pirmus mėnesius teks prarasti susipažįstant su padėtimi, su darbuotojais, planuojant tolesnius žingsnius. Manau, nenormalu, kad valstybinių teatrų vadovų konkursai vyksta per paskutinį kadencijos mėnesį. Užsienyje kitokia praktika. Ten konkursas į vadovo postą rengiamas maždaug metai iki kadencijos pabaigos. Būsimasis vadovas turi metus susipažinti su struktūra, darbo principais, kuria būsimus projektus ir pradėdamas eiti vadovo pareigas jau visiškai valdo situaciją. Toks reikalų perėmimas teatre tiesiog būtinas ir aš siūlysiu, kad Lietuvoje taip pat būtų taikoma tokia praktika.

- Jums į pagalbą skirti auditoriai.

- Jie ir dirba savo darbą. Rezultatų dar nežinau.

- Ar neteisėtai priimtieji, nelojalūs jau padėjo pareiškimus?

- Nė vieno nesulaukiau. Čia toks paradoksas: neteisėtai priimtieji, deja, yra teisėtai dirbantys. Tik neteisėtai nuomotas butas perduotas ūkio daliai.

- Kaip šiandien atrodo aktorių trupė?

- Ji nėra didelė - 35 aktoriai. Tik didelis amžiaus disbalansas. Keturi jauni, du vyresnio amžiaus, o likę - keturiasdešimtmečiai. Daugelis jų susiję su televizija. Vaidina serialuose, veda įvairias laidas ir šou, rašo scenarijus. Tai yra nenormalu, ypač kai tai ima trukdyti planuojant repertuarą ir tampa prioritetu. Aktoriams teks pasirinkti teatrą arba televiziją. Esu giliai įsitikinęs, kad trupė turi būti kintantis organizmas, nuolat evoliucionuojantis, todėl sieksiu be stresų, be spaudimo laipsniškai pereiti prie terminuotų sutarčių.

- Atnaujinsite repertuarą?

- Tai vienas svarbiausių uždavinių, kurį akcentavau ir savo konkursinėje programoje. Po Nacionalinio dramos teatro stogu turėtų rasti vietos geriausi kitų teatrų spektakliai - Nekrošiaus, Koršunovo, Vaitkaus, Tumino, Varno, Graužinio. Juolab kad Vilniaus teatrai patiria didelių keblumų dėl salių. Nors Kultūros ministerijoje ir esama specialios programos, pagal kurią galima kompensuoti salių nuomos išlaidas, problema išlieka. Pirmiausia į repertuarą sugrąžinsiu aukšto meninio lygio spektaklius - J.Vaitkaus “Stepančikovo dvarą”, V.Masalskio “Aš, Fojerbachas”, inicijuosiu E.Nekrošiaus “Metų”, O.Koršunovo “Oidipo karaliaus” pakartotinį pastatymą. Nacionaliniame teatre seniai buvo statoma klasika.

- Buvote užsiminęs apie publikos ugdymą, edukacines programas.

- Tai labai plati veikla, aprėpianti darbą su moksleiviais, mokytojais, jaunaisiais režisieriais ir dramaturgais. Taip pat kūrybinės dirbtuvės teatro aktoriams, įvairios retrospektyvos, vaizdo medžiagos peržiūros, supažindinančios su pasaulio teatro istorija ir šiandiena. Savo programoje esu numatęs režisieriaus-pedagogo pareigybę. Tai būtų Lietuvoje ir užsienyje pripažintas teatro menininkas, rengiantis jauniausiąją režisierių kartą, atvedantis, stebintis, palaikantis jaunuosius teatro talentus, surandantis integracijos galimybę LNDT scenoje, prižiūrintis jų darbą. Taip pat labai svarbi sritis - publikos ugdymas. Iš dalies tą esame darę OKT. Aptarimai po spektaklių būdavo karšti, polemiški, naudingi abiem pusėms - ir kūrėjams, ir žiūrovams.

- Ką radote teatro pjesių portfelyje?

- (Apsidairė ir juokiasi.) Kad tokio išvis nepastebėjau. Gal blogai ieškojau. Radau tik tuščią barą. Iki šiol buvo statoma tai, ką pasiūlo ateinantys režisieriai. Teatras neinicijavo pastatymų. Kviesiu meno programų kuratorių sukurti tam tikroms kryptims, programai, kuriai įgyvendinti būtų ieškoma režisierių. Naujai suburta teatro meno taryba suformuluos kriterijus ir nuspręs, kuri pjesė tinka nacionalinei scenai, kuri neverta jos. Vienas svarbiausių teatro veiklos prioritetų - lietuviška dramaturgija. Plėtosime ir tobulinsime “Versmės” festivalį. Reikės pagalvoti ir apie naujus pastatymus vaikams.

- Su kokiais vaikiškais spektakliais augote pats?

- Iš ankstyviausių prisimenu “Spragtuką” operoje. Tėvas vedėsi už kulisų pasižiūrėti iš arčiau į Pelių karalių, o aš bijojau eiti. Paskui, prisimenu, vežiojosi į Kauną, kai ten repetavo “Statytoją Solnesą”. Ypač gerai atsimenu “Šarūną”. Vėrėsi toks mistinis pasaulis, stebino aktoriaus metamorfozė, teatro magija...

- Ir nuo vaikystės pakerėtas teatro magijos pasukote į vadybą?

- Visai ne. Įstojau į aktorinį. Iš pradžių pas Tamulevičiūtę, paskui pas Vaitkų. Mokiausi kartu su Kazlu, Jakštu, Rudoku, baigiau su Michelevičiūte, Mikulionyte, Dainavičiumi... Vaidmenys Vaitkaus mokomuosiuose spektakliuose buvo mano, kaip aktoriaus, kontaktas su nacionalinio teatro scena.

- Vis dėlto nesukote į vadybą. Kodėl?

- Aplinkybės buvo tokios, kad darbo teatre nebuvo, o sėdėti ir laukti, kol ką nors pasiūlys, negalėjau, reikėjo maitinti šeimą. Iš pradžių nuėjau dirbti į botanikos sodą, pjoviau malkas, kūrenau krosnis. Paskui atsirado “Vaidilos” teatras, į jį atėjau kaip pastatymų dalies vedėjas - buvo tokia pareigybė. Tuometiniame Akademiniame dramos teatre dirbau Koršunovo “Roberto Zucco” spektaklio direktoriumi. Tai kaip ir prodiuseris - rūpinausi dekoracijų gamyba, reklama, tiekimu, gastrolėmis. Viską dariau vienas. Tai ir buvo OKT pradžia.

- Tai argi neturite puikiausios vadybininko praktikos! Kas jums kelia nerimą?

- Mano patirtis - darbas ne valstybiniuose teatruose, o mažoje, operatyviai veikiančioje įstaigoje, kuri buvo sukurta palikus valstybinį teatrą, kaip nelanksčią, nepalankią meninei kūrybai sistemą. Šiandien ji visai nepakitusi, o gal ir dar labiau sustingusi. Jau 20 metų apie reformą tik kalbama ir nieko nedaroma. Vargu ar padėtis gali būti dar tragiškesnė ir ar galima dar ilgiau delsti. Pavyzdžiai labai įtikinantys. Vietoj kūrybos - komercija, intrigos, postų dalijimas, darbo vietų išlaikymas. Reikšmingas poslinkis - skaidriai įvykęs konkursas, nors ir buvo tam tikras spaudimas.

- Būta spaudimo?

- Būta, bet nenorėčiau apie tai kalbėti. Svarbu, kad ministras jį atlaikė. Moraliai padeda ir tai, kad jaučiu palankią visuomenės reakciją ir lūkestį, kuris įpareigoja.
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus