• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Nušvitimas visada yra šiandien

Autorius: Respublika.lt
2010-10-05 18:00:00

Nušvitimas visada yra šiandien
Respublikos nuotr.
Anokia paslaptis, kad šiomis dienomis penkiasdešimtmetį atšventęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, jaunimo numylėtinis poetas Aidas MARČĖNAS nemažą savo gyvenimo dalį leido taip, tarsi iš visų jėgų stengtųsi tokio jubiliejaus nesulaukti.
 
Prieš gerą dešimtmetį prasidėjo poeto virsmai - atsisveikinimas su bohemiškuoju pasauliu, netikėtas rūpestis dėl sveikos sielos sveikame kūne, nežinia kur ir kaip spėta užgyventi vidinė ramybė ir eilutės, įrašytos šiemet išėjusioje, ko gero, brandžiausioje A.Marčėno knygoje “Dievų taupyklė”: “Trumpai ir greitai gyventa! Pagyvensiu lėtai ir ilgai”. Poeto klausiame - ar tik tai nebus ta vadinamoji branda, kuriai ruošiamės, dirbame ir mokomės visą gyvenimą?
 
- Norėčiau pradėti garsiąja Dantės eilute “Gyvenimo nuėjęs pusę kelio” ir pasiteirauti apie tą tankmę, kurioje atsidūrėte?
 
- Gal susitarkime sakyti vienas kitam “tu”, kaip gyvenime? Tada ir aš ne toks senas jausiuos. (Juokiasi). Ką tu ten klausei apie pusę kelio? Rimtai manai, kad penkiasdešimt - tik pusė? Ko gero, šį klausimą reikėtų peradresuoti dešimtmečiu jaunesniems. O jei kalbėtume apie Dantės laikus, kai vidutinio žmogaus amžiaus trukmė buvo gerokai trumpesnė, tai ar tik nederėtų tą pusiaukelės žymą stumtelėti dar gerokai atgal - iki kokių dvidešimt penkerių metų sukakties (juokiasi)...
 
Jei rimčiau - penkiasdešimtmetis nėra tas laikas, kuriam žmonės kaupia jėgas, ruošia ir programuoja savo vilčių išsipildymą... Greičiau tai peizažo stebėjimas besileidžiant nuo kalno, į kurį jau buvai užlipęs. Pusė kelio įveikta kadų kadai, tačiau neslėpsiu - leidžiantis viskas labai gerai matyti, tolių toliai - kaip ant delno...
 
Stebiu ir stebiuosi. Per pastarąjį mano gyvenimo dešimtmetį išties vyko patys svarbiausi virsmai, labai ryškūs vertybiniai pokyčiai. Tai susiję su pastangomis nukenksminti savąjį ego. Jau nebestatau savęs į pasaulio centrą. O tai buvo labai sunku tokiam egocentrikui kaip aš. Dabar manau, kad tai būtinas žingsnis žmogui, norinčiam būti laimingam. Visos žmonių bėdos prasideda nuo vidinės disharmonijos, kuri atsiranda, kai žmogus pasaulio centru laiko save. Meistras Ekhartas yra netgi paišęs labai aiškias vidinės harmonijos schemas, kuriomis išsiaiškino, kas turi sutapti su žmogaus suvokiamo pasaulio centru - Nukryžiuotasis. O pats esi tik taškelis, vienas iš besisukančių aplink jį.
 
Tačiau ir šiandien nekeisčiau nė pėdos savo praeityje - visa ta patirčių mozaika buvo būtina, kad šiandien būčiau toks. Viskas dėsninga, kaip ir medžių pasaulyje: pradžioje žydėjimas, paskui užpuola parazitai - tenka griebtis toksinų tiems parazitams naikinti. Toksinai neišvengiamai kenkia ir tau pačiam, tuomet reikia imti save valyti... Štai man, penkiasdešimtmečiui, vienuolikmetis sūnėnas sako: “Bet kaip toks senas diedas labai neblogai plauki”. Šypsausi, žinodamas, kad manęs, trisdešimtmečio, jis nebūtų taip pagyręs, nes buvau fiziškai daug silpnesnis.
 
- Kaip banaliai šiandien beskambėtų žodis “branda”, pusę gyvenimo mokomės, kaupiame patirtį, skaitome knygas, klystame, taisome klaidas, kaupiame gyvenimo ekstraktą, kuris, tikime, sulaukus tam tikro amžiaus virs išmintimi ir nušvitimo detalėmis. Noriu paklausti: ar tas išminties amžius išties yra, ar tai tik paguodos pasakėlė senatvei?
 
- Nušvitimas visuomet yra šiandien. Ir prieš trisdešimt metų jis buvo šiandien, ir dabar. (Juokiasi) Neaiškiai kalbu? Noriu pasakyti, kad žmoguje visą gyvenimą tūno ir senukas, ir kūdikis. Kada jie abu žmoguje susitinka, kada išmoksta gyventi harmoningai, ne trukdydami, o pagelbėdami vienas kitam, tada ir ištinka tas išminties laikas, mūsų vadinamas nušvitimu.
 
- Perskaičius tavo “Dievų taupyklę”, atrodo, kad tas laikas tave jau ištiko?
 
- Tiesa, tokios knygos kaip “Dievų taupyklė” nebūčiau galėjęs parašyti nei prieš dešimt, nei prieš dvidešimt metų. Tai susiję su tam tikru požiūriu į gyvenimą. Išties išlaisvėji tik tada, kai supranti, kad pati poezija nėra svarbiausias dalykas pasaulyje. Tiesą sakant, po šiai dienai negaliu atsakyti, ar poezija yra tikslas, ar priemonė. Galvoju: o argi negalėtų šiuo atveju tikslas su priemone sutapti?
 
Kiekvienas kuriantis sprendžia savo asmenines problemas ir kalba apie tai, kas jam labiausiai rūpi. Jei būčiau nušvitęs, poezijos apskritai nerašyčiau. Tačiau tai yra būdas sužinoti tam tikrus dalykus apie save ir pasaulį. Poezijos rašymas padeda lukštentis, atrasti slaptas dureles į nežinomas erdves. Visuomet juk rašydamas eilėraštį jauti kažką bendradarbiaujant.
 
- Dievą?
 
- Ne. Kalbą. Tačiau turint galvoje, kad kalba yra labiau Dievo negu žmogaus, be abejo, jauti sąveiką ir su juo. Visą gyvenimą juk ieškai, su kuo bendrauti. Negali juk žmogus būti vienas pats. Su tuštuma nepabendrausi. Reikia būti labai dideliu V.Blože, kad gebėtum bendrauti su “Niekuo”. (Juokiasi.)
 
- Norėjau išgirsti ne tiek apie kūrybinius, kiek apie filosofinius virsmus. Žvelgiant į tave iš šalies - ne tik nebaisu, bet ir norisi į šeštąją dešimtį. Tačiau žvelgiant į kitus tavo bendraamžius atrodo visai kitaip... Kaip gyventi, kuo kliautis, kad bėgant metams vidumi eitum stipryn, o ne silpnyn?
 
- Reikia išmokti nesusireikšminti, nustoti mėginti keisti tai, ko negali pakeisti, suprasti, kad kiti žmonės mato pasaulį kitaip, ir netrukdyti jiems tai daryti... Ir dar - reikia alsuoti. Įkvėpti ir iškvėpti. Štai, pavyzdžiui, man patinka miške skaityti knygas. Tau patinka?
 
- Ne. Miške man patinka laužą kūrenti.
 
- Man laužą kūrenti labiau patiktų bibliotekoje. O skaityti - miške. (Juokiasi.)
 
- Nori pasakyti, kad tie, kurie kliovėsi ne knygomis, o moterų, pinigų ir šlovės medžiokle - pralošė?
 
- Ko tu nori manęs paklausti? Rimtai manai, kad aš nepastebiu vėstančio savo seksualumo, nepasižiūriu į veidrodį ir nematau savo seniokiškai iškerojusių antakių bei vis ryškiau šviečiančios plikės? Pastebiu. Bet nesureikšminu. Kasmet pražysta nauja gražuolių karta ir žvelgdamas į jas tikrai žinai, kad jų saldybė skirta ne tau. Jei negali su tuo susitaikyti - kentėsi, o jei supranti, kad tai - antraeiliai, o gal ir trečiaeiliai dalykai, išmoksi jomis gėrėtis kaip dukromis.
Be to, neblogai gelbsti ir autoironija. Nemaloniausias tiesas apie save reikia skubėti pirmajam pasisakyti pačiam, tuomet apie tai nekalba, nesišaipo ir nežeidžia kiti žmonės, tai pastebėdami. Aš tai dariau visą gyvenimą - išpažintinė lyrika ta praktika vadinasi. (Juokiasi.)
 
O dėl viso kito neverta sukti sau galvos. Žvelgdamas į didžių žmonių gyvenimus imu pastebėti kaži kokį dieviškąjį planą, kuriame nepalikta vietos atsitiktinumams. Štai kad ir Sigitas Geda... Ir reikėjo gi jam mirties dieną parsinešti žuvų? Reikėjo. Aš nežinau, kiek tų žuvų išties buvo, tačiau matau jas dvi. Kaip ir turėjo būti. Jos turėjo būti parsineštos ir turėjo likti nesuvalgytos. Su tomis žuvimis į jo mirties akimirką atėjo visa krikščionybė, visa atgaila, Dzūkijos ežerai, galų gale - netgi jo genties herbas, kuriame pavaizduota lydeka...
 
- Šventojo siekiamybė - būti gyvam paimtam į dangų, poeto - pačiam tapti eilėraščiu?
 
- Taip. Kai tai supranti, tuomet tampa nebaisu nei mirti, nei gyventi. Poetai kaip banglentininkai - visą gyvenimą ieško bangos, kuri juos pražudytų, o kai sulaukia - atiduoda visas jėgas, kad ją įveiktų. Kodėl? Todėl. Savo melodiją nori nenori sugros kiekvienas. Su visiška laisve. Ir drauge - be jokio pasirinkimo.
 
Gyvendamas supratau, kad žmogui išties svarbūs yra tik patys didžiausi ir patys mažiausi dalykai. Dalykai, į kuriuos neįmanoma žiūrėti su ironija. Kaip į motinos meilę, taip ir į mažytį voriuką, ropojantį veidu. Į visa kita žvelgiu šypsodamas. Kaip į foną.
 
- Ko palinkėtum penkiasdešimtmečio proga tiems, kurie dar tik kada nors sulauks penkiasdešimties?
 
- Į savo dienoraštį, uždavęs klausimą “Kaip jautiesi, sulaukęs penkiasdešimties?”, įrašiau atsakymą: “Blogai”. Bet keturiasdešimties jaučiausi dar blogiau. Ką ir kalbėti apie trisdešimtmetį. O dvidešimties apskritai buvau ant savižudybės ribos... (Juokiasi.) Tik dešimties jaučiausi geriau. Tad kai palyginu - suprantu, kad visai neprastai jaučiuosi. Tad ir visiems būsimiems penkiasdešimtmečiams linkiu per šį savo jubiliejų jaustis it dešimtmečiams. O sau - kuo mažiau eilėraščių linkiu. Pastaruoju metu pastebėjau, kad eilėraštį parašau tik kam brangiam mirus. Tarsi atsisveikindamas su juo, įduodamas kelionei paviržio, kokio turiu... Paskutinis parašytas mano eilėraštis - Jonui Strielkūnui...
 
Pamenu, Sigitas Geda savo dienoraštyje rašė: “Kaip baisu turėtų būti gėlei ant kapo, turinčiai sugerti visą mirusiojo energiją”. Ir su eilėraščiais taip pat. Todėl linkiu, kad tokių mano eilėraščių atsirastų kuo rečiau.
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus