• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

R.Tuminas. Atvirai apie tai, ką slepia

Autorius: respublika.lt
2010-03-05 10:00:00

R.Tuminas. Atvirai apie tai, ką slepia
respublika.lt
“Man vienas dalykas kelia nerimą: visąlaik kalbu ne tai, ką reikia, ką turėčiau, ką norėčiau. Jausmas toks, lyg ką nors slepiu ar bijau prisipažinti”, - tokiais žodžiais pokalbį su “Respublika” pradėjo režisierius Rimas Tuminas.

Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 20-ojo gimtadienio proga susitikome su teatro vadovu R.Tuminu pakalbėti apie du teatro dešimtmečius. Juk R.Tuminas - išraiškingas pasakotojas, iš jo pokštų kikena aktoriai, o kai jis, staiga surimtėjęs, bet su šypsena ima pasakoti apie... krienus, imi svarstyti, metafora tai ar kasdienybė. Ko gero, ir tai, ir tai.

Per interviu “Respublikai” R.Tuminui tereikėjo kelių klausimų - visa, ką jis kalbėjo, beveik ištisas monologas. Čia - jo fragmentai.

Jaučia kaltę

Gal negaliu, neturiu teisės džiaugtis teatro jubiliejumi. Lyg persekiotų jausmas, kad palikau šį teatrą, nors čia ir dirbu, čia atvažiuoju, repetuojame. Bet kažkas išslysta iš rankų. Ne vieta, ne teatras išslysta iš rankų, o aktoriai. Mažai jiems dėmesio. Tai dvejopas jausmas. Ir lyg šiokia tokia kaltė. Bandai suvokti, kur namai, kur žemė. O gal čia laikas toks negailestingas?

Toks jausmas, kad buvo konkretūs namai, konkretus teatras, trupė, veidai. Dabar jie išplaukė, pasidaugino. Dabar mintyse ir Maskvos aktoriai, kontaktai su kitomis šalimis, dažnos išvykos. Teatras tapo kosmopolitine, bendra teritorija.

Gal tai ir gerai, bet aš mėgstu kameriškumą. Kita vertus, gyvenimo nervą randu ir kamerinėje, ir išplėstoje erdvėje. To nervo neieškau, jis tiesiog yra. Kartais kinta jo vieta. Vienur suskausta, paskui kitur. Reikia tai užčiuopti, mokėti greitai reaguoti ir suprasti to nervo kainą. Tai skausmo ir džiaugsmo kaina. Reikia būti gyvam.

Laimė ir ramybė - tik siekiai?

Ramybės visada sieki, bet suvoki, kad jos niekada nebus. Teatrą, kuris tampa didžiule menine erdve, jau pradedi išmanyti, žinai, ko tu nori. Sieki idealaus teatro ir idealaus spektaklio. Bet ar tai padaroma, ar pakaks kantrybės? Tam reikia labai išsišvarinti pačiam. Šilumos, ramybės reikia, susikaupimo. Dabar žmonės yra išdraskyti ir aš pats tame dalyvauju.

Vis dėlto kartais man pavyksta pačiupti ramybę. Bet ji išslysta iš rankų. Vėl čiumpi, o ji vėl išslysta. Tai kaip laimė, kurią galima pauostyti, paliesti, bet laimingam neįmanoma būti. Laimingam būti - tai apskritai žinoti, kad laimė yra. Ramybė egzistuoja gamtoje, kosmose. Bet ne taip, neharmoningai judi. Gal dėl to, kad esi mirtingas. Reikėtų judėti kartu su gamta, pagauti jos judesį.

Kaip tai padaryti? Jaučiu, suprantu, bet neįgyvendinu. Tikiu, kad tai įmanoma, tereikia pasitelkti naujus impulsus. Sugalvoti kaskart vis kitus pasaulius, istorijas. Kiek tavyje pačiame yra tų pasaulių, kurių neįžvelgei, nesupratai, kad jie yra tavyje ir kitame žmoguje. Mes neatskleidžiame ir neišsprogdiname savyje tų pasaulių.

Nebenori spektaklių


Kaip tik tuose neatskleistuose žmogaus pasauliuose gyvena ramybė, harmonija, grožis. Reikėtų nešvaistyti laiko kažkokiems spektakliams. Aš net nebenoriu statyti spektaklių.

Gal ir moku, bet nesinori. Dabar mano jausmas toks. Teatras turi savo dėsnius. Jis verčia tave jiems paklusti. Turi būti pradžia, pabaiga. O šiandien tai yra sunku daryti. Ir ar reikia?

Bet darau. Privalau. Privalau daryti tai, ką moku. O apie tai, ko nemoku, ko nežinau, galiu kalbėti. Bet suveikia savisaugos instinktas ir nedrįstu.

Kalba apie save


Nedrįstu sakyti, kad aš silpnas, kad abejoju, kad man skauda, kad jaudinuosi, kad dažnai netikiu, neturiu jėgų. Nesakau, kad kartais nusiviliu gyvenimu, kartais būnu neatlaidus, kerštingas arba įtūžęs. Apie tai reikia kalbėti. Gal tai ne spektaklis. Gal tai gyvenimo eskizas. Nuotrupos gyvenimo.

Kad ir kokia dramaturgija būtų, vis tiek kalbi apie save. Ir aktoriai kalba apie save. Turime kalbėjimą. Todėl reikia nebijoti, reikia drąsos kalbėti. Kai ateina riba, kad ko nors išmokai, reikia žengti žingsnį į tai, kas yra už to. O toliau esi tu. Už Čechovo, už Šekspyro esi tu. Ženk ir nebijok. O mes to nedarome. Praveriame save šiek tiek ir sustojame. Reikėtų save sunaikinti, išardyti save. Tai galima padaryti teatre, kitur taip savęs neišreikši.

Charakteriai - ne svarbiausia

Anksčiau mums buvo svarbiausia atskleisti žmogaus charakterį, o dabar man reikia žmogaus. Jį išskrosti. Skausmingas pažinimo kelias, bet garbingas. O ir šito nedrįsti. Sustoji, bijai. Gal ir neverta? Ką ten praskrodęs įdomaus rasi? Gal žemės dulkę.

Bet dulkėje galima išskaityti protėvių istoriją. Dulkė yra tam, kad naudotumeisi ta informacija. Ji amžina.

Vertina praeitį


Ši diena ardo. Nekreipiu į ją dėmesio. Net negaliu suvokti, kas yra ši diena. Žiūriu tik į praeitį. Man labai patinka XIX a. epocha, ypač jo antroji pusė. Ne tik kūryboje, o apskritai. Norėjau gimti tame amžiuje.

Sakote, kad kažkam esu autoritetas. Nejaučiu to savo autoriteto, nežinau, kaip jis atrodo ir kokia jo spalva. O sau autoritetus turiu visada. Bet jie yra iš praeities. Remiuosi į išėjusią mamą. Yra ir teatro autoritetai. Jie mane augino, brandino. Bet jie gyvena praeityje. Norėčiau, kad jiems patiktų, ką darau, kad jiems būčiau įdomus.

Suabejoja profesijos reikšme

Būna, kad pasijaučiu mokinuku. Neišmanančiu, negalinčiu. Labai dažnai taip pasijuntu. Esu didelis nemokša. Gydytojai man stebuklas. Žaviuosi jais, stebiuosi. Ir pasijuntu nereikalingas. Suabejoju savo profesija, kad užsiimu kažkokio oro gaminimu. Viskas ore, netikra, išgalvota. Gerbiu tuos, kurių nesuprantu.

Sako, kad aš sėkmingas žmogus. Na kaip? Atvirkščiai - aš tikrai nelaimingas žmogus. Bėda. Mane persekioja tie visi išėję žmonės. Kad ir literatūroje. Tai nėra mano haliucinacijos, bet tie literatai man gyvesni už gyvuosius. Jie mane vargina, bet privalau prie jų grįžti.

Džiaugsmas būti būtinybe

Nesureikšminu teatro jubiliejaus. Man didžiausias džiaugsmas tai, kad atsiradome tada, kai tai buvo būtinybė. Mes buvome reikalingi ir mums gyvenimas buvo reikalingas toks, koks yra. O dabar pradedu abejoti, ar mes reikalingi. Ką padarėme? Pastatėme spektaklius, kurių nebus, kurių nėra? Kartais taip iki absurdo ateini.

Gali būti, kad visiems žmonėms tokios mintys ateina. Ir jie vis tiek daro savo darbus. Viskas išnyksta, praeina, o jie vis tiek daro ir darys. Tai kaip ir su pievos šienavimu. Atauga, o aš vis tiek šienauju. Nors tas grožis vis tiek bus - su manimi ar be manęs. Ir nereikia pykti, kad manęs nebus. Žinoma, būtų gerai ir man toje pievoje, kurioje nebebus krienų, žydės tik gėlės, pasivartyti.

Apie jauniausius kolegas

Jauniausieji mūsų teatro žmonės yra įkaitai. Visa karta įkaitai. Man jų ir gaila, ir padėti norisi. Jiems reikia gyventi, reikia pripažinimo, jie veržlesni, greitesni. Jie mūsų reikalavimų įkaitai. Gyvenimas pasidarė šiurkštus, negailestingas. Jie niekam nereikalingi. Ir jie tą jaučia. Jie savo reikalingumą skuba įrodyti. O čia reikia kantrybės ir mokytis.

Anuomet man to pripažinimo nereikėjo. Man reikėjo išmokti, pažinti. Galėjau viskuo būti - padėjėju, asistentu - kuo tik nori. Siekiau įminti, užčiuopti savo kalbą, stilistiką. Būti labai sąžiningu. Mes nieko neturėjome. Tik rublį dienai. Bet kad ir kokia buvo išsigimusi ta sistema, žinojome, kad viską gausime. Kad ir šaldytuvą. Ne šiaip, ne dovanai, o už savo darbą. Gal ne šiandien, bet rytoj ar poryt. Žinojome, kad taip bus, ir taip būdavo.

Mes turėjome daugiau laiko pažinti. Dabar jaunam žmogui sunku. Dienos bėga, metai eina. Viskas žaibiškai vyksta, o jie gaivališkai ieško savęs, bando vienur, kitur. Pasiklysta.

Geriausias spektaklis - ateityje

Kiekvieno žmogaus atsakomybės jausmas įgimtas. Tik reikią rasti tą trečią akį, tą autoritetą, kuriam būtum atsakingas. Reikia tarnauti. Ne sau, kolegai, o tam trečiajam, neregimajam. Bet jaunuoliams dabar drovu pasakyti, kad jie tarnauja teatrui. Jie sako, kad tiesiog atlieka.

Gal reikėtų keisti sistemą? Tai bręsta. Šiaip ar taip, teatrai neišgyvens. Keli išliks, o kiti būsime priversti gyventi nuo projekto iki projekto.

Bet geriausias Vilniaus mažojo teatro spektaklis dar tik bus. Visa, kas buvo, kas yra - tai kelionė į didingą, iškilmingą, gražų spektaklį.




Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus