• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Ties nuogu knygos kūnu

Autorius: Respublika.lt
2010-10-11 15:00:00

Ties nuogu knygos kūnu
Respublika.lt

Valentinas SVENTICKAS. Šią pavardę literatūros pasaulio žmonės taria taip, it kalbėtų ne apie žmogų, o apie profesines pareigas, instituciją ar kaži kokią kultūros srities instanciją, sunkiai apibrėžiamą, bet neabejotinai svarbią jiems patiems, literatūros istorijai ir mūsų valstybei.

Šiandien Lietuvos Rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius, kritikas, aštuonių knygų autorius, buvęs ilgametis Rašytojų sąjungos pirmininkas, Lietuvos autorinių teisių gynimo asociacijos prezidentas - atvirai apie tikslus ir sunkumus einant pareigas, kurios vadinasi Valentinas Sventickas.

- Pamačiau jūsų pavardę kandidatų Nacionalinei kultūros ir meno premijai gauti sąraše ir nuoširdžiai nustebau sumojęs, kad šios premijos dar nesate gavęs, mat jau seniai, mano galva, esate ją užsidirbęs. Turbūt tokia jau leidėjo dalia - tverti pamatus kitų - ne savo šlovei. Apmaudo dėl to nejaučiate?

- Apmaudo? Ne, nejaučiu. Kiekvienas juk gyvenime darome tai, kas mums lemta daryti. Leidybinis darbas man patinka - tuo užsiimu jau daugiau nei ketvirtį amžiaus. Tai kada čia apie save galvoti? Per tiek metų išmokau galvoti apie knygų, su kuriomis dirbu, sėkmę. Žinoma, būna ir įtemptų akimirkų, kitą sykį būna labai nelengvai padaromų darbų, sunkiai išleidžiamų knygų. Nutinka ir taip, kad tos knygos nesulaukia reikiamo įvertinimo, nesukelia jokio atgarsio, nors tarsi padarai viską, kas kultūrai reikšminga. Dėl to tikrai būna apmaudu.

O ta premija... Juk tarėmės apie ją visai neužsiminti. Na, bet jei jau taip nori - tai jaučiuosi šią premiją ne kartą gavęs. Kalbu apie vienaip ar kitaip į ją palydėtuosius.

- Na, o kokia jūsų asmeninė satisfakcija? Nejaugi viskas vien dėl meilės menui?

- O ką, gražiai skamba. Menas to vertas. Žinoma, mes esame atpratę nuo reikšmingai skambančių žodžių - drovimės juos tarti. Myliu literatūrą, ypač lietuvių, džiaugiuosi jos pergalėmis ir liūdžiu dėl jos bėdų. Jeigu žmogus ką nors atranda vertingesnio ir didingesnio už jį patį, jei tas žmogus žino galįs tai vertybei pasitarnauti, jei jaučiasi turįs sugebėjimų saugoti, puoselėti ar turtinti tą vertybę, tai daugiau nieko ir nereikia - jis tiesiog atlieka sau skirtą misiją, neklausinėdamas savęs, ar tai jo auka, pomėgis ar pašaukimas. Svarbus yra adekvatumo jausmas.

Na, tarkim, jei aš rašau monografiją apie poetą Aidą Marčėną, tai natūralu, kad knygoje svarbus yra A.Marčėnas, o ne aš. Tokia yra literatūros tyrinėtojų, kritikų, leidėjų ir visų kitų ne literatūrą kuriančių, o jai patarnaujančių lemtis.

Nebūčiau patyręs tų malonių, kurių patyriau skaitydamas tarkim A.Maldonį, A.A.Jonyną, A.Marčėną, nebūčiau rašęs apie juos. Kritikas nori tokį potyrį perteikti, užkrėsti juo kitus. Dėl to jo rašymai - taip pat priklauso literatūrai ir gali paveikti jos tėkmę.

Aplodismentai, premijos? Tai tik jausmai, taisyklės bei aplinkybės. Tikri kultūros žmonės dažniausiai patys žino, ką pavyko padaryti vertingo, o ką nelabai. Pagiria tau svarbūs bičiuliai, literatūros pasaulio žmonės. To pakanka.

- Juokaujama, kad ginekologas dėl savo profesijos subtilumų ilgainiui nustoja galimybės žavėtis moters kūnu kaip erotiniu subjektu. O su rankraščiais leidėjui taip nenutinka? Juk per savo gyvenimą buvote priverstas perskaityti visą kalną rankraščių, kurių nemaža dalis prasti. Skaitymo malonumą dar patiriate?

- Dar sugebu žavėtis ir tuo, ir anuo. Taigi - nuogu būsimosios knygos kūnu. Girdėjau pasakojimą apie vieną žinomą mūsų knygų leidėją. Įsiminiau. Kalbėdamasis su kolege jis pasakęs: Tai tu dar tebemyli literatūrą? Tai kokia tu tuomet leidėja? Kaip verslą darysi?”

Taip, esame rinkos visuomenėje. Visai suprantamas jo požiūris. Neketinu ginčytis - pralaimėčiau.

Rašytojų sąjungos leidykla buvo įsteigta kaip leidžianti tikrąją literatūrą, kuri finansiniu požiūriu retai tegali atsipirkti. Dabar šaliai turėti tokią leidyklą kaip niekada svarbu. Kartais net pašiurpstu pagalvojęs, kas nutiktų, jei neliktų Lietuvoje leidėjų, seikėjančių ne tik verslo saiku. Pirmiausia labai daug prarastume kaip tauta, kultūros raida sustotų, o žmonės su savo gabumais taptų niekam nereikalingi. Prašom įsivaizduoti kokį lietuvišką Folknerį, kuris žino, ko vertas, ir mato, kad jo niekas neleis. Kaip jis visa vertins? Liktume gyventi bespalvėje kasdienybėje. Kurioje bendraujant pakanka dviejų šimtų žodžių. Tai gyvenimas plokštumoje, kur tik ekonomika, buitis ir politika. Tauta be kultūros. Tai būtų valstybės abortas.

- Na, o pastovėti lietuvių kalbos ir kultūros sargyboje prieš knygų autorius netenka?

- O kaipgi - tenka. Menas yra drąsus, o menininkai dar drąsesni. Esu įsitikinęs, kad lietuvių kalbą šiais atšiauriais laikais turime saugoti itin akylai. Tai mūsų ne tik tautinė, bet ir pasaulinė priedermė - juk lietuvių kalba iš gyvų indoeuropiečių kalbų yra pati seniausia. Ją turime saugoti ne tik sau, bet ir pasauliui. O grožinė literatūra - viena patikimiausių kalbos saugyklų. Kalba literatūroje jungiasi su kitomis iš tautos gelmių ataidinčiomis kultūros, mentaliteto paslaptimis ir kuria naujus, galingus darinius. Antai, kaip Juozo Apučio, Sigito Gedos...

Tad dėl kalbos su autoriais tenka net ir pasipykti. Tačiau nebijau to, net jei paskui mane ir cenzoriumi pravardžiuoja. Ginčuose apie literatūros kalbą, deja, taip pat atsiranda demokratijos grimasų - vis sunkiau autoriui pasakyti, kad gramatinė klaida nėra jo demokratinė teisė.

Visgi prisipažinsiu, kad pats redaguodamas tekstus esu apsisprendęs atlikti “konformisto” vaidmenį. Pasakau, kas negerai ir klausiu: ar tamsta taip norite? Jeigu atsako, kad klaidą žino, bet vis tiek nori taip palikti - neretai susitaikau. Lengviau sutinku tais atvejais, kai kalbu su rašytoju, jaučiančiu kalbą.

Tiek to, pasakysiu. Bendroji socialinė terpė, kažin koks gyvenimo “šalaputrizmas” lietuvių kalbos gražiam gyvenimui nėra palankus. Liūdna dėl to. Jau ir kai kurie rašytojai, duodantys kūrinius leidėjams, dėl vyraujančios atmosferos įsidrąsino manyti, kad kalba yra smulkmena. Ar tebėra tada galimybė kalbėti apie literatūros orumą?

- Jums daugybę kartų teko būti, o ir dabar esate, įvairiuose kultūros savivaldos dariniuose. Ar jie jau užsikrėtę per politikus plintančiomis ligomis?

- Jaučiu selekcijos stoką, vertybių susipainiojimą, aukštųjų ir popmenų suplakimą į viena, bet, manau, kultūra, bent jau kol kas, labai sėkmingai ginasi. Tai lemia kultūros žmonių kultūringumas. Matyt, bendraudamas su kultūra, neišvengiamai ir pats tampi kultūringesnis. (Juokiasi.) Tačiau kultūros srityje sukasi nemažai ir ne kultūros žmonių - verslininkų, sukčių, vertelgų. Čia panašiai kaip Lietuvos ūkyje su pieno gamintojais, pieną superkančiais perdirbėjais ir pardavėjais. Vieni kuria meną, kiti juo spekuliuoja arba juo prisidengę daro nešvarius darbelius. Liūdniausia, kad kultūros plotmėje vykdomos aferos meta šešėlį ant menininkų, kurie virš jų galvų vykdomose aferose ne tik nedalyvauja, bet kitą sykį ir apskritai jų nepastebi. Na, tik pagalvokime: visa, kas kalbama apie Valdovų rūmus, ir - Justino Marcinkevičiaus eilėraščiai...

- Ką manote apie valstybinį mūsų šalies požiūrį į kultūrą?

- Iš prityrusių politikų niekas nieko blogo apie kultūrą nesako, nepamiršta paminėti, kad kultūra šaliai svarbi. Pasigendu tuos jų žodžius patvirtinančių veiksmų. Jau daugybę metų garsiai visiems kartoju: “Kultūra yra Lietuvos valstybės pamatas”. Juk be V.Kudirkos, Maironio, M.K.Čiurlionio mūsų valstybės apskritai nebūtų. Nebūtų pagrindo tokiam dariniui atsirasti. Visi su manimi sutinka. Tačiau nė nemano šiems valstybės pamatams skirti nei lėšų, nei dėmesio, nei jėgų. Nėra politinės valios. Kodėl? Nes mano, kad visa tai - tik žodžiai.

- Kalbame ne tik apie ūkį ir lėšas. Tiesiog mano brendimo laikais buvo gėda nebūti skaičius F.Dostojevskio. O šiandien sakoma, kad skaityti F.Dostojevskį - bepročių užsiėmimas. O štai nežinoti Radžio yra gėda. Norisi vėl sulaukti knygnešių, pratinančių ir mokinančių žmones skaityti literatūrą. Kas tie knygnešiai turėtų būti?

- Na, leidėjai, žinoma. Ir mokytojai. Kritikai, knygų pardavėjai. Ir valstybės vadovai. Juk šiandien eilinio provincijos žmogaus paklauskite, kas yra kultūra, - jis pradės jums kalbėti apie “Dviračio žinias” ir šokių dešimtuką, nuoširdžiai manydamas, kad tai ir yra kultūra. O blogiausia, kad tikrieji menininkai ne itin rūsčiai brėžia ribą tarp savęs ir popkultūros pasaulio. Kol aktoriai ir režisieriai šoks, o rašytojai dainuos televizijos eteryje, tol visuomenė, o ir politikai, turės galimybę manyti, kad ir literatūra, ir kiti menai tėra pramoga.

Pakartosiu dar kartą savo naivybę, savo tiesą, kuria nė truputėlio neabejoju: Lietuvos valstybės pamatas - kultūra. Tik štai ką man su šia tiesa daryti?..
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus