• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

T.Vaškevičiūtė: “Aktoriai - ne sportininkai, kuria ne tam, kad nugalėtų”

Autorius: Edita Maželytė, vakaro žinios
2010-04-16 18:00:00

T.Vaškevičiūtė: “Aktoriai - ne sportininkai, kuria ne tam, kad nugalėtų”
vakaro žinios

Jaunosios kartos aktorei Tomai Vaškevičiūtei - 23-eji. Tačiau jai nereikėjo ilgai laukti vaidmenų nei teatre, nei kine. Talentingos merginos dosjė jau įrašytas vienas svarbiausių šalies teatro aktorių apdovanojimų - Auksinis scenos kryžius - kaip geriausiai dramos teatro aktorei.

- Papasakok apie savo debiutą teatro scenoje.

- Mūsų kurso pirmasis spektaklis, kurį parodėme teatre, buvo Sigito Račkio “Coliukė”, aš vaidinau Coliukės mamą. Kauno dramos teatre dalyvavome Hanso Kristiano Anderseno festivalyje ir laimėjome pagrindinį prizą. Teatrui labai patiko mūsų spektaklis, todėl pasikvietė vaidinti visą sezoną. Važinėjome savaitgaliais į Kauną ir vaidinome spektaklyje vaikams. Džiaugiuosi, kad spėjome suvaidinti senojoje teatro salėje, kurią paskui išgriovė ir kuri iki šiol nerestauruota. Sutapimas, kad dabar būtent dėl Kauno spektaklio laimėjau tokį gražų apdovanojimą. Vėliau sukūriau vaidmenį Jono Vaitkaus spektaklyje “Palaukit, kieno čia gyvenimas”. Tai buvo rimta patirtis, nes pirmąkart atstovavau sau, ne grupei. Ir dar Vaitkaus spektaklyje!

- Viename interviu sakei, jog tavo tėtis labai nenorėjo, kad įstotum į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Kaip dar jis susitaiko su tuo, kad tapai aktore?

- Jis vaikšto į visus mano spektaklius. Kartais su mama nueina ir kitų pasižiūrėti, bet tada pasigaili, nes jam labiausiai patinka mūsų kurso spektakliai. (Šypsosi.) Manau, kad dabar jis džiaugiasi. Man patinka, kad jo žavėjimasis ne šiaip tuščias, - tik dėl to, kad vaidina jo duktė. Nors jis ir ne teatro žmogus, labai gerai perpranta pačią spektaklio esmę, kas ir norima pasakyti. Tiesa, po Auksinių scenos kryžių apdovanojimų jis pasakė: “Sveikinu, bet nemanyk, kad kažką pasiekei, turi kopti toliau.” Sakau: “Ačiū, tėti, kad nemeluoji.” (Juokiasi.) Tačiau ištikimiausia mano žiūrovė yra mama. Ji visada mane palaiko.

- Iš tiesų ar nebijai užmigti ant laurų tokia jauna gavusi svarbiausią aktoriaus apdovanojimą - Auksinį scenos kryžių?

- Aš kaip tik išsigandau atsakomybės. Aktoriai - ne sportininkai, kuria ne tam, kad ką nors nugalėtų. Jei būčiau gavusi apdovanojimą už tai, kad greičiausiai nubėgau 100 metrų, tada gal tai būtų laimėjimas. Bet mano atveju tai įvertinti labai sudėtinga, nes mes juk nekūrėme spektaklio dėl to, kad ką nors laimėtume. Kol dar nesukūriau šeimos, galiu daug laiko skirti teatrui, praleisti ten daug valandų. Dabar aš juo gyvenu. Kol mane kvies vaidinti, tol stengsiuosi stropiai dirbti, - netinginiausiu vien dėl to, kad jau gavau apdovanojimą.

- Studijos, filmavimasis seriale, spektakliai. Nesunku suktis tokiame rate?

- Taip, tai sudėtinga. Kažkur skaičiau Dainiaus Kazlausko atsiliepimą apie filmavimąsi seriale Maskvoje. Jis pasakė, kad tai yra pats sunkiausias darbas. Ir aš taip manau, ypač jei nenori savęs išduoti nei teatre, nei televizijoje. Nesinori “chaltūrinti” - ko režisierius prašo, stengiuosi viską išpildyti. Emociškai tai taip pat reikalauja daug jėgų, susikaupimo. Dažnai vien darbas televizijoje lemia mano buvimą teatre. Aš turiu save išlaikyti. Kartais skauda širdį, kad teatro visuomenė dažnai nepateisina aktoriaus darbo televizijoje. Tiesą sakant, Kaune kurdama vaidmenį spektaklyje “Laimingi”, gyvenimui, kelionėms iš Vilniaus į Kauną išleidau daugiau pinigų, nei jų uždirbau. Bent jau statant spektaklį. Tačiau kadangi žinojau apie serialo pratęsimą, galėjau sau leisti investuoti į kūrybą teatre ir daryti tai, kas man svarbu. Kaune dirbau ir repetavau žinodama, jog turėsiu iš ko pragyventi. Jei ne serialas, galbūt nebūčiau galėjusi kurti vaidmens Kaune, ten repetuoti.

- O tie prieš aktorius televizijoje nusistatę teatro žmonės nesupranta, kad iš teatro algos aktoriams išgyventi yra sunku?

- Gal yra žmonių, kurie iš to ir išgyvena. Kiekvieno žmogaus padėtis labai skirtinga. Tačiau negali smerkti. Kiekvienas pasirenka, kas jam geriausia.

- Galbūt dabar, prie tavo pavardės prirašius “Auksinio scenos kryžiaus laureatė už geriausią aktorės vaidmenį”, pakils ir tavo honorarai?

- Nežinau.

- Visada įdomu, kur aktoriai panaudoja gautas premijas?

- Nežinau, kaip su pinigais elgiasi kiti. (Šypsosi.) Keistas dalykas, bet prieš apdovanojimus atrodė, kad laimėta premija būtų tikrai gera finansinė parama. Tačiau tą dieną, kai gavau Auksinį scenos kryžių, supratau, jog pinigai nėra pagrindinis dalykas. Aš net juos užmiršau. Prisiminiau tik tada, kai kažkas sveikindamas apie tai užsiminė. Dar nežinau, kur juos panaudosiu. Žinau tik viena - ketinu išvažiuoti mėnesį pailsėti kur nors toli. Nežinau kur, bet žinau, kada - liepos mėnesį.

- Kai teatrai atostogauja... O dabar neturi laisvalaikio?

- Pastaruoju metu - ne. Po premjeros “10 dialogų apie meilę”, kuri Nacionaliniame dramos teatre įvyko kovo pradžioje, iki vakar turėjau vieną laisvą dieną. Turėjau intensyvų darbų maratoną - spektaklio gastrolės, filmavimai. Bet man tai patinka. Nes kai viskas baigiasi, būna taip tuščia, kad nėra kur dėtis.

- Jaunosios ir senosios kartos aktoriai tarpusavyje nejaučia konkurencijos?

- Man teko dirbti trijuose teatruose - Nacionaliniame, Vilniaus mažajame ir Kauno dramos teatruose. Labai džiaugiuosi ten sutikusi būrį žmonių, kuriais nepaliauju žavėtis. Mitas, kad vyresnės kartos aktoriai praradę malonumą kurti. Tikrai yra daugybė aktorių, kurie visa tai paneigia ne kalbomis, o darbais. Jeigu būnu pavargusi, o matau, kaip jie su užsidegimu kuria, būna gėda, juk aš dar jauna. Jaunus aktorius labai gražiai priima. Aišku, pradžioje gal kiek tikrina, kas čia tokie. Bet mes dirbame savo darbą ir tampa nebesvarbu, tu jaunas ar senas, atvykęs iš kito miesto ar vietinis.

- Atlikai vieną pagrindinių vaidmenų taip ir nebaigtame kurti filme “Sibiro Madona”. Neapmaudu, kad kartais kūryba ir darbas nueina perniek?

- Pradžioje buvo labai gaila. Bet nuo to laiko praėjo jau dveji metai. Sutrikčiau, jei jo filmavimo darbai vėl būtų atnaujinti. Būtų labai sunku grįžti prie to vaidmens, kurį pamiršai, apie kurį nebegalvojai. Aišku, reikėtų, - atmintis viską atkurtų.

- Neteko susidurti su keblumais dėl vaidmens tik dėl to, kad esi graži mergina?

- Yra įvairių istorijų. Buvo net tokių momentų, kai norėjosi atrodyti kitaip. Juk nesi kaltas, kad toks gimei. Kai spektaklyje mano heroję Luizę kaltina grožiu, ji sako: “Už savo veidą ir kilmę aš neatsakau.” Dėl to kartais būna sunku, bet kartais išvaizda ir padeda. Televizijoje prodiuseris tiesiai šviesiai pasakė, kad pagrindiniam serialo vaidmeniui mane pasirinko, nes jam buvau graži. Tačiau nuolat turi įrodyti, kad esi ne vien gražus. Norisi, kad aplinkiniai žiūrėtų į išorę kuo mažiau. Tiesa, pasirinkdami aktorius režisieriai ieško įdomesnių veidų. Negali jų kaltinti, jie iš tiesų yra teisūs.

- Esi vadinama viena talentingiausių jaunosios kartos aktorių. Kaip manai, kodėl tau šypsosi sėkmė?

- Dėl darbo. Turėjau išmokti dirbti. Pirmus metus akademijoje vos neišėjau iš proto, nes nesupratau, kas čia vyksta. Reikėjo įdėti daug pastangų, kad įvyktų atsiskleidimų, lūžių, kuriais kiti patikėtų. Tai įžvelgė ir Artūras (režisierius A.Areima, kurio spektaklyje “Laimingi” Toma atliko Auksinį scenos kryžių lėmusį vaidmenį, - aut. past.), pakvietė mane vaidinti.

- Tuomet sutiktum, kad tikslui pasiekti reikia 1 proc. talento ir 99 proc. darbo?

- Savo atveju - taip. Tačiau tai labai daug priklauso nuo tavo aplinkos žmonių. Tėvai man įskiepijo darbštumo pojūtį. Mokykloje mama nuvedė į matematikos klasę, nors tam ir priešinausi. Bet ji norėjo, kad man būtų geriau ir daugiau išmokčiau iš gerų mokytojų. Ir ji buvo teisi. Turėjau tol sėdėti prie knygų, kol neperpratau matematikos. Manau, kad jei gyvenime būčiau pasirinkusi kitokią sritį, lygiai taip pat siekčiau ją perprasti ir atlikti tobulai.

DOSJĖ

GIMĖ 1986 m. Vilniuje.

IŠSILAVINIMAS Baigė aktoriaus meistriškumo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovas - Rimas Tuminas). Šiuo metu ten studijuoja magistrantūroje.

VEIKLA Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė, taip pat vaidina Vilniaus valstybiniame mažajame teatre, Kauno dramos teatro aktorė. Sukūrė vaidmenis Jono Vaitkaus, R.Tumino, kitų pripažintų režisierių spektakliuose. Vaidino Inesos Kurklietytės filme “Sibiro Madona”, Sauliaus Drungos - “Anarchija Žirmūnuose”, Gyčio Lukšo "Duburys", Algimanto Puipos "Nuodėmės užkalbėjimas", Mario Martinsono "Nereikalingi žmonės". Nusifilmavo serialuose “Garbės kuopa”, “Nemylimi”, “Svetimi”.

APDOVANOJIMAI Auksinis scenos kryžius už geriausios dramos aktorės vaidmenį Kauno dramos teatro spektaklyje “Laimingi”.
 
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus