• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

ŽAS: “Visada esame “chebra”. To iš mūsų neatimsi” (foto)

Autorius: Edita Maželytė, vakaro žinios
2010-04-19 13:00:00

ŽAS: “Visada esame “chebra”. To iš mūsų neatimsi” (foto)
vakaro žinios

Grupė ŽAS šiais metais švenčia 15 metų sukaktuves ir ta proga gegužės mėnesį rengia grandiozinį koncertą. Jame prie gausaus kitų dainininkų būrio žadėjo prisidėti ir muziką į politiką iškeitęs buvęs “žasas” Ezopas. Pasak kalbinamo grupės nario Mariaus Berenio - Tru, ŽAS buvo daugiau negu grupė. Tai buvo reiškinys lietuviškame pramogų pasaulyje.

SUSIKŪRĖ 1993 m.

NARIAI Marius Berenis - Tru, Gidonas Šapiro - Bilas ir Linas Zareckas - Choras.2004 m. grupę paliko Linas Karalius - Ezopas.

VEIKLA 1996 m. pasirodęs debiutinis albumas “Ū-Žas” sukėlė sumaištį Lietuvos muzikos scenoje ir pavertė “žasus” skandalingiausia Lietuvos grupe.

APDOVANOJIMAI Gavo “Radiocentro ‘97” statulėlę už geriausią alternatyvą. Kūrinys “Norėjau skristi” pasiekė M-1 Top 40 pirmąją vietą. Tai buvo pirmasis lietuviškas kūrinys, nuėjęs taip toli.

- Mariau, grįžkime į 1993-iuosius, kai Lietuvos muzikinį pasaulį sukrėtė jaunuolių šutvė, pasivadinusi “Žertva ant smūgio” (ŽAS), ir užtraukė tokias dainas kaip “Debilas ir bažnyčioje debilas”, “Ne pieną gėręs ne nuo pieno ir mirsi”, šokiravo visus keiksmažodžiais, drąsiomis kalbomis įvairiais socialiniais klausimais... Kur jūs radote vienas kitą?

- Su Ezopu mes augome viename kieme. Su Choru susipažinome viename metalo koncerte, - abu buvome metalistai. O su Bilu, kuris dirbo Amerikos ambasadoje, - per mano brolį, kuris ten taip pat dirbo.

- Kaip reaguodavo Bilo kolegos, kai scenoje jį kaldavote prie kryžiaus?...

- Amerika - labai tolerantiška šalis. (Šypsosi.) Jie didžiuojasi, kad turi tokį apsaugininką.

- Ar nepakako jums, vaikinai, pakvailioti tik savoje šutvėje?

- Viskas įvyko spontaniškai. Mes kaip tik buvome išsiskirstę iš metalo grupių. Su mumis įrašų studijoje tuo metu dirbo ir Andrius Mamontovas, kurį galima vadinti “žasų” krikštatėviu. Nes pirmoji mūsų daina “Debilas ir bažnyčioje debilas” gimė būtent jo dėka. Jo brolis Justas Mamontovas bandė išleisti pirmą Lietuvoje šokių muzikos rinkinį, tačiau jiems trūko vienos dainos. Tuo metu gana nemažai studijoje bendraudavome su Andriumi ir kažkada su Ezopu juokais kažką jam parepavome. Kaip dabar jaunimas vadina - “pafrystailinome”. Jis sako: “Chebra, ką jūs su tuo metalu veikiate? Jums reikia būti reperiais ir užpildyti šalyje tuščią nišą.” Tuomet Andrius, matyt, pasiūlė savo broliui į rinkinį įtraukti mūsų dainą “Debilas ir bažnyčioje debilas”, nors ji nebuvo šokių muzikos stiliaus. Ir kaip ji pateko į tą rinkinį, iki šiol neįsivaizduoju. (Juokiasi.) Vėliau su “Foje” leidomės po Lietuvą kaip apšildanti grupė. Vėl - Andriaus Mamontovo dėka. Jis norėjo, kad pirmą koncerto dalį koncertuotų jaunos grupės, tad prisiminė mus. Tačiau kaip mes koncertuosime su viena daina? Reikėjo sukurti antrą. Taip per vieną naktį sukūrėme “Nemune ledai išplauks”. Tokią gana legendinę: “Lauk manęs pavakary, Naujininkų pakrašty...” Taigi pradėjome kurti gangster repą. Tuo metu visi atlikėjai buvo labai tvarkingi, mandagūs, nesikeikdavo, nesirodydavo išgėrę. O mes pasirinkome visiškai priešingą įvaizdį, meluodavome, kad iš tiesų esame bomžai, gyvename stotyje. Tai žurnalistus greitai “užkabino”. Nes pramogų pasaulyje trūko skandalų. Šou scena buvo sterili, niekas su niekuo nesipykdavo. O mes viską pradėjome daryti piktybiškai atvirai - jei ant scenos, būtinai su buteliu rankoje. Jei duodi interviu, būtinai daug keikiesi.

- Daug ką šokiravo vien jūsų pravardės...

- Pasirašinėjome sutartį su įrašų kompanija. Buvo grafa sceniniams pseudonimams, o jų iš tiesų neturėjome. Bet nejau tokie kūrybingi žmonės paliks šią grafą tuščią? Bilo pravardė skirta Bilui Klintonui. Linas tapo Choru dėl to, kad kartą grojome studijoje, o šalia įrašinėjo kažkoks vaikų choras. Chorui tai buvo labai gražu. Ezopo repavimo būdas atrodė pasakotojo stiliaus. Ir mums iš šalies atrodydavo, kad jis ne repuoja, o pasakoja pasakėčias. Na, o garsiausiais pasakėčių kūrėjais buvo Krylovas, bet juo vadintis kažkaip nesinorėjo, ir Ezopas. Mane pradžioje vadindavo Tru (tikras), tik vėliau dar prisidėjo Sabaka. Kartą mes prižiūrėjome tokią fazendą, kurioje gyveno katinas Micius (jo garbei “žasai” ir sukūrė dainą apie Darių skerdiką, - aut. past.), kuris buvo labai bjauraus charakterio, pridirbo visokiausių zbitkų. Keletą kartų jį švystelėjau sakydamas: “Uch, tu, sabaka.” Taip man ir prilipo ta pravardė. Tačiau tuo metu mūsų grupėje buvo daugiau narių. Turėjome Vroclovo Kaubojų, Saiko Pampkiną ir netgi Coliukę Izdėc.

- Kaip į jūsų išsišokimus visuomenėje žiūrėdavo tėvai?

- Labai ramiai, nes mus gana gerai pažinojo. Jie neišsigando net mūsų metalo etapo, kai puošdavomės kaukolių atributika. Tai priėmė kaip tam tikrą jaunimo protesto formą. Todėl jie neišsigando ir kvailiojimų su “žasais”. Be to, matydavo, kad namie nesileidžiame narkotikų, nedarome dar ko panašaus. Žinoma, niekam ne paslaptis, kad gerdavome. Ir net ne viename koncerte dainavome apkvaitę nuo alkoholio. To visiškai neslepiu. Tai truko gana ilgą laiką. Kitiems atlikėjams koncertas būdavo atsakomybė, o mums tai buvo vakarėlis. Kartais į sceną prisirinkdavome iki 12 žmonių. Tokia buvo pradinė “žasų” sudėtis. Su kuo tuo metu baliavodavome, su tais ir eidavome koncertuoti.

- O jie visi scenoje turėdavo ką veikti?

- Nieko jie neveikdavo. Tuo metu buvo paplitusi tokia reperių mada. Scenoje būdavo daug žmonių, kurie iš principo nieko neveikia - tik stovi ir linksi galva. Aišku, niekada savęs nelygindavome su “G&G Sindikatu”, kurie į repo kultūrą žiūrėjo labai rimtai. Mes visada tik kvailiodavome. Todėl iš tų tikrųjų reperių, kurie kurdavo rūsiuose, sulaukdavome labai daug kritikos. Tačiau publikai reikėjo revoliucijos, scenos laisvumo.

- Bet ilgai nebuvote ištikimi repo stiliui...

- Mes ne iš tokių. Kiekvienas mūsų albumas buvo vis kitokio stiliaus: gangster repo, roko ir metalo, techno, popso, regio muzika, eksperimentinės muzikos. Mes norėjome keistis ir daryti tai, kas buvo įdomu patiems. Tačiau dabar savo koncertuose vėl grojame senas dainas. Jos mums artimos. Šią vasarą koncertavome metalo festivalyje “Velnio akmuo”, ten pasirodė ir legendinė grupė “Sepultura”.

- Nenurašė publika jūsų, kad buvote parsidavę “popsui”?

- Jautėmės ten savi ir sulaukėme labai šilto sutikimo. Prieš porą metų dalyvavome festivalyje “Ferrum Frost”. Tada buvo daug prieš mus skeptiškai nusiteikusių žmonių. Esą mes metalo išdavikai, parsidavėliai popsistai ir taip toliau. Net kažkas į sceną švystelėjo mandariną, kuris vos nepataikė man į galvą... Po pirmos dainos publika į mus netgi buvo atkišusi vidurinius pirštus. Tačiau po trijų kūrinių tie pirštai pavirto į “Devil horns” - velnio ragus - pagarbų metalistų ženklą. Žodžiu, koncerto pabaigoje beveik visa publika buvo mūsų.

- Viename interviu užsiminei, kad net svarstėt pakeisti grupės pavadinimą, kad publika jūsų nebetapatintų su senaisiais “žasais”. Tai tiesa?

- Norėjome keisti pavadinimą prieš minėtą “Ferrum Frost” festivalį. Nes jautėme prieš mus atsuktą skepticizmo bangą. O dabar tai jau keisk nekeitęs - ar pasivadinsi ŽAS, ar “Saž”, vis tiek visiems bus aišku, kad tai esame mes. Aš žinau, kad daugelis žmonių yra nusistatę prieš “žasus”, ir tu gali daryti ką nori, jie vis tiek sakys, kad ŽAS yra blogai. Pavyzdžiui, jei groji pagal fonogramą, internete pasipila komentarų, kad mes “gaidžiai, nes grojame pagal fonogramą”. Pradedame groti gyvai, visi piktinasi, kokie mes “gaidžiai, nes grojame gyvai”. Bet mes labai mėgstame skaityti komentarus apie save. Ypač blogus. Išduosiu paslaptį: jei nebūna blogų komentarų, mes patys jų vienas apie kitą prirašome. (Juokiasi.) Paskui susitikę aptarinėjame: “Na, kaip tu pasivadinai? Tai tu apie mane parašei?” Taip juokingiau.

- Dėl skandalisto etiketės nekildavo problemų, pavyzdžiui, pasiimti paskolą banke?

- Visi, kurie su mumis susipažįsta, net jei prieš tai ir nemėgdavo, pakeičia nuomonę. Nesame degradai, padugnės, nedvokiame, esame švariai apsirengę, mokame gražiai pakalbėti, - esame išsilavinę žmonės. Esu vienintelis grupės narys, neturintis aukštojo išsilavinimo. Tačiau turiu daug nebaigtų. (Šypsosi.)

- Kiek žinau, pačiam teko būti net sanitaru ir garso režisieriumi teatre... Kaip likimas nubloškė į tokias sritis?

- Baigęs mokyklą stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, Aktoriaus meistriškumo katedrą. Tačiau nuėjau tik iki trečio etapo. Kita mano mintis buvo studijuoti mediciną. Giminėje yra daug medikų. Bet tuo metu kaip tik buvo atsikūrusi Lietuvos nepriklausoma valstybė ir prasidėjo pirmieji šaukimai į armiją. Tiesa, reikėtų pripažinti, kad tuo metu jokios armijos nebuvo. Turėjome vos 5 automatus ir 28 šovinius. Nebuvo net uniformų. Eiti į armiją buvo visiška nesąmonė. Bet tuo metu egzistavo įstatymas apie alternatyviąją tarnybą - atlikti karinę pareigą Tėvynei šiek tiek reikšmingiau, negu tik kartą per savaitę kariniame dalinyje pasižymėti, kad tu esą tarnauji. Taigi alternatyviąją tarnybą pasirinkau ligoninėje. Dauguma karininkų mane atkalbinėjo, kad man to visiškai nereikia. Ragino metus pasėdėti namie ir taip įskaityti savo tarnybą. Tačiau vis tiek pasirinkau darbą ligoninėje. Nes stojant į mediciną tai būtų pliusas. Po metų, kai baigėsi mano terminas, savanoriu ten dirbau dar metus. Tačiau tada prasidėjo “žasų” etapas, darbas radijo stotyje, tad svajones apie mediciną pamiršau. Kažkodėl nuėjau dirbti į Rimo Tumino Mažąjį teatrą. Iš labai arti mačiau vienus geriausių visų laikų spektaklių: “Nusišypsok mums, Viešpatie”, “Maskaradas”, “Vyšnių sodas”. Tai buvo labai geri įspūdžiai, išmokau dirbti su baisiausiomis aparatūromis, rankomis klijuoti magnetines juosteles.

- Tačiau patraukė šou verslas... Negaila, kad viskas pasisuko kitaip, negu planavai?

- Kažkada buvau susitikęs mediką, su kuriuo būtume buvę kolegos, jei būčiau stojęs į mediciną. Taigi jis man pasakė: “Kaip gerai, kad netapai daktaru. Dėl savęs ir aplinkinių.” (Juokiasi.) Tačiau gyvenimas taip jau susiklostė, kad vėl privalau domėtis medicina. Ne dėl savo ligų, nepagalvokite. Tačiau kol kas tai palikime mažyte paslaptimi.

- Dabar kiekvienas jūsų, be muzikos, susiradote papildomos veiklos. Spėju, seniau daugiau laiko praleisdavote drauge.

- Grupėje buvo etapas, kai visi sukūrėme šeimas. Choras turėjo šeimą, aš buvau vedęs. Kiekvienas virė savo gyvenimo sultyse. Aš tris sezonus dirbau “Kelyje į žvaigždes”, tas galbūt taip pat atitraukė nuo grupės bendradarbiavimo. Bet kai mes visi susirenkame, visada būname chebra. To iš mūsų neatimsi.

- Net jei vienas kitam kartais duodavote į snukį?

- Būdavo ir taip. Neslėpsiu. Tačiau tik vienintelis Choras yra gavęs į snukį nuo visų. Ir tik dėl to, kad kartą vakarėlyje ėjo ir visų iš eilės prašė duoti jam į snukį. Tai jeigu žmogus prašo... O dar draugas! (Šypsosi.)

- Ne paslaptis, kad moterims labai patinka blogiukai. Ar galėtumėte tai patvirtinti?

- Nežinau, pas mus grupėje gražuoliu visada būdavo Ezopas. Tačiau kartais juokaudavome, kad atstovaujame visų vyrų tipams: Bilas - apkūnus, Choras - ilgas, o aš kūdas. Galėjome įtikti kokiam nori skoniui. (Juokiasi.) Tikrai nesigirsiu, kad mane gerbėjos užversdavo laiškais. Turėjome fanų klubų, kurie, beje, Lietuvoje tapo nebemadingi. Bet buvo ir merginų, kurios mane persekiodavo. Netgi buvo baisu. Prieina prie tavęs ir sako: kelintą valandą tu vedžioji šunį, išeini iš namų, ką veiki vakare. Tos merginos motyvų nelabai supratau, juolab kad tuo metu buvau vedęs. Man atrodo, kad toks priėjimas prie vyro išgąsdintų bet kokį sveiko proto žmogų. Nesu lovelasas ir niekada juo nebuvau dėl savo išrankumo. Manęs nedomina vienos nakties santykiai, esu gana senamadiškas, turiu savo garbės kodeksą, kurio nelaužau. Prie manęs sunku prisibrauti, nes esu gana uždaras.
 



Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus