Dėl „Vakaro žinių“ kalendoriaus susipešė N. Pareigytės šeimos vyrai  1 

Vasario mėnesį iš „Vakaro žinių“ kalendoriaus jums gundančiai šypsosi garsioji grupės „69 Danguje“ narė Nijolė Pareigytė. Jos fotosesija šiam kalendoriui galbūt ne visus nustebino – mat dar prieš kurį laiką Nijolė prisipažino, kad ji, kaip ir jos kolegė Goda Alijeva, mielai pozuotų seksualiausiam šalies kalendoriui. „Iš tiesų, būti pakviestai pozuoti „Vakaro žinių“ kalendoriui man yra didelis įvertinimas. Juk tiek daug merginų apie jį svajoja, o pasiseka tik labai nedidelei jų daliai. Malonu savo nuotrauką matyti viename kalendoriuje su kitomis gražiausiomis Lietuvos merginomis“, - išskirtiniame interviu www.olialia.lt portalui pasakojo viena populiariausių Lietuvos gražuolių.

Nijole, gal interviu pradėkime nuo to, kuo dabar gyveni?
Dabartinis periodas per daug nesiskiria nuo visų įprastinių – visas jėgas atiduodu grupės veiklai, taip pat projektui „Žvaigždžių duetai“. Šiame šou, kaip ir kiekviename, galioja svarbiausia taisyklė – jeigu nori ko nors pasiekti, žiūrovus nustebinti įdomiu pasirodymu, būtina labai daug repetuoti. Ruošiamės jam kiekvieną dieną, koncertuojame, o kur dar visokie interviu, filmavimai... Galima sakyti, kad dainininke dirbu „visu etatu“. Dabar džiaugiamės, kad yra ką veikti, bet kartu ir nekantriai laukiame, kada atsiras laisvesnė minutė ir galėsime skirti laiko atostogoms.


Žodžiu, jūsų grupė krizės nejaučia ir laisvalaikio turbūt nelabai turite?
Taip, darbų trūkumu tikrai skųstis negalime. O dėl laisvalaikio – man labai malonu, kad dirbu tokį darbą, kuris man kartu tampa ir laisvalaikiu. Žinoma, ne kiekviena veikla tokia smagi, kad ją pavadinčiau laisvalaikiu.


O kas pasikeitė nuo tada, kai jus laikinai paliko Goda? Girdėjau gandų, kad planuojate ieškoti naujos grupės narės, tai tiesa?
Turėjome tokių minčių, bet galiausiai nusprendėme, kad išsiversime ir pačios. O be Godos liūdna ir mums labai jos trūksta scenoje. Dabar ten kažkaip per daug laisvos vietos... Bet jau labai laukiame, kada Goda grįš, susitvarkiusi savo „reikalus“. (Juokiasi – aut.Past.) Va, ji ruošiasi atvažiuoti į Vilnių aplankyti mūsų, tai bus labai įdomu pamatyti, kaip ji atrodo, paglostyti pilvuką, nes jau seniai matėmės.


Primink man, kiek jau grupei „69 Danguje“ metų? Neįkyrėjote dar viena kitai per tiek laiko?
Sausio 26-ąją kaip tik suėjo penkeri! Mums visoms tai atrodo taip daug – juk ne kiekviena šeima kartu išgyvena taip ilgai! Grupės gimtadienio proga prisiminėme visas ypatingas akimirkas, praleistas kartu, manau, kad tai ir yra svarbiausia šeimoje – pabūti kartu. Šias vertybes puoselėjame ir savo „šeimoje“. Žinoma, kokia šeima be dūmų – taip ir mes. Pasipykstame, tačiau tik dėl tokių „globalinių“ problemų, kaip kokius diržus segtis prie sceninių kostiumų ar kokią šukuoseną darytis koncertui, – vienai tą dieną žūtbūt norisi garbanų, o kitai – žūtbūt tiesių plaukų. Todėl džiaugiamės gavusios progą pailsėti viena nuo kitos, bet neilgam – labai greitai ir pasiilgstame.


O kokia buvo visko pradžia?
Labai ambicinga! Aš taip netikėtai prisidėjau prie Karinos ir Ingridos, o grupės idėjos iniciatorius ir visa ko „tėvas“ buvo Mantas, kūręs milžiniškus grupės ateities planus. Pradžioje labai daug repetavome, kūrėme įvaizdį, siūdinomės įspūdingus sceninius drabužius, įrašinėjome naujas dainas... O man viskas buvo taip keista, visa televizija, man dar tuomet menkai pažįstama buvo. Kaip tik neseniai prisiminėme savo senąsias dainas, gaila, bet didelė jų dalis taip niekada ir neišvydo eterio... Atsimenu, kad po kelių mėnesių nuo „69 Danguje“ susikūrimo Bžeskui reikėjo išvykti į Japoniją, tuomet jis mane paskyrė atsakingą už grupės vadybą. O tada tai buvo! Nieko nesupratau ir nieko nežinojau – man skambina, klausia dėl koncertų, o aš nieko nesuprantu, net koks honoraro dydis turėtų būti, neįsivaizdavau. Bet paskui kreipiausi į Martyną Tylą, jis mane labai daug ko išmokė – taip po truputį, po truputį ir „užaugome“ visos.


Man dar įdomu, kad papasakotum ir apie kitokią pradžią – bendravimo su žiniasklaida pamokas. Nes juk tai neatsiejama tavo darbo dalis, kuri pastaruoju metu tau nebuvo labai maloni...
Išties visko buvo. Bet kai prisimenu savo pirmuosius interviu... Baisu! Negalėjau skaityti straipsnių apie save – ko žurnalistai paklausdavo, tą ir gaudavo, aš šnekėdavau neužsičiaupdama ir pripasakodavau visko, ko reikia, ir dar daugiau – ko nereikia. O pasirodžius straipsniams gaudavau velnių ir nuo tėvų, ir nuo draugų, ir nuo pačių „šeškių“, ir nuo Bžesko... Bendravimas su žiniasklaida iš tiesų yra mokslas, ir gana sunkus, bet aš nemanau, kad jau jo išmokau. Nesu labai gera mokinė, nors ir stengiuosi būti santūresnė, bet jei man gera diena, tai ir išsiplepu... Tačiau jau supratau, kad esu atviras žmogus ir to įgimto atvirumo niekas iš manęs neatims – nei žurnalistai, rašantys nesąmones, nei pikti interneto komentatoriai.


Kas yra sunkiausia būnant viešu žmogumi?
Apkalbos, bjaurūs komentarai ir tie nebūti dalykai, kuriuos apie save nuolat skaitai, visuomenė, kuri stebi tave per didinamąjį stiklą ir tarkuoja dėl visko. Bet po truputį su tuo susitaikiau, jau pradedu nebekreipti dėmesio į tokius dalykus. Na, tai yra viešumo kaina...

Manai, kad verta mokėti šią viešumo kainą?
Tai yra mano pasirinkto darbo dalis. O mes už šį darbą gauname atlyginimą. Tik vis keista, kai iš niekų yra išpučiami dideli burbulai ir dar jie įvelkami į labai nepatrauklų pavidalą...

O kaip dėl garsiosios tavo šuns menstruacijų istorijos?
Tai dar vieno tokio išpūsto skandalo pavyzdys. Pas mane į namus buvo atkeliavę žurnalistai, turėjome filmuoti interviu tam tikra tema, bet jie pamatė mano kalytę Zarą, po namus lakstančią su „triusikėliais“, ir labai susidomėjo. O aš jiems normaliai, draugiškai paaiškinau – kas ir kaip, juk daug kas taip daro, kai nenori, kad šunelis namus priterštų. O tuomet žiūriu – internete didžiulis straipsnis apie tai, kaip aš pasakoju, jog mano šuniui menstruacijos... Absurdas. Man NIEKADA net į galvą nešautų, kad kažkas tai paleistų į eterį, kad kažkaip apskritai galėtų pasirodyti, jog tai yra įdomu!
Nesuklysiu pasakydama, kad kažkur apie 40 procentų informacijos, rašomos apie mane, yra neteisinga. Turiu omenyje ir panašias istorijas, kai yra išgalvojami juokingi skandalai.


Na gerai, o pakeiskime šiek temą ir pakalbėkime apie tai, dėl ko susitikome, – „Vakaro žinių“ kalendorių bei „Olialia“. Prisimink, kaip vyko pati fotosesija?
Puikiai, man labai patiko! Labai svarbu, kad dirbau su puikiu fotografu, kuriuo pasitikiu, – Raimundu Adžgausku. Jis, be jokios abejonės, yra vienas profesionaliausių fotografų Lietuvoje, šalia Raimundo galiu atsipalaiduoti, pamiršti bet kokius kompleksus ir rūpesčius – į šio žmogaus rankas atsiduoti visuomet yra vienas malonumas.

O kaip tavo draugas reagavo į nuotraukas?
Nelabai... Nelabai džiugiai reagavo ir į tai, kad aš dalyvavau fotosesijoje, ir tada, kai pamatė rezultatą. Bet ai... (Numoja ranka ir juokiasi – aut.Past.) Užtat tarp kitų mano šeimos vyrų dėl kalendoriaus vos nekilo muštynės! Brolis pasigriebė net penkis kalendorius, neva jam į mokyklą reikėjo juos nusinešti draugams parodyti. Dėl to labai supyko tėtis, kuriam nieko nebuvo likę, – tai tiesą sakant, ir nežinau, kaip jie tą konfliktą išsprendė. Bet jei jau mano tėtis ir brolis varžėsi dėl šio kalendoriaus, vadinasi, jis tarp vyrų tikrai sulaukia didžiulio susidomėjimo.


Bet fotosesija tau nebuvo staigmena - atsimenu, jau senai skaičiau interviu, kuriame sakei, kad mielai ir pati pozuotum kalendoriui, tiesa?
Taip, nes man „Vakaro žinių“ kalendoriai labai patinka, ne kartą juos esu ir draugams dovanojusi, ir pati dovanų gavusi. Merginos juose labai gražios ir seksualios – ko daugiau norėti? Labai patinka ir tai, kad kalendorius subtilus, nė viena mergina per daug neparodo. Man visada seksualiausia mergina tokia, kuri yra šiek tiek pridengta – tokią dar įdomu „atidengti“...
Iš tiesų visada žavėjausi šiuo projektu ir labai apsidžiaugiau, kai buvau pakviesta prisidėti prie „Vakaro žinių“ kalendoriaus mergaičių. Malonu būti vienai iš tų išskirtinių.
Apskritai labai džiugu, kad yra toks „Olialia“ projektas, kuris parodo, kad Lietuvoje yra begalė labai gražių, lieknų, ilgakojų, šviesiaplaukių merginų. „Olialia“ parodo, kad jos yra nacionalinė vertybė, kurią verta išsaugoti!